Budizmas

Iš vienos pusės, galima būtų pagalvoti, kad šeštasis Dalai Lama labai mylėjo moteris ir mėgo išgerti. Žinoma, taip ir buvo. Kitaip gelugpiečiai nebūtų jo nunuodiję. Iš kitos pusės, kalbant labai rimtai, tose eilėse yra labai gilus mokymas. Pasaulyje yra labai daug pasaulėžiūrų, religijų ir filosofijų, turinčių skirtingus tikslus, jose yra skirtingi dalykai, ir žmonės jų pagalba realizuoja įvairius savo poreikius. Kartais tai labai keisti tikslai. Pavyzdžiui, daugelyje religijų stengiamasi padaryti laimingu kažką vieną, kitose – laikytis tam tikrų įstatų, tam tikrų regulų, visada elgtis būtent taip ir niekada – kitaip. Budizme tikslas yra labai paprastas – kalbame apie laimingą žmogų. Nekalbame apie jokį dievą ar kokias nors akmenines lenteles su įvairiais draudimais, bet tik apie tai, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas. Ir be to – pastoviai laimingas. Jeigu dar kartą įsižiūrėtume į tą citatą, pasirodo, kad kitą tų eilių lygį galime suprasti taip: jeigu merginos amžinai būtų jaunos, o vynas niekados nesibaigtų, tai bet koks dvasinis kelias būtų nereikalingas, kadangi jei visi būtų laimingi nuolat ir laimė neturėtų pabaigos, kam ką nors kita daryti, o ne būti laimingu?

Budizmas – iš svetur plitusi ideologija, tvirtai įsigalėjusi Kinijoje. Budizmo idėjos pradeda skverbtis į Kiniją jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, o apie V a. jos paplinta tarp išsilavinusių žmonių. Ch’an budizmo pasekėjai Kinijoje sukuria gausią iš Indijos kalbų išverstą ir originalią literatūrą. Įsiliejęs į pagrindinį tradicinės kinų kultūros srautą, budizmas VI-X a. įsivyrauja daugelyje valstybės dvasinės kultūros sferų. Ch’an budizmas įtakos apogėjų pasiekia apie 300 metų trukusioje Tangų epochoje, 618 m. suvienijus daugybę tarpusavyje kariavusių kunigaikštysčių, kai statoma daug vienuolynų, suklesti filosofija, menas, kinų civilizacija tampa atviresnė išoriniam poveikiui, auga miestų kultūra, klesti tikslieji, gamtotyros, humanitariniai mokslai, menai. VII a. išrandamas surenkamas šriftas, plinta knygų leidyba, švietimas, daugėja išsilavinusių žmonių.

Nors vakaruose yra daug įvairių budistinių linijų centrų, šis tinklapis priklauso 230-čiai pasauliečių Karma Kagyu budistinių centrų, kuriuos įkūrė Lama Ole Nydahlas paprašytas 16-ojo Gyalwos Karmapos. Centrams vadovauja Nju Delyje, Indijoje, gyvenantis 17-asis Karmapa Thaje Dordže. Tai demokratiškos grupės, veikiančios nemokamo ir savanoriško darbo, įkvėpimo ir draugystės dėka. Nariai dalinasi pareigomis, t.y veda meditacijas, atsako į klausimus, moko budizmo kitų. Iki šiol Lama Ole jau yra išmokęs apie 30 savo mokinių, kurie keliauja ir moko daugelyje šalių.

Jis danas Ole Nydahlas – lama, Karma Kagyu tradicijos budizmo meistras. Nustebote? “Ar gali būti keisčiau?”, – pagalvojau . “O kur jo šafroninė sutana? Ir kodėl jis neskrajoja pora sprindžių virš žemės padrikai tibetietiškai dainuodamas?” Žinoma, jeigu apie budizmą žinočiau daugiau nei mačiau “Mažojo Budos” ištraukose, panašūs klausimai nekiltų. Manau, kad tik prieš keletą dienų atskyriau šią greitai plintančią “religiją” nuo mistiško kokteilio iš priverstinio galvų skutimo ir šeštojo dešimtmečio koncepcijų apie ramybę ir karmą. Išskyriau iš erdvės nuobodybių, kurie visi laiką bando išvengti tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, baras.

Čia yra svarbios priežastys. Tam tikras veiksmas duoda tam tikrus rezultatus. Pozityvus veiksmas veda į laimę ir džiaugsmą, o neigiamas veiksmas – neišvengiamai link skausmingo rezultato, t.y. bus kančios priežastimi. Rezultatas visiškai priklauso nuo priežasties – jis toks, koks buvo veiksmas. Pavyzdžiui, pasėję sėklą žinome, kad iš jos išaugs tam tikras augalas. Iš ryžio sėklos išaugs ryžis ir tikrai ne koks nors kitas augalas. Todėl svarbu sąmoningai daryti visa, kas geriausia. Svarbiausia yra dominuojančios tendencijos mūsų prote. Jeigu joms būdingas blogas elgesys, mes patirsim kančią ir nebūsime laimingi. Tai tik padidins mūsų problemas gyvenime, mums tiesiog nesiseks. Iš kitos pusės, jeigu mes elgiamės pozityviai ir esame naudingi kitiems, jausimės vis laimingesni ir džiaugsmingesni. Džiaugsmas taps mūsų pagrindiniu patyrimu. O tai dar labiau skatins mus elgtis pozityviai.

Mongolija – budizmas Mongolijoje atsirado jau II a. po Kr. XIII a. mongolų valdovas Čingischanas bei jo įpėdiniai užkariavo didžiulius Azijos ir Europos plotus ir sukūrė vieną didžiausių kada nors buvusių imperijų, kurios sudėtyje gyveno ir tautos, pripažinusios Budos mokymą: kiniečiai, tibetiečiai, uigurai. Ir nors iki to laiko chanai neskyrė didesnio dėmesio budizmui, 1240 m. Čingischano anūkas Gadenas pasiuntė į Tibetą delegaciją, siūlydamas atnaujinti Tibeto ir Mongolijos santykius. Gadenas Chanas su Tibeto valdovu Sakja Panditu užmezgė draugiškus ryšius, kurie nulėmė vėlesnę valstybių santykių raidą. Vėliau valdęs Chubilajus Chanas budizmą paskelbė valstybine imperijos religija, o tarp Tibeto ir Mongolijos susiklostė ypatingi, vieninteliai tokie pasaulyje ryšiai vadinami Čio-Jono, Dvasininko ir Patrono, santykiais. Čio-Jono ryšiai kiek primena kontaktus, kuriuos tam tikrais istorijos tarpsniais Vatikanas palaikė su kitais katalikiškais kraštais. Tačiau Chubilajaus Chanas daugiau domėjosi tantrizmu ir magine praktika, nei tikraisiais religiniais-etiniais tikėjimo aspektais. Be budistų vienuolių, jo rūmuose buvo ir šamanų, senųjų gentinių religijų puoselėtojų, įvaldžiusių magiškas praktikas.

Zen budizmas – (kin. ch’an, sanskr. dhyana, jap. zenno- reiškia “absorbavimas, įsigilinimas, meditacija”). Zen budizmas yra Mahayanos atšaka, paplitusi Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Pradininku laikomas indų vienuolis Bodhidharma (Japonijoje jį vadina Daruma), kuris atkeliavo VI a. į Kiniją ir ėmė čia skleisti savo mokymą ch’an, kuris didžiausią populiarumą įgavo Tang’ų (618-907 m. po Kr.) dinastijos valdymo laikais. Naujosios budizmo pakraipos plitimas buvo toks sėkmingas, kad turtingi vienuolynai pamažu pavirto ne į sielovados centrus, bet į paprasčiausias religines mokyklas jaunimui, besigilinančiam ne tiek į Dharmą, kiek į meną ir literatūrą, nors čia, tiesa, buvo pakankamai griežta disciplina. Ch’an budizmas klestėjo Kinijoje iki Mingų (1368-1643) dinastijos laikų. Vėliau skirtumai tarp įvairių budistinių mokyklų ėmė blėsti ir mūsų laikus pasiekė tik labai nežymi dalis buvusio galingo dvasinio tobulėjimo paveldo.

Pirmaisiais 16-ojo Gyalwos Karmapos mokiniais vakariečiais buvo lama Ole Nydahlas ir jo žmona Hannah. Lama Ole Nydahlas moko Deimantinio Kelio budizmo kelio bei tikslo. Jo spontaniškumas ir gaivumas leidžia pajusti ką galima pasiekti ilsintis savo paties prote.

Jaučiame, kaip beformė oro srovė įplaukia ir išplaukia per nosies galą. Mintims ir garsams leidžiame laisvai tekėti jų nevertiname. Trumpai prisimename keturis pagrindinius apmastymus, kurie įveda mus į prašvitimo kelią: Suprantame, kad šiame gyvenime turime labai vertingą galimybę – galime naudotis Budos Metodais visų būtybių gėriui. Tik nedaugelis pasaulyje turi šį šansą, bet dar mažiau yra tų, kurie jį išnaudoja. Prisimename visų dalykų nepastovumą. Tik atvira ir skaidri proto erdvė yra pastovi. Tačiau nežinome, kiek dar džiaugsimės sąlygomis, leidžiančiomis ją pažinti.