Mokslas

Filosofijos plėtrai gresiantys pavojai šiandien iš tikrųjų tokie daugeriopi, kad galima suabejoti, ar tas vaisius apskritai kada nors prinoks. Mokslo bokštas plečiasi ir auga iki begalybės, o kartu didėja ir tikimybė, kad filosofas jau mokydamasis pavargs arba kur nors sustos ir "specializuosis", tad jis jau nesugebės pasiekti savo aukštumos, iš kurios galėtų viską aprėpti, apžvelgti, žvelgti iš viršaus žemyn. Arba jis pasieks ją pernelyg vėlai, kai bus praėję jo geriausi metai ir sumenkę jėgos; arba pasieks ją sugadintas, sugrubęs, išsigimęs, ir jo požiūris, visi jo vertybiniai sprendimai mažai ką reikš. Galbūt jo intelektualinės sąžinės subtilumas verčia jį gaišti ir vėluoti; jis bijosi pagundos tapti diletantu, šimtakoju visažiniu, jis pernelyg gerai žino, kad žmogus, praradęs savigarbą, jau neįsakinėja ir kaip pažįstantysis nebeveda paskui save, - nebent jis panorėtų tapti didžiu aktoriumi, filosofiniu Cagliostro ir dvasių gaudytoju, žodžiu, suvedžiotoju.

Ten, kur iki šiol pasaulyje aptinkama religinė neurozė, ji yra susijusi su trim pavojingais dietiškais receptais: vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, tačiau neįmanoma tvirtai nuspręsti, kas čia priežastis, kas padarinys ir ar čia apskritai egzistuoja priežastinis ryšys. Pastarąją abejonę lemia ta aplinkybė, kad tiek laukinių, tiek romių tautų religinės neurozės dėsningu simptomu laikytinas staigus ir nežabotas pasileidimas, kuris po to taip pat staigiai virsta atgailos virpuliu ir pasaulio bei valios paneigimu: viena ir kita gal tėra užmaskuota epilepsija? Bet jokiu kitu atveju nereikėtų taip vengti aiškinimo, kaip šiuo: apie jokį kitą Dievą iki šiol neaugo tokia nesąmonių ir prietarų gausybė, joks nežadino tokio didelio žmonių, net filosofų, susidomėjimo,- laikas jau kiek atvėsti ir tapti atsargesniam, o dar geriau - užsimerkti ir nueiti šalin.

Sprendinio klaidingumas mums dar neleidžia prieštarauti jam, ir čia mūsų naujoji kalba, matyt, labiausiai rėžia ausį. Svarbu kas kita: kiek sprendinys skatina gyvenimą, padeda išsaugoti jį ir išsaugoti ar net ugdyti rūšį; ir mes iš esmės linkę teigti, kad klaidingiausi sprendiniai (jiems priskirtini ir sintetiniai aprioriniai sprendiniai) yra mums patys reikalingiausi, kad, nepripažinęs loginių fikcijų, nelygindamas tikrovės su išgalvotų besąlygiškų ir sau tapačių esybių pasauliu ir nuolat nefalsifikuodamas pasaulio skaičiais, žmogus negalėtų gyventi. Klaidingų sprendinių išsižadėjimas būtų gyvenimo išsižadėjimas, gyvenimo neigimas. Pripažinti netiesą gyvenimo sąlyga - žinoma, tai reiškia pavojingai priešintis įprastiniam daiktų vertės jausmui; ir filosofija, kuri tam ryžtasi, vien jau tuo persikelia anapus gėrio ir blogio.

Ne, tai neturi reikšmės. Hjumas užaugo Škotijoje netoli Edinburgo. Šeimą norėjo, kad jis taptų teisininku. Pats Hjumas sakėsi jaučias neįveikiamą priešiškumą viskam, išskyrus filosofiją ir mokslą. Jis gyveno Šviečiamajame amžiuje, tuo pat metu kaip didieji prancūzų mąstytojai Volteras ir Ruso. Daug keliavo po Europą, kol į gyvenimo pabaigą vėl apsistojo Edinburge. Pagrindinis veikalas, "Traktatas apie žmogaus prigimtį", išėjo, kai Hjumas buvo dvidešimt aštuonerių metų. Bet jis teigė, jog pats knygos sumanymas gimęs, kai jam buvę penkiolika.

Sofija uždarė sausaininę su nepažįstamojo filosofo laiškais. Tada išlindo iš gyvatvorės ir sustojusi valandėlę žiūrėjo į sodą. Staiga prisiminė, kas atsitiko vakardien. Dėl "meilės laiško" mama ją erzino dar ir per pusryčius. Sofija nuskubėjo prie pašto dėžutės nenorėdama, kad tai pasikartotų. Du meiles laiškai, gauti padieniui, būtų dvigubai nesmagiau negu tas vienas. Dėžutėje vėl gulėjo baltas vokelis! Sofijai ėmė aiškėti susirašinėjimo tvarka: kiekvieną popietę pašto dėžutėje ji rasdavo didelį geltoną voką. Skaitant storąjį laišką, filosofas pritykindavo prie pašto dėžutės su mažu baltu vokeliu. Vadinasi, Sofija nesunkiai jį gali susekti. O gal tai "ji"? Jei atsistotų prie savo kambario lango, pašto dėžutę matytų kaip ant delno. Tada tikrai pastebėtų ir paslaptingąjį filosofą. Nes baltieji vokai juk negali atsirasti savaime.

Aš jau noriu pasinerti į džiaugsmus, tačiau šiek tiek susilaikau dėl dviejų priežasčių. Mat, pirma, man keista, kad naudojomės tokiu aplinkiniu keliu, laikydamiesi nežinia kokios samprotavimų grandinės, kai visa tai, apie ką buvo kalbama, galėjo būti įrodyta taip trumpai, kaip tai padaryta dabar. Todėl man neramu, kad kalba ilgai vaikščiojo aplink tarsi tam, kad paspęstų pinkles. Antra, aš nematau, kokiu būdu sieloje amžinai yra mokslas, ypač samprotavimo mokslas, jei jį išmano tiek nedaug žmonių, o ir tas, kuris išmano, daug laiko nuo vaikystės buvo nemokytas. Juk negalime sakyti, kad neišmanančių sielos nėra sielos arba kad sieloje yra mokslas, kurio jie neišmano. Tad, jei tai didžiai kvaila, belieka padaryti išvadą, kad arba tiesa ne amžinai yra sieloje, arba minėtas mokslas nėra tiesa.

Tarus, kad suvokta tokio maišto prieš gyvenimą piktadarybė, krikščioniškoje moralėje tapusi beveik šventenybe, kartu, laimei, galima suvokti ir kažką kita: tokio maišto nenaudingumą, iliuziškumą, absurdiškumą, melagingumą. Juk galų gale, kai gyvenimą smerkia pats gyvenantysis, tai yra tik tam tikros rūšies gyvenimo simptomas: čia visai nekeliamas klausimas, ar smerkiama pagrįstai, ar nepagrįstai. Kad gyvenimo vertės problemą apskritai galėtume kelti, reikia atsistoti šalia gyvenimo, o be to, jį pažinti taip gerai, kaip pažino tas ar kitas, žodžiu, visi tie, kurie gyveno; pakanka motyvų, kad suprastum, jog ši problema mums yra neišsprendžiama. Kalbėdami apie vertybes, mes kalbame įkvėpti gyvenimo ir palenkti jo optikai: pats gyvenimas mus verčia teigti vertybes.

"Laisvė, kuri yra ne tokia..." - Tokiais laikais kaip dabar atsiduoti savo instinktams yra dar viena nelaimė. Tie instinktai prieštarauja, trikdo ir griauna vienas kitą; moderną aš jau apibrėžiau kaip fiziologinį prieštaringumą. Protingu auklėjimu turėtų būti siekiama, kad geležine drausme būtų paralyžiuotas bent jau vienas šios instinktų sistemos elementas, kad galėtų įgyti jėgų, tapti stiprus ir viešpatauti kitas elementas. Šiandien pirmiausia turi būti sudarytos galimybės individui atsirasti jį apipjaustant: galimas reiškia pilnatviškas... O darosi priešingai: būti nepriklausomi, laisvai vystytis, turėti laisser aller 51 - į tai karščiausiai pretenduoja kaip tik tie, kuriems joks apynasris nebūtų per stiprus,- tai galioja in politicis, tai galioja mene. Tačiau tai yra dekadanso simptomas: mūsų modernioji "laisvės" samprata yra dar vienas instinktų išsigimimo įrodymas.

Sakydamas kalbas šias savo, Zaratustra prie pat olos angos stovėjo; bet vos žodžius paskutinius ištaręs, išbėgo nuo svečių trumpam į orą gryną. "Kokie tyri kvapai! - jisai sušuko.- Kokia tyla aplinkui palaiminga! Bet kur žvėreliai mano dingo? Čionai ateikite, čionai, ereli ir gyvate mano! Jūs pasakykite, žvėreliai mieli: ar žmonės tie, kartu paėmus, šitie didžiųjų siekių žmonės - ar kartais jie neskleidžia kvapo blogo? O, koks aplink mane kvapų gaivumas! Dabar tiktai žinau, dabar jaučiu, kaip myliu jus, žvėreliai mano." Zaratustra ir vėlei pakartojo: "Aš myliu jus, žvėreliai mano!" Išgirdę šiuos žodžius jį tariant, erelis ir gyvatė iš karto prisistatė ir žvelgė jam į veidą, aukštyn pakėlę galvas. Štai taip ramiai trise sustoję, jie traukė, gėrė orą gryną. Nes oras čia, lauke, geresnis buvo negu tenai, pas tuos didžiųjų siekių žmones.

O, siela mano, aš tave išmokiau sakyti žodį "šiandien", taip pat žodžius "anksčiau", "kadaise" ir šokt ratelį savo viršum visų "čionai", "kitur", "tenai". O, siela mano, aš tave ištraukiau iš užkampių visų, nušluosčiau nuo tavęs aš dulkes, vorus, prietemų blausumą. O, siela mano, nuo tavęs nuploviau aš gėdą mažąją ir užkampių dorybę ir įkalbėjau atsistoti nuogą prieš saulės veidą skaistų. Viršum banguojančios tavosios jūros paleidau audrą siausti, kuri "dvasia" vadinas; nuo jūros tavo debesis visus nustūmiau, pasmaugiau pats smaugėją, kurią vardu mes "nuodėmė" pažįstam. O, siela mano, aš daviau tau teisę sakyti "ne", kaip audros sako, ir "taip" sakyt, kaip atviras dangus kad sako: rami, lyg deganti žvakutė, tu stovi ir eini dabar per neigiančiąsias vėtras.

Kai vieną giedrią dieną Zaratustra per tiltą platų ėjo, luošiai ir elgetos jį tuoj apstojo, ir vienas kuprius taip jam tarė: "Štai ką tau pasakysiu, Zaratustra! Žinau, kad žmonės mokos iš tavęs ir tavo mokymu labiau vis tiki: bet kad jie visiškai tavim tikėtų, dar vieno dalykėlio trūksta - pirma tau reikia mus, luošius, dar perkalbėti! Štai tau dabar puikus pasirinkimas ir gerą progą čia turi daugiau negu su vienu pakalbėti! Aklus galėtumei išgydyt, šlubius - ant kojų pastatyti; o tam, kuris per daug anoj va pusėj turi, galėtum ir - šiek tiek nuimti: ir tai, kaip man atrodo, geriausias būdas būtų luošius patraukti savo pusėn, priverst į Zaratustrą įtikėti!" Tačiau Zaratustra jį kalbinusiam taip atsakė: "Jei kupriui kuprą jo atimsi, atimsi jam ir dvasią - taip patarlė viena mokina. O jei aklam akis jo sugrąžinsi, tai jis išvys per daug blogybių žemėj: todėl šis tą prakeikti gali, kurs jam regėjimą grąžino. O tas, kuris ištiesins šlubiui kojas, jam padarys blogiausią darbą: nes kai tik šlubis vaikščiot imtų, tai ir jo ydos vėl su juo bėgiotų - štai taip apie luošius kalbėti žmonės linkę. Kodėl Zaratustra tad negalėtų iš paprastų žmonių kai ko išmokti, jei žmonės mokosi iš Zaratustros?

Ir vieną kartą mokytiniams davęs ženklą, Zaratustra į juos šiais žodžiais kreipės: "Žiūrėkit va - tarnai štai Dievo: ir nors yra jie priešai mano, bet jūs ramiai pro juos praeikit, nuleidę savo kardus! Juk ir tarp jų yra didvyrių; nemaža jų gan daug kentėjo: dabar jie nori, kad kiti kentėtų. Pikti yra jie priešai: nerasi nieko kerštingesnio kaip nuolankumas jųjų. Todėl tasai išvysta kraują greitai, kuris juos pulti ima. Bet jų ir mano kraujas - abu jie giminystės turi: ir aš norėčiau, kad manasis kraujas taip pat ir jų krauju pašlovintas dar būtų." Ir kai visi praėję buvo, suspaudė skausmas Zaratustrą; bet neilgai jis su skausmu savuoju grūmės, netrukus taip jis vėl prabilo: Man Dievo šių tarnų ir gaila. Netinka jie ir mano skoniui; bet man tatai mažiausiai rūpi, kai sugrįžau aš vėl į žmones.