Mokslas

Ir vėl pro Zaratustros sielą vis bėgo mėnesiai ir metai, tačiau jis jų nepaisė; o per tą laiką jo galva pražilo. Ir vieną dieną, kai jisai prieš olą savo ant akmens sėdėjo ir sau ramiai į tolį žvelgė - iš čia viršum skardžių atkalnių gerai matyti jūra,- žvėreliai jo, labai jau susimąstę, aplinkui jį ratu vis suko, kol pagaliau sustojo priešais. "O, Zaratustra,- taip jie kreipės,- gal savo laimės tu dairaisi?" - "Kas man ta laimė! - jis atsakė.- Aš jau seniai jos nebetrokštu, aš siekiu savo darbo vaisių." - "O, Zaratustra,- vėl žvėreliai tarė - tu taip kalbi lyg tas, kurs gėrio per akis turėtų. Ar tu nesijauti dabar į žydrą laimės jūrą pasinėręs?" - "Jūs pokštininkai esat,- Zaratustra su šypsena atsakė,- palyginimą jūs parinkot puikiai! Bet jūs taip pat juk žinot, kad nelengva manoji laimė,- ir ji nepanaši į tekantį šaltinį: mane ji slegia ir palikt manęs nenori, lyg koks degutas ištirpintas."

"Į viršų krypsta jūsų akys, kai jūs iškilti trokštat. O aš žvelgiu žemyn, nes jau esu iškilęs. Ir kas iš jūsų gali drauge ir juoktis, ir iškilęs būti? Kas į aukščiausius kalnus kopia, tas juokias iš tragedijų ir dramų." Zaratustra: Apie skaitymą ir rašymą (d. I, p. 50). Kuomet vidurnaktis atėjo, Zaratustra kelionėn leidos per kalnus ir kalnagūbrį salos, kad jau ankstyvą rytą pasiekęs kitą krantą būtų, nes ten į laivą sėst norėjo. O tam krante - ten prieplauka salos geriausia buvo, kurion ir svetimi laivai užsukt ir inkarą išmesti mėgo; ir jie paimdavo ne vieną, kas iš salų palaimingųjų į jūrą plaukt ketino. Tad kopiant jam dabar į kalną, vėl atminty iškilo daugybė vienišų klajonių iš tų laikų, kai buvo dar pradžia jaunystės,- kiek daug kalnų, kalnagūbrių, viršūnių jam pereit teko! Esu aš keliauninkas ir mėgstu kopt į kalnus,- jis mintyse sau tarė,- todėl į lygumas žiūrėt nenoriu, ir, kaip man rodosi, ilgai aš negaliu nustygti vietoj.

Pažvelk, tarantulo štai urvas! Gal patį jį išvysti nori? Štai kabo jo nupintas tinklas: palieski jį, kad suvirpėtų. O, štai jis išlenda maloniai: pasveikintas būk, vore! Ant nugaros tau juodas trikampis puikuojas, tas ženklas tavo; ir aš žinau taip pat, kas tavo sieloj glūdi. Joj tūno kerštas įsitaisęs: ir tam, kam tu įkandi, išauga šašas juodas; kerštu nuodai tavieji sielą verčia suktis! Aš lyginimu tuo į jus kreipiuosi, į jus, kas sielą suktis verčia, skelbėjai jūs lygybės! Tarantulai man esat, kerštautojai slaptieji! Bet tą slaptybę jūsų noriu dienos švieson išvilkti: todėl juokiuosi jums stačiai į veidą savu juoku aukštybių. Dėl to tampau aš jūsų tinklą, kad pyktį jūsų išviliočiau iš jūsų melo urvo, ir jūsų kerštas iš už žodžio jūsų, kuris jums "teisingumą" reiškia, tuoj pat iššoktų.

Patinka man giria, ją mėgstu. O miestuose tūnot negera: per daug tenai žmonių gašlių gyvena. Ar ne geriau jau būtų žudikui į nagus pakliūti nei į gašlios moters svajų pasaulį? Pažvelkit va į tuos štai vyrus: iš jų akių matyti - jiems žemėje visų geriausia su moterim gulėti. Jų sielos pilnos juodo purvo; ir vargas, jeigu šitas purvas nors kiek dar dvasios turi! Kad jūs bent gyvulio prilygtumėte tobulybei! Bet gyvuliui būdinga nekaltybė. Ar patariu aš jums žudyt jusles savąsias? Aš patariu tik viena - kad jūsų juslės būt nekaltos. O gal kviečiu skaistybę saugot. Vieniems jinai dorybė, tačiau daugybei ji - beveik yda didžiulė. Šita daugybė, tiesą sakant, susilaikyti geba: tačiau kalės gašlumas akim pavydo žvelgia iš visko, ką jie veikia.

Mokslų vystymasis neigiamai veikia karines savybes, o moralines - tuo labiau. Nuo pat pirmųjų mūsų gyvenimo dienų neprotingas auklėjimas miklina mūsų protą ir iškreipia mūsų nuomonę. Aš visur matau gausybę įstaigų, kuriose didelių pastangų dėka jaunimą moko visko, tik ne savo pareigas vykdyti. Jūsų vaikai nemokės gimtosios kalbos, bet užtai išmoks kitų, niekur nevartojamų kalbų; jie išmoks kurti eiles, kurias vargu ar supras patys; nesugebėdami atskirti tiesos nuo paklydimo, jie gražiais argumentais išmokys ir kitus jų neįžiūrėti; bet jie nežinos, ką reiškia žodžiai: kilnumas, teisingumas, santūrumas, žmoniškumas, drąsumas; švelnus žodis tėvynė niekada nepasieks jų ausies, o jeigu jiems bus kalbama apie dievą, tai ne tiek dėl to, kad jie jį gerbtų, kiek dėl to, kad jo bijotų.

Reikia susitaikyti su tuo, kad jeigu kokia nors tauta, kenčianti nuo nacionalinės karštligės ir politinio garbės troškimo, nori kentėti,- tai jos protą užtemdys įvairūs debesys ir ūkanos, žodžiu, ją ištiks nedideli iškvailėjimo priepuoliai: pavyzdžiui, vokiečius šiandien ištinka tai antiprancūziškas iškvailėjimas, tai antižydiškas, tai antilenkiškas, tai krikščioniškai romantiškas, tai wagneriškas, tai teutoniškas, tai prūsiškas (tik pažvelkime į šiuos vargšus istorikus, šiuos siebelius ir treitschkes ir jų tvirtai suveržtas galvas) ir visokie kitokie maži vokiečių proto ir sąžinės aptemimai. Prašau man atleisti, kad ir aš po neilgos, tačiau rizikingos viešnagės labai užkrėstoje srityje nesugebėjau visiškai išvengti tos ligos ir, sekdamas visuotiniu pavyzdžiu, ėmiau rūpintis dalykais, kurie manęs neliečia,- pirmas politinės infekcijos požymis. Pavyzdžiui, žydais - paklausykite.- Aš dar nesutikau vokiečio, kuris būtų palankus žydams; ir kad ir kaip ryžtingai atsiribotų nuo antisemitizmo visi atsargūs žmonės ir politikai, vis dėlto tas atsargumas ir politika nukreipti ne prieš patį jausmą, o tik prieš jo pavojingą nesaikingumą, ypač prieš grasias ir gėdingas to nesaikingo jausmo apraiškas - neturėkime dėl to iliuzijų.

Jei šiandien koks nors filosofas leidžia suprasti, kad jis ne skeptikas - tikiuosi, tai aišku iš ką tik pateikto objektyvaus proto aprašymo? - tai jis nieko nepradžiugina; žmonės žiūri į jį su šiokia tokia baime, jie norėtų taip daug ko paklausti, paklausti... ir bailoki slapūnai, kurių šiandien daugybė, nuo šiol jį laiko pavojingu. Jiems atrodo, kad, kai jis atsisako skepticizmo, iš toli girdėti kažkoks piktas, grėsmingas triukšmas, tarsi kažkur būtų bandoma nauja sprogstamoji medžiaga, kažkoks dvasinis dinamitas, galbūt naujai atrastas rusiškas nihilinas, pesimizmas bonae voluntatis, kuris ne tik sako "Ne", nori "Ne", bet - baisu ir pagalvoti! - daro "Ne".

Kas, kaip aš, apimtas kažkokio mįslingo troškimo ilgai stengėsi nuodugniai išmąstyti pesimizmą ir išlukštenti jį iš pusiau krikščioniško, pusiau vokiško ribotumo ir naivumo kiauto, tokio būdingo jam - ypač pasireiškiančiam Schopenhauerio filosofijos pavidalu - šiame šimtmetyje; kas azijietiška ir viršazijietiška akimi iš tikrųjų pažvelgė į mąstymo, prieštaraujančio pasauliui labiau nei visi kiti galimi mąstymo būdai, vidų ir gelmę - anapus gėrio ir blogio,- ir ne taip kaip Buddha ir Schopenhaueris, apžavėti ir pakerėti moralės, tam tikriausiai netgi prieš jo valią atsivėrė akys ir jis išvydo priešingą idealą: idealą išdidžiausio, gyvybingiausio ir pasaulį labiausiai mylinčio žmogaus, kuris su tuo, kas buvo ir yra, ne tik susitaikė ir išmoko tai pakęsti.

Uoliai, subtiliai ir netgi, sakyčiau, gudriai šiandien Europoje gvildenama "tikrojo ir regimybės pasaulio" problema verčia susimąstyti ir įsiklausyti į save: tas, kas negirdi nieko daugiau - tik "tiesos valią", tas tikrai negali didžiuotis savo klausa. Retsykiais čia iš tikrųjų gali būti įpainiota tokia tiesos valia, avantiūristinis ryžtas žūtbūt tai pasiekti, savo pozicijas praradusio metafiziko ambicijos - jis galiausiai vis tiek pasirinks saują "tikrumo", o ne puikių galimybių vežimą; gali pasitaikyti ir puritoniškų sąžinės fanatikų, kurie pasirengę veikiau padėti galvą už tikrą Nieką negu už nepatikimą Kažką. Bet tai - nihilizmas ir puolusios į neviltį, mirtinai nuvargusios sielos požymis: šios dorybės demonstruojama narsa tėra apsimetimas. Stipresni, gyvybingesni ir gyvenimo dar trokštantys mąstytojai, regis, yra kitokie.

Hildė išlipo iš lovos ir nutipeno prie lango. Eidama pro rašomąjį stalą, pasilenkė ir nuplėšė stalinio kalendoriaus lapelį su ketvirtadienio, 1990 metų birželio 14 dienos data. Lapelį suglamžė ir įmetė į pintinę popieriams. Kalendoriuje atsidengė "penktadienis, l990 metų birželio 15 diena". Dar sausio mėnesį šiame lapelyje Hildė išvedžiojo: "15 METŲ". Jai rodės, kad ypač įspūdinga, kai penkioliktą dieną sueina penkiolika. Tai niekad nebepasikartos. Penkiolika metų! Argi tai - ne pirmoji jos "brandaus" gyvenimo diena? Juk negali lyg niekur nieko vėl gultis į lovą. Be to, šiandien paskutinė mokslo metų diena. Ir tai dar ne viskas: po savaitės iš Libano grįžta tėtis. Jis žadėjo parvykti namo prieš Jonines.

Laimei, pašto dėžučių ir panašių dalykų ji nebeminėjo nei per pusryčius, nei vėliau, dieną. Kai mama išėjo apsipirkti, laišką apie tikėjimą likimu Sofija, nusinešė į Landynę. Širdis suvirpėjo, kai šalia dėželės su filosofijos mokytojo laiškais Sofija netikėtai išvydo mažą baltą laiškelį. Sofija buvo tikra, kad laiškas ne jos padėtas. Ir šio voko kraštai buvo sudrėkę. Be to, buvo pora gilių įspaudų kaip ir baltame voke, kurį gavo vakar. Nejaugi filosofas čia buvo? Negi jis žino apie jos slaptavietę? Bet kodėl vokai drėgni? Nuo klausimų Sofijai apsisuko galva. Ji atplėšė voką ir perskaitė.

Ši knyga - tai rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery "Mažuoju Princu" ir Richardo Bacho "Džonatanu Livingstonu Žuvėdra". "Alchemikas" išleistas 45 šalyse ir visur turėjo nepaprastą pasisekimą. Knygos autorius Paulo Coelho gimė 1947 metais Rio de Žaneire. Lotynų Amerikoje jis toks pat garsus kaip ir Gabrielis Garcia Marquezas. Paulo Coelho knygomis prasideda Brazilijos bestselerių sąrašai.