Žmonės

Apsistosime prie centrinio ir svarbiausio Grunau perteikiamos tradicijos elemento, tarsi ašies, koncentruojančios apie save visą pasakojimą - prie Rickoyto ar Rickoyotto šventyklos aprašymo (Grunau rašyba svyruoja, bet aišku, kad tai ta pati Petro Dus-burgiečio Romovė). Jau Wilhelmas Mannhardtas, pastebėjęs Grunau aprašytos šventyklos ir joje esančių stabų panašumą į Adomo Bremeniečio pateiktą skandinavų šventyklos Upsaloje aprašą, nutarė, kad Grunau, "kurdamas" Rikojoto vaizdą, pasinaudojo Bremeniečio medžiaga. Taigi pradžioje pažvelkime į Bremenietį, XI a. aprašiusį Upsalos senąją šventyklą. Pasak jo, šventosios giraitės apsuptoje Upsalos šventykloje viskas spindėjo auksu ir buvo garbinamos trijų dievų stovylos. Galingiausias šioje trijulėje buvo Toras, stovėjęs viduryje, Vuodanas (t.y. Vodanas, kitur žinomas kaip Odinas) ir Fricco (t.y. Frikas). Toras valdęs orą, žaibus ir griaustinį, vėjus ir debesis, globojęs vaisingumą. Vodanas vadovavęs karams. Frikas globojęs vaisingumą ir geidulingumą. Toras turėjo skeptrą, Frikas vaizduotas su priapine simbolika, Vodanas - su Marso insignijomis. Prie šventyklos augo vasarą ir žiemą žaliuojantis ąžuolas, prie kurio būdavo aukojami žmonės. Pačią šventyklą supo skraistė ir grandinė. Kas devynerius metus visi Švedijos gyventojai rinkdavosi į šventyklą didelėms šventėms, karaliai ir paprasti žmonės čia siųsdavo savo aukas.

Paruzija senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tokiu mitologiniu ir lemtingu žodžiu naujausią savo knygą pavadino žinomas religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius. Išleidęs septyniolika knygų, tarp kurių religijotyros žodynai, studijos, vadovėliai, eseistikos rinkiniai ir esė romanas, Gintaras Beresnevičius ryžosi imtis tikrojo - romanų romano. Su religijotyrininku, eseistu ir romano „Paruzija“ autoriumi Gintaru Beresnevičiumi radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėjosi Jolanta Kryževičienė. Norėčiau pradėti nuo citatos iš romano „Paruzija“: „Kiškiai pareikalavo tiesioginės televizijos laidos, bet gavo tik pusvalandį Lietuvos radijo pirmojoje programoje“. Tai aš suprantu, kad šis mūsų pasiūlytas pusvalandis Lietuvos radijo pirmojoje programoje yra kaip kiškiams „TIK“? Na, pavadinkime tai kiškių valanda. Tai yra 17-oji jūsų knyga ir tik pirmas romanas. Šito jūsų, ko gero, jau šimtą kartų klausė – kodėl būtent tokia forma ryžotės šį kartą prabilti į skaitytoją? Tam tikru metu rašydamas bet kokia forma, bet kokiu žanru arba išsisemti, arba imi kartoti tą patį. Ir šiuo atveju romanas yra tokia galimybė, kurios dar nesu rimtai užgriebęs. Tokia galbūt formali priežastis. O antra, – galbūt išgąsdinsiu klausytojus, bet įtariu, kad man prasideda romanų epocha. Ir trečias dalykas – tiesiog įdomu buvo pažiūrėti, kaip tas romanas iš tikrųjų rašomas.

Jei Lietuvoje galiotų tokia amerikietiška tvarka, kai ne tik dėstytojai studentams, bet ir studentai rašo dėstytojams pažymius, G. Beresnevičius tikrai būtų aplenkęs ne vieną profesorių habilituotą daktarą. Bent man nepavyko sutikti buvusio jo studento, kuris juo nesižavėtų. Tuo keisčiau, kad, asmeniškai pažįstant šį žmogų, jis neatrodė tipiškas akademinio darbo atstovas – nuoseklus, preciziškas, asketiškas. Individualiai bendraujant, jo kalba kartais atrodydavo klampi, suvelta nenuosekli. Apskritai, savyje jis turėjo kažką labai senoviška, mitologiška – tarsi bendrautum su iš amžinybės išnirusiu šiuolaikiniu, moderniu kauku. Kreiva šypsena, ir niekada nesuprasi, ar tai išreiškia jo požiūrį į pasaulį, ar tiesiog taip jis interpretuoja diskutuojamą temą. Visą laiką į kairę pakreipta galva, tarsi sekant jo tykančią kokią nors neatpažintą būtybę. Tuo tad nuostabesnis jo galvojimo, jo mąstymo būdas. Teorinė mintis nenutrūkdavo nei po bokalo alaus, nei po vyno taurės. Savo Laimos ir Laumės koncepcijas jis kaldavo visiems, nepaisydamas, ar pašnekovams tai įdomu, ar ne. Pateikdavo jas gana metaforiškai, ir šia prasme profesorius Alfredas Bumblauskas teisus, sakydamas, kad G. Beresnevičius buvo unikalus tarp mokslininkų. Jis galėjo būti ir griežtas analitikas, ir subtilus subtilaus meno žinovas. Su visomis išvardytomis priežastimis sietinas ir neįtikėtinas Gintaro produktyvumas. Eseistika, proza, mitologijos ir religijotyros vadovėliai vidurinėms ir aukštosioms mokykloms...

Gintaras, daugumai žinomas kaip publicistas ir eseistas, pirmiausia buvo mūsų senosios baltų religijos bei mitologijos tyrinėtojas, religijotyrininkas, etnologijos daktaras. Jis dėstė įvairiose Kauno ir Vilniaus aukštosiose mokyklose religijotyrą, baltų religiją ir mitologiją, religijų istoriją. Po Norberto Vėliaus mirties būtent jis iš profesoriaus rankų perėmė lietuvių mitologijos ir religijos tyrimų vėliavą. Paskelbė daugiau nei 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, išleido ne vieną mokslinę knygą, iš kurių svarbiausiosios yra: „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje“ (1990), „Baltų religinės reformos“ (1995), „Religijotyros įvadas“ (1997), „Religijų istorijos metmenys“ (1997), „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas“ (2003), „Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys“ (2003), „Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija“ (2004). Jau pirmosios G. Beresnevičiaus knygos– „Dausos“ ir „Baltų religinės reformos“– įsiveržė kaip šviežio oro gūsis į lietuvių mitologijos tyrėjų kabinetus. Šie originalūs veikalai, pajudinę iš sąstingio baltų religijos istorijos periodizavimo klausimą, atvertė naują lietuvių ir baltų mitologijos bei religijos studijų puslapį.

Jausmų puoselėjimas, mintys apie mylimą žmogų – prabanga ar būtinybė? Jausmų puoselėjimas gana kankinantis užsiėmimas, jei jie neveši, iš to nieko gera nebus, o jei veši savaime, ką ten puoselėti. O mintys apie mylimą žmogų trukdo atlikti visuomenines funkcijas ir kovoti už Lietuvos gerovę bei integraciją į Europos Sąjungą; mintys apie mylimą žmogų yra sunkios, jos užgniaužia žmogaus laisvę, jos graužia dantimis, tokių minčių apsėstas žmogus nieko negali veikti, tik žiūrėti į televizorių, į telefoną arba eiti vartoti alkoholinių gėrimų. Taip ir prasigeria. Tad iš tų minčių apie mylimą žmogų nieko gera, jos pavojingos sveikatai – ir emocinei, ir fizinei, kenkia karjerai, verslui ir kepenims. Taigi jei nori tapti šlykščiu alkoholiku, daug galvok apie mylimą žmogų. Mėgstate flirtą? Mėgstu, nemėgstu – darbas vyro toks. Bet koks bendravimas su moterimi, ar ji ministrė, ar padavėja, negali apsieiti be flirto elementų, kitaip moteris bus įžeista ir nepatenkinta, vėl sakys, kad vyrai nejautrūs ir niekšai, ir apskritai... Žinoma, flirtas – labai diferencijuotas dalykas, bet be jo nevyksta joks dialogas, joks bendravimas su moterimi, kad ir koks būtų rafinuotas, užslėptas, savitikslis ar tikslingas, flirtas egzistuoja kad ir dėl to, jog vyras po teisybei visada nieko prieš. O kiekviena moteris turi koketės, vilioklės savybių, kurios lieka neužganėdintos, jei vyras neflirtuoja. O jeigu tiesiai atsakyti – nemėgstu. Nes tai slogi pareiga, darbas ir vargas.

Lietuva Europos Sąjungoje - klestinti šalis. Tai jokia naujiena, apie tai čirškauja žvirbliai visose pakampėse Lietuvoje ir toli už jos ribų. Balsuoti, balsuoti, balsuoti. Ir, žinoma, už! (O gal jau balsavome.) Gintaras nebūtų Beresnevičius, jeigu jam mėgintume prikergti eilinio agitatoriaus etaloną. Jis mokslininkas, eseistas, religijotyrininkas, įžvalgus mąstytojas futurologas, todėl į jo kalbas ir raštus dera atidžiai įsiklausyti ir įsiskaityti, o viską susumavus, veikti. Tai nėra labai paprasta ir aišku, nors ankstesnės jo knygos ("Ant laiko ašmenų", 2002; "Vilkų saulutė", 2003) šluote šluojamos nuo prekystalių. Aš jau nekalbu apie mokslinius veikalus, kurie vos pasirodę jau tapo aukštųjų mokyklų vadovėliais. "Imperijos darymas" - tolesnis naujas žingsnis tik ne į praeitį, o į ateitį. Lietuva - supervalstybė, lietuviškojo imperializmo kūrimas, agresija, kaip išlikimo forma, ir taip toliau. Ir visa tai, kai nuolat dejuojame, kad esame maži, visų skriaudžiami, kai tiek metų balansuojame tarp būti ir nebūti, kai buvome tremiami, okupuojami, aneksuojami, dalinami, perkami ir parduodami. Tai panašu į pasaką, fantaziją, gal ne visai sveiką. Bet ar tikrai? Ar šis mokslo vyras muilina mums akis, smagiai apgaudinėja, norėdamas nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų? Tik pažvelkime į statistiką: esame savižudžių gentis, pirmaujame Europoje. Bet Gintaras Beresnevičius tų faktų nė nesirengia paneigti. Jis tik mėgina paaiškinti, kodėl taip yra ir ką derėtų daryti, kad būtų kitaip.

Šįsyk - Valdemaras Kukulas, devynių poezijos knygų autorius, literatūros kritikas, eseistas, iš tų kultūros vyrų, neieškančių žodžio kišenėje, juolab svetimo. Kartais jo publicistika ar kalbėjimas atrodo kontroversiški - šiandien tuo mandagiai atmetančiu žodžiu vadinamas tiesos sakymas, bet toks jo įprotis, kaip ir stipri poezija bei veriantis ir vertinantis žvilgsnis. Valdemaras Kukulas dabar rengia monografiją apie Paulių Širvį. Dvejų metų projektas apie legendinį mūsų poetą, su kuriuo V. Kukulas pats turėjo laimės bendrauti - tačiau tuoj pat iš asmeninio patyrimo iškilęs faktas išmuša vieną iš legendos apie Paulių Širvį kertinių akmenų - kad ir kaip kadaise mūsų pašnekovas mėgino drauge su Jonu Strielkūnu sugundyti Širvį šimtgramiui kitam, nuoširdžiam pokalbiui prie stiklelio - nieko neišėjo ir nė vieną kartą nepasisekė. Štai ir legenda apie Širvį kaip poetą alkoholiką... Vaikščiodavo Širvys blaivas, o legendą kūrė - kas? V. Kukulas nuolatinis "Respublikos" skaitytojas, tiesa, per radiją, spaudos apžvalgą išgirdęs sudominusį straipsnį, nusiperka "Lietuvos rytą" ar "Lietuvos žinias", beje, o dėl "Lietuvos ryto" - prieš trejus ar ketverius metus jis buvo pakankamai santūrus ir solidus leidinys, nevengiantis nei aštrių interviu (su V. Landsbergiu ar A. Brazausku), nei politinės analizės. Bet dabar subulvarėjęs, podraug su visa spauda ėmęs taikytis prie muilo operų žiūrėtojų skonio.

Kai paskambinęs draugas pranešė apie rašytojo, išmintingo žmogaus ir bičiulio, vieno žymiausių Lietuvos religijotyrininkų, knygų „Dausos“, „Baltų religinės reformos“, „Religijų istorijos metmenys“, „Religijotyros įvadas“, „Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“ ir daugelio kitų knygų bei straipsnių autoriaus, etnologijos mokslų daktaro Gintaro Beresnevičiaus mirtį, nė trupučio nenustebau. Ir net šiek tiek pyktelėjau ant savęs, kad nepajėgiau nustebti. Ėmiau mąstyti - kodėl. Prieš akis ėmė lėkti prisiminimai, jo veiksmai, jo įpročiai, jo darbai, atsitiktinės frazės... Taip, jis tolydžio ėjo į mirtį, kaip į sportinį finišą, kaip į tikslą. Gintaras buvo iš tų žmonių, kurie nuolat galvoja apie mirtį. Ir iš tų, kurie nepaprastai tos mirties bijo. Bijo tarsi nespėti vaisingai nugyventi gyvenimą, prieš išeinant neatiduoti visko, ką dera palikti pasauliui. Neabejotinai nespėjo. Stalčiuose liko užbaigtas, bet neapgintas habilitacijos darbas, šūsnis į knygas taip ir netilpusių juodojo humoro miniatiūrų, mokslinių sumanymų, kurių daugelis dar gyveno tik jo galvoje. Sužinojęs apie šią netektį visų pirma prisiminiau bohemišką pasisėdėjimą prieš porą metų tame pačiame „Trečiame brolyje“. Gintaras Beresnevičius tuomet bandė užkrėsti bičiulius originalia idėja: „Važiuojam į kapines, važiuojam į kapines“, - siūlė jis, o akyse kerojo baimė ir akivaizdus noras, kad tą pasiūlymą atmestume.

Paukščių gripas įpareigoja. Jo siautėjimas tiesiog įpareigoja valgyti vištas; pajusti vištos valgymo džiaugsmą, nemeluotą ir aštrų. Višta yra kažkiek mirtis. Kažkiek mirties yra kiekvienoje vištoje; koks nesusipratimas ir koks džiaugsmas. Jeigu vištos valgymas anksčiau buvo buitis ir nuobodis, tai dabar jis reikalauja drąsos; žmogus, vištą valgantis, kelia sau pačiam deramą pagarbą. Ir siaubą aplinkiniams. Net kietų nervų žmonėms, kurie nevalgo vištų, nes bijo numirti. Anksčiau buvo baisu valgyti jautieną, nes jaučiai sirgo gripu, o dabar ta jaučių liga užmiršta; nebepamenu pavadinimo, ar tai buvo karvių maras? Bet jeigu karvių, kuo čia dėti jaučiai. Bet dabar ateina kita baimės mada, visai kitas reikalas. Kempinligė. Atsimenu dabar, kiekvienas, kuris suvalgydavo jautį, pavirsdavo kempine. Tada buvo tokia mada. Bene trys žmonės Anglijoje taip pasielgė, o per visą Žemės rutulį keliavusi epidemija pareikalavo gal penkiolikos gyvybių per dvidešimt metų. Liga buvo rimta, jaučiai krito nuo elektros iškrovų ir kaip kokia branduolinė atlieka būdavo kasami į žemę. Pamenu, mada bijotis jaučių tvyrojo šaltojo karo pabaigoje. Bet tada žmonės bent jaučių bijodavo, o dabar – koks epochos nuosmukis – vištos. Anądien įlipau į troleibusą ir pamačiau žmogų su višta pažastyje. Jis elgėsi ramiai, niekam nesiskundė, prie nieko nelindo. Bet pakeleivingi asmenys ėmė priekaištauti žmogui, kad jis gal vežasi užkrėstą paukštį, tokiais laikais!

Einame į Europą, tačiau ką ten darysime, nežino nei ministrai, nei prezidentai, nei seimūnai, kurie, jei galėtų, tai ir su bizūnu nuvarytų mus iki Briuselio. O jei ir žino, tai niekam nesako. Tačiau gerai, kad Lietuvoje yra bent vienas žmogus, kuris ne tik žino, ką mes ten veiksime, bet viešai tai ir išdėstė. Tai - Gintaras Beresnevičius. Jo naujoji knyga "Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys" - paradoksali. Tiek turiniu, tiek kontekstinėmis aplinkybėmis. Žinome, kad Gintaras Beresnevičius yra religijotyrininkas ir puikus eseistas. Tačiau nieko negirdėjome apie Beresnevičių kaip politologą. O šioje knygoje skelbiama, kad čia bus rašomą apie Europos Sąjungą ir Lietuvos geopolitiką XXI amžiaus pirmoje pusėje. Ir išleido šią knygą ne Rašytojų sąjunga, o Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Tad apie ką ši knyga? Trumpai drūtai - apie tai, kaip lietuviai XXI amžiaus pirmoje pusėje pradės valdyti Europą. Kodėl? Na, mes turime imperinio valdymo patirtį - Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda - mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi tarpusavyje, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti. Tačiau mes stojame į Europą. Ir štai į ją įstojus, mums atsiveria daug platesnės veiklos erdvės - visa senutė Europa.