Kalėdinė Gintaro Beresnevičiaus pasaka arba lietuviškojo imperializmo metmenys
Lietuva Europos Sąjungoje – klestinti šalis. Tai jokia naujiena, apie tai čirškauja žvirbliai visose pakampėse Lietuvoje ir toli už jos ribų. Balsuoti, balsuoti, balsuoti. Ir, žinoma, už! (O gal jau balsavome.) Gintaras nebūtų Beresnevičius, jeigu jam mėgintume prikergti eilinio agitatoriaus etaloną. Jis mokslininkas, eseistas, religijotyrininkas, įžvalgus mąstytojas futurologas, todėl į jo kalbas ir raštus dera atidžiai įsiklausyti ir įsiskaityti, o viską susumavus, veikti. Tai nėra labai paprasta ir aišku, nors ankstesnės jo knygos (“Ant laiko ašmenų”, 2002; “Vilkų saulutė”, 2003) šluote šluojamos nuo prekystalių. Aš jau nekalbu apie mokslinius veikalus, kurie vos pasirodę jau tapo aukštųjų mokyklų vadovėliais. “Imperijos darymas” – tolesnis naujas žingsnis tik ne į praeitį, o į ateitį. Lietuva – supervalstybė, lietuviškojo imperializmo kūrimas, agresija, kaip išlikimo forma, ir taip toliau. Ir visa tai, kai nuolat dejuojame, kad esame maži, visų skriaudžiami, kai tiek metų balansuojame tarp būti ir nebūti, kai buvome tremiami, okupuojami, aneksuojami, dalinami, perkami ir parduodami. Tai panašu į pasaką, fantaziją, gal ne visai sveiką. Bet ar tikrai? Ar šis mokslo vyras muilina mums akis, smagiai apgaudinėja, norėdamas nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų? Tik pažvelkime į statistiką: esame savižudžių gentis, pirmaujame Europoje. Bet Gintaras Beresnevičius tų faktų nė nesirengia paneigti. Jis tik mėgina paaiškinti, kodėl taip yra ir ką derėtų daryti, kad būtų kitaip.