Mokslas

"Rytoj mano gimtadienis,- galvojo ji.- Kaip apmaudu, kai penkioliktojo gimtadienio išvakarėse suvoki, kad gyvenimas tėra sapnas! Tarsi susapnuotum, jog laimėjai milijoną, ir, prieš pat išmokant didįjį laimėjimą, suprastum, kad tai tik sapnas". Sofija pasileido tekina šlapiu stadionu. Netrukus priešpriešiais išvydo atbėgant žmogų. Tai buvo mama. Dangų varstė pikti žaibai. Kai jiedvi susitiko, mama apglėbė Sofiją. - Kas mums darosi, dukrele? - Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas.

Atidariusi laukujės duris, ant laiptų pamatė nedidelį vokelį. Ant jo buvo užrašyta: "Sofijai Amundsen". Jis pergudravo ją! Kaip tik šiandien, kai ji taip įdėmiai sekė pašto dėžutę, paslaptines filosofes atsėlino prie namo iš kitos pusės ir, padėjęs laišką ant laiptų, vėl smuko į mišką. Prakeikimas! Iš kur jis žinojo, kad šiandien Sofija nenuleidžia akių nuo pašto dėžules? Galbūt jis (arba ji) pastebėjo ją pro langą? Šiaip ar taip, Sofija buvo patenkinta, kad voką surado prieš pareinant mamai. Sofija vėl nubėgo į savo kambarį ir ten atplėšė laišką. Balto voko krašteliai buvo sudrėkę, matėsi kelios gilios įspaudos. Ką tai galėtų reikšti? Jau seniai nebuvo liję.

Ką, jei ne tai, kas, kaip matai, didžiai mane palaiko. Lieka siela ir Dievas. Jei jiedu teisingi dėl to, kad juose yra tiesa, tai Dievo nemirtingumu niekas negali abejoti. O siela laikoma nemirtinga, jei įrodoma, kad tiesa, kuri negali pražūti, joje taip pat yra. Todėl pasižiūrėkime į paskutinį klausimą: ar kūnas nėra tikrai teisingas, tai yra ar jame yra ne tiesa, bet tarsi kažkoks tiesos atvaizdas? Juk jei ir kūne, kuris, kaip pakankamai aišku, pražūva, mes rasime ką nors teisinga tokio pobūdžio, kaip moksluose, tai tuojau pat samprotavimo mokslas nebebus tiesa, kurios dėka visi mokslai yra teisingi. Juk teisingas ir kūnas, kuris atrodo nesąs sukurtas pagal samprotavimo pagrindus. O jei ir kūnas teisingas dėl kokio nors pamėgdžiojimo ir dėl to nėra grynai teisingas, tai tikriausiai neatsiras nieko, kas trukdytų tvirtinti samprotavimo pagrindus esant pačia tiesa.

Pagaliau dar pasvarstykime, kaip naivu apskritai sakyti: "Žmogus privalėtų būti toks ir toks!" Tikrovė mums rodo žavingą tipų gausą, neišsenkamą formų žaismo ir kaitos perteklių; o koks nors vargšas kampininkas moralistas sako: "Ne! Žmogus turėtų būti kitoks?.." Jis, tas vargšas šventeiva, net žino, koks turėtų būti žmogus; jis nupiešia save ant sienos ir sako: "Ecce homo!.. Tačiau net tada, kai moralistas kreipiasi į pavienį žmogų ir sako jam: "Tu privalai būti toks ir toks!", jis nenustoja būti juokingas. Pavienis žmogus yra tam tikra lemties dalis iš vidaus ir išorės, jis yra dar vienas dėsnis, dar viena būtinybė, prisišliejanti prie viso, kas ateina ir kas bus. Sakyti jam "pasikeisk", vadinasi, reikalauti, kad pasikeistų viskas, net tai, kas buvo... Ir iš tiesų buvo nuoseklių moralistų; jie troško, kad žmogus būtų kitoks, būtent dorybingas, jie troško pakeisti žmogų, kad jis būtų panašus į juos, paversti jį šventeiva: dėl to jie neigė pasaulį! Kokia beprotybė!

Čia atsiveria perspektyva.- Kai filosofas tyli, tai gali būti jo sielos kilnumo apraiška; kai jis sau prieštarauja, tai gali būti jo meilės išraiška; galimas ir pažįstančiojo mandagumas, kuris meluoja. Subtiliai buvo pasakyti šie žodžiai: il est indigne des grands coeurs de repandre le trouble, qu'ils ressentent 53: tik reikia pridurti, kad nesibijoti žemiausių dalykų taip pat gali reikšti sielos didybę. Mylinti moteris aukoja savo garbę; pažįstantysis, kuris "myli", galbūt aukoja savo žmoniškumą; Dievas, kuris mylėjo, buvo žydas... Grožis - joks atsitiktinumas.- Ir kokios nors rasės ar šeimos grožis, jos patrauklumas ir visos elgsenos tobulumas yra sukuriamas: kaip ir genijus, tai yra sukaupto kartų triūso padarinys. Geram skoniui turi būti daug paaukota, dėl jo turi būti daug padaryta, daug ko atsisakyta - septynioliktasis šimtmetis Prancūzijoje nuostabus abiem požiūriais: reikėjo turėti bendravimo, vietos, drabužių, lytinio poreikio patenkinimo pasirinkimo principą, reikėjo grožį vertinti labiau negu naudą, įprotį, nuomonę, tingumą.

Štai taip dainavo burtininkas senis; ir kas tik susirinkę buvo, tarytum paukščiai nejučiom į jo aistros sulindo tinklą, aistros liūdnos, klastingos. Ir dvasios tik sąžiningasis išliko nepagautas: jisai staiga sugriebė burtininko arfą ir, jam iš rankų ją ištraukęs, sušuko garsiai: "Oi, oro trūksta! Oro čia įleiskit gryno! Įleiskit Zaratustrą! Tu tvankini ir nuodiji šią olą, tu piktas burtininke seni! Tu gundai mus, klastingasai gudruoli, nežinomiems geismams, laukiniškumui. Ir vargas, jeigu apie tiesą tokie kaip tu kalbėt ir postringauti ima! Oi, vargas ir visiems laisviesiems protams, kurie tokių štai burtininkų nesisaugo! Tuomet sudie jų laisvei, nes mokymu savuoju tu juos kalėjiman atgal vilioji, - tu senas ir niūrusis velne, dejonėj tavo ir skunde viliojantys garsai dūdelės skamba, tu panašus į tuos, kas, girdami skaistybę, slapčia gašlauti kviečia!"

"Tau į akis, gyvenime, aš neseniai pasižiūrėjau ir auksą blizgant pamačiau nakties aky tavojoj,- širdis sustingo man iš malonumo šito: - laivelį aukso blizgantį išvydau naktinių vandenų platybėj: ir nyrantį, ir skęstantį, ir vėlei mojantį laivelį, sūpuoklį tą auksinį! Į kojas mano, tas padūkusiąsias, metei tu savo žvilgsnį - ir besišypsantį, ir klausiantį, ir tirpdantį sūpuokliškąjį žvilgsnį. Ir vos tau du kartus palietus rankutėmis mažytėm tarškynę savo, tuojau kilnotis ėmė mano kojos, į šokį verždamosi.- Kulnai tuoj piestu stoti ėmė, ir kojų pirštai tuoj sukluso, norėdami tave suprasti: šokėjo ausys juk yra - jo kojų pirštuos! Aš prie tavęs iš karto puoliau: o tu šalin sprukai nuo mano šuolio; ir prieš mane vis kyščiojo tavųjų sprunkančių ir skrendančių plaukų liežuvis!

Ne aukštis, o stati atšlaitė - yra baisiausia! Atšlaitė ta, kur žvilgsnis į bedugnę krenta, o rankos aukščio siekia. Tuomet širdis man svaigti ima nuo noro jos dvilypio. O, jūs bičiuliai mano, ar nujaučiat, koks tas širdies manos dvilypis noras? Stati atkalnė ir pavojus mano yra ta būsena dvilypė, kai žvilgsnis į aukštybę kyla, o rankos įsikibt ir pasiremt - į gilumą - norėtų! Žmogaus - valia manoji griebias, grandinėm aš rišu save prie jo, nes jis mane prie antžmogio į viršų traukia: tenai antrasis noras mano veržias. Dėl to aklai žmonių pasauly gyvent man lemta, lyg jų nė vieno nepažinčiau: kad mano rankos visiškai dar neprarastų tikėjimo, jog esama kažko ir tvirto. Aš jūsų, žmonės, nepažįstu: tamsa šita ir ši paguoda dažnai mane apgaubus laiko.

Griausmais ir dangiškais ugnies liežuviais į miegančias, suglebusias jusles kalbėti reikia. Bet grožio balsas tyliai šneka: jis skverbias vien į tas sielas, kurios yra jautriausios. Suvirpo šiandien tykiai mano skydas ir dar švelniai nusišypsojo: tai grožio šventas šypsnis ir virpesys tai šventas. Iš jūsų, jūs dorovingieji, šiandieną juokės mano grožis. Ir šitoks balsas jo mane pasiekė: "Jie dar geidauja, kad atlyginta jiems būtų!" Jūs atlygio dar norit, dorovės jūs geidėjai! Jūs už dorovę atlygio geidaujat, už žemę jūs dangaus, o už šiandieną amžinybės prašot? Ir jūs dabar įniršę baisiai, kad aiškinu ir mokau, jog atlygio išvis nėra davėjo. Iš tikro, juk aš nesakau, kad toks dalykas, kaip dorybė, yra koks atlygis, kurs jums priklauso.

Kai kur pasauly dar tautų gyvena ir esama bandų nemaža, tik ne pas mus, o broliai mano: čionai gyvuoja tik valstybės. Valstybė? Kas jinai per daiktas? Gerai! Dabar klausykit atidžiai, aš pasakysiu žodį savo, kaip tautos miršta. Valstybė - tai šalčiausias iš visų šaltų siaubūnų. Šaltai jinai meluoja, ir melas šis iš jos burnos mums plūsta: "Aš, būdama valstybė,- sako ji,- esu tas pats, kas ir tauta." Apgaulė tai ir melas! Kūrėjai buvo tie, kurie tautas sukūrė ir meilę bei tikėjimą joms davė: taip jie gyvenimui tarnavo. Naikintojams priklauso tie, kas spąstus spendžia daugumai žmonių, vadindami save valstybe: jie laiko kardą virš galvą iškėlę ir verčia juos šimtus geismų savų patenkint.

Didelėms tautoms priešpastatykime papročius mažųjų tautų, kurios, apsisaugojusios nuo nereikalingų žinių užkrato, savo dorybėmis susikūrė laimę ir tapo pavyzdžiu kitoms tautoms. Tokie buvo senovės persai - nuostabi nacija, kuri dorybę studijavo taip pat, kaip mes mokslą; ji lengvai užkariavo Aziją ir vienintelė išgarsėjo tuo, kad jos nuostatų istorija buvo skaitoma lyg filosofinis romanas. Tokie buvo skitai, apie kuriuos mus pasiekė tokie puikus atsiliepimai. Tokie buvo germanai; plunksna, pavargusi aprašinėti išsilavinusios, turtingos ir goslios tautos nusikaltimus ir niekšybes, su palengvėjimu piešė jų paprastumą, skaistumą ir dorybes. Tokia buvo netgi Roma skurdo ir nežinojimo laikais; tokia pagaliau iki mūsų dienų išliko valstiečių nacija, taip giriama už narsumą, kurio nelaimės negalėjo įveikti, ir už ištikimybę, kurios blogas pavyzdys negalėjo palaužti.

"Seni geri" laikai praėjo, nuskambėjo Mozarto melodijose,- kokie mes laimingi, kad jo rokoko mums dar kažką sako, kad jo "gera draugija", jo švelnios svajos, jo vaikiškas mėgavimasis kiniškais ir įmantriais dalykais, jo širdingas mandagumas, jo polinkis į grakštumą, meilę, šokį, ašaras, jo tikėjimas Pietumis dar gali apeliuoti į kažkokį likutį mumyse! Ak, kada nors ir tai nueis į praeitį! - bet kas gali abejoti, kad dar anksčiau bus nustota suprasti Beethoveną ir juo mėgautis! - juk jis buvo tik stilių lūžio ir stilių pasikeitimo atgarsis, o ne, kaip Mozartas, didžio, ilgaamžio europietiško skonio atgarsis. Beethovenas yra tarpinis reiškinys tarp senos, sueižėjusios sielos, kuri nuolat byra, ir būsimos, viršjaunos sielos, kuri nuolat gimsta; jo muziką gobia amžino praradimo ir amžinos nepažabojamos vilties prieblanda,- ta pati prieblanda, kurioje maudėsi Europa, kai ji svajojo kartu su Rousseau, kai ji šoko aplink revoliucijos laisvės medį ir galiausiai vos ne dievino Napoleoną.