Lietuva

Urvių viensėdyje, Skuodo valsčiuje, visai netoli Apuolės piliakalnio, 1881 m. sausio 1 d. Alseikų šeimoje gimė sūnus Danielius. Jis buvo jauniausias iš penkių brolių. Danielius dar turėjo ir seserį, kuri anksti mirė. Jaunystės metai, praleisti žemaičių žemėje, stipriai jį pririšo prie šių vietų. Anot kito žemaičio Broniaus Untulio (1883-1977), kilusio iš Skuodo apylinkių, „žemaitiškoje Apuolėje, ten, kur skamba graudingos žemaičių dainos, kur žaliuoja lapuočiai tarp vingiuojančių upelių, krovėsi, tvėrėsi būsimasis daktaro būdas... Ten, savo gimtojoje Apuolėje, pamilo mažasis Danielius Lietuvos padangę, Lietuvos žmones, ten įėjo į jo kraują ir kūną kietas prie krašto prisirišimas... Jo tėvas Kazimieras buvo šviesus valstietis. Knygas skaityti Danielius pramoko namie. Jį pamokydavo vyresnysis brolis Albinas (1860-1943), tuo metu mokęsis kunigų seminarijoje, o vėliau klebonavęs Jurbarke ir Girdžiuose. Skuode baigęs liaudies mokyklą, Danielius įstojo į Liepojos gimnaziją. Čia atsiskleidė tvirtas, žemaitiškas vaikino būdas. Jis iš kitų savo bendraamžių išsiskirdavo drausme, pasišventimu mokslui. Liepojoje pradėjo ryškėti ir jo, būsimo kovotojo už lietuvybę, lietuvių tautos laisvę, švietimą, sveikatingumą, teisingumą, bruožai.

Gediminas istorinėje literatūroje tituluojamas Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu, tačiau visi oficialūs dokumentai ir jis pats save vadino tik Lietuvos arba Lietuvos ir Rusų karaliumi, kuriuo jis buvo 1316-1341m. Gedimino tėvas buvo Pukuveras-Butvydas, o sostą jis paveldėjo iš savo brolio Vytenio. Gediminui valdant buvo įtvirtinta Didžiojo kunigaikščio valdžia, sustiprinta visa valstybės valdymo sistema, sudarytos sąlygos gerinti žemdirbystei, augti miestams, plėsti amatams ir prekybai, kilti kultūrai. Gediminas pavertė Vilnių nuolatine valstybės sostine, garsiu Europos miestu. Savo valdymo metu Gediminas buvo garbingiausias Rytų Europos valdovas. Jam valdant, buvo atremta Europos riterių agresija iš vakarų ir Aukso orda - iš rytų, prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungta daug Rusios žemių. Gediminui valdant, 1336m. įvyko Pilėnų mūšis, tapęs lietuvių patriotizmo simboliu. Pilėnų pilies gynybai vadovavo Gedimino brolis Margiris. Pilies gynėjai, matydami, kad neatsilaikys, visi iki vieno (taip pat ir Margiris su žmona) išsižudė ir susidegino.

Istorikas, folkloristas, vertėjas. Mokėsi Kretingos, Ž. Kalvarijos mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, studijavo VU literatūros ir laisvųjų menų, moralinių ir politinių mokslų fakultetuose, įgijo teisių magistro laipsnį. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, Petrapilyje, Rusijos Senate, prie Lietuvos Metrikos. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Varniuose, pas vyskupą M.Valančių. Literatūrinės veiklos ėmėsi dar studijuodamas. 1822 parašė pirmą istorijos veikalą lietuvių kalba “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. Veikalą paliko rankraščiu. Išvertė Fedro pasakėčias. Gilinosi į istoriją, kalbą, užmezgė ryšius su J.Pabrėža, T. Narbutu ir kitais Lietuvos šviesuoliais. Baigė stambiausią darbą “Istorija žemaitiška”, išleido “Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių” – savotišką senųjų lietuvių kultūros istoriją, turinčią utopinio žanro ypatumų.

Bibliotekininkas, poliglotas. Gimė Ožtakių km. Varnių valsčiuje. Tėvas tarnavo caro armijos kariniame Nevos laivyne Sankt-Peterburge. Motina po gimdymo išgyveno 7 d. Edvardą augino dėdės šeima, kurioje buvo kalbama ir meldžiamasi lenkiškai. Mokytis pradėjo iš karto 3 klasėje, nes buvo labai gabus. Baigė Varnių pradžios mokyklą, Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnaziją. Studijavo Kauno universitete lituanistiką ir lotynų kalbą. Jau iki mokslo universitete mokėjo šešias kalbas. Universitete išmoko dar tris, t. t. ir ivrito kalbą, kurią dėstė dėstytojas Šapyro (vokiečių sušaudytas). Baigė bibliotekininkų kursus ir buvo paskirtas į Centrinę biblioteką Kaune, dirbo užsienio kalbų skyriuje. Jam buvo pavesta steigti bibliotekas. E. Urniežius įsteigė Trakų, Kaišiadorių, Stakliškių, Žaslių bibliotekas. Vokiečiams sudeginus Klaipėdos pedagoginio instituto biblioteką, E. Urniežius buvo pasiųstas jos atkurti. Dirbo apie pusantrų metų. Visoje Lietuvoje organizavo spaudinių aukojimą atkuriamai Klaipėdos pedagoginio instituto bibliotekai. Atkurta biblioteka buvo turtingesnė, nei iki sunaikinimo.

Buvęs pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karaliaus karūną, paskutinysis LDK iždininkas. Poetas, dailininkas, muzikas, knygų leidėjas. Vaikų neturėjo. 1765-1784 m. Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu buvo statomas 54 km ilgio kanalas, kuris per Nemuno intaką Ščarą, Pripetės intaką Jaseldą, Dnieprą iš Baltijos jūros atvėrė kelią į Juodąją jūrą ir į Konstantinopolį. Šis kanalas buvo pavadintas M. K. Oginskio vardu. Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių. Jis garsus ir tuo, kad gyvendamas Slonine, savo dvare turėjo orkestrą, buvo įkūręs Operą.

Plateriai – didelę įtaką lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime turėjusi giminė, kuri save kildino iš Šveicarijos Broel apylinkių (todėl dažnai ir pasirašinėdavo Broel Plateriais). Žinoma, kad Livonijoje šios giminės atstovai įsikūrė XIII a. XIV a., kai dalis Livonijos žemių atiteko Žečpospolitai, Plateriai atsidūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tais laikais jie turėjo dvarų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje. Šios giminės kilmingumą patvirtina jos herbas: per aukso spalvos skydą skersai eina trys raudonos juostos. Tokia juosta eina ir nuo dešiniojo skydo krašto iki kairiojo apačios. Vienas iš šios giminės atstovų – Jurgis Plateris. Simonas Stanevičius laiške Teodorui Narbutui apie „piliečius, pasižymėjusius Lietuvos istorijos ir lietuvių literatūros pamėgimu”, yra rašęs: „Trečias lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos mėgėjas buvo grafas Jurgis Plioteris, Raseinių apskrities maršalka. Šis vyras ir jaunuolis, tik baigęs vaiko metus, nepaprastai pamėgęs lietuvių kalbą ir lietuvių tautos istoriją, surinko žymų šios srities veikalų skaičių savo bibliotekon, bet gyvenimo trumpumas neleido jam nuveikti, kiek galėjo ir troško.”

Rašytoja, lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių literatūroje, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana gimė 1877 m. kovo 8 d. Ksavero Šiukštos dvarelyje (pastatai neišlikę), netoli Medingėnų esančiame Keturakių kaime (dabar Plungės rajonas, Žlibinų seniūnija). Pakrikštyta Medingėnų bažnyčioje. Po Marijos gimimo jos tėvai Stanislava ir Anupras Pečkauskai su vaikais persikėlė
gyventi į netoli Užvenčio buvusį A. Pečkausko paveldėtą Labūnavos dvarą (Kelmės r.). Čia prabėgo Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos vaikystė.
Vienintelėje išlikusioje rašytojos autobiografijoje (1926 m. vasario 8 d. laiškas Juozui
Tumui-Vaižgantui) Marija rašo: „Esu šeimynoje vyriausia - paskui sesuo Zofija, paskui brolis Steponas, paskui Vincentas. 1885 m. gavau pirmąją mokytoją, iš Vilniaus Sumorokaitę (advokato sesuo). Bet jau prieš tai mokėjau skaityti - kuomet išmokau - nežinau, labai anksti - 5 metų jau turėjau tėvo užprenumeruotą „Wieczory rodzinne”, laikraštį vaikams.

Žemaičių vyskupijos kanauninkas, lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas, žymiausias lietuviškosios kontrreformacijos rašytojas. Nėra žinių apie išsimokslinimą, bet gerai kalbėjo ir rašė lietuviškai, lotyniškai, lenkiškai, mokėjo slavų kanceliarinę kalbą, vartotą LDK. Rūpinosi bajorų ir žemesnių sluoksnių švietimu. Mirus vyskupui M.Giedraičiui, buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos administratoriumi. Vilniuje išleisti du jo darbai: ispanų jėzuito J. Ledesmos katekizmo vertimas “Katekizmas, arba Mokslas kiekvienam krikščioniui privalus” ir “Postila katolicka”. Iš lenkų kalbos išverstas katekizmas yra seniausia išlikusi LDK išleista knyga. Jame yra viena seniausių krikščioniškų giesmių-antifona “Sveika Karalyčia” ir giesmė “Malda Šv. Tamošiaus iš Akvino”. Tai dvi pirmosios žinomos LDK lietuviškai publikuotos giesmės.

Kunigas, poetas. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, Varnių kunigų seminarijoje. 11 metų išbuvo vikaru, kilnojamas iš parapijos į parapiją, 1876 paskiriamas Laižuvos klebonu. Jo pastangomis ir iš dalies jo lėšomis buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Žmonių buvo mėgiamas dėl atviro būdo, bendravimo su paprastais žmonėmis ir dėl dainavimo, pritariant armonikai. Vienas lietuvių egocentrinės ir meilės lyrikos pradininkų, praplėtęs jos diapazoną nuo tiesioginio jausmo išsakymo, džiugių išgyvenimų (“Linksminkimos, linksminkimos”) iki romansinio graudumo ir rezignacijos (“Ilgu ilgu man ant svieto”, “Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo”). Kūrė dainas, remdamasis liaudies dainų siužetais, stilistinėmis raiškos priemonėmis, pritaikydamas jų melodijas.

Gimė jis prieš 190 metų Florencijoje. Oficialiai priimta sakyti, kad, turėdamas 55-erius metus, mirė Rietave, nors iki mūsų laikų gyvi pasakojimai, kad Rietavo kunigaikščio I.K.Oginskio mirtis ir laidotuvės buvo tik gerai režisuotas spektaklis, o iš tikrųjų, atseit kunigaikštis, vengdamas caro persekiojimų už dalyvavimą 1863 m. sukilime, pasitraukė iš Žemaitijos ir po to dar keletą metų gyveno užsienyje. Tokią versiją tarsi patvirtina ir jo kapas Rietave. Kunigaikščio palaikai ilsisi ne Oginskių šeimos koplyčioje, o šalia jos. Kaip pasakoja Oginskių šeimos istorijos tyrinėtojai, asmuo, kuris savo valia sutiko mirti ir būti palaidotas vietoje kunigaikščio, nebuvo kunigaikščių luomo, todėl Oginskių koplyčioje negalėjo būti palaidotas, tad jo kapui ir buvo parinkta vieta šalia koplyčios. Visa tai kol kas spėliojimai. Ir pasakojimai apie paskutiniąsias kunigaikščio gyvenimo valandas vis dar panašios į pasakas ir legendas.

Teklija populiarėjo dėl paprasto ir nuoširdaus poetinio žodžio, kurio nenustelbė pastangos žengti su laiko nuotaika bei reikalavimais. Jos jėgų ir įkvėpimo šaltinis - žemė, gimtieji laukai, jų gamta. žemė nėra visada nebyli, ji ir rūpestinga visų globėja, laukams neša žiedus, padangei - dainą vyturių, o kartais ji kaip vaikas trokšta švelnių rankų, jautrios širdies ir didelės, nuostabiai šviesios meilės. Iš eilėraščių veržiasi nuolatinis laukimas, viltis, tikėjimas ir troškimas gėrio bei grožio. Jautri poetės širdis negali namatyti, aplinkinio gyvenimo, tačiau ji jo stengiasi neliesti, o gal nesuranda tinkamų žodžių. Dar gyvai poetei esant, teko vartyti jos asmeninį archyvą, dalis jo atėjo į muziejų. Iš neskelbtų eilių matyti, kad gamtos apdainavimą, veržimąsį į grožį bei gėrį neretai pakeičia susirūpinimas gimtine, kurios vargai sugretinami su Kryžiaus kelio kančiomis. Labiausiai poetę jaudina ir verčia priešintis tai, kad gimtinės žmonės turi tarnauti svetimiems.

Kunigas, mokytojas, vertėjas. Mokėsi Polocko jėzuitų kolegijoje, įstojo į jėzuitus, 1800-1801 Vitebsko jėzuitų kolegijos vokiečių kalbos mokytojas. 1801 gavo teologijos magistro laipsnį, 1801-1810 jėzuitų kolegijų Mogiliove, Polocke, Oršoje mokytojas. Įšventintas kunigu, Salantuose mokė Gorskio vaikus. 1811 vyskupas Stroinovskis paskyrė Kiemeliškių klebonu. 1811 Vilniaus universitete išlaikęs specialius mokytojo egzaminus, dirbo Vilniaus gimnazijos mokytoju. 1815 profesorius Groddekas pakvietė būti komisijos nariu, ruošiant klasikinius mokyklinius vadovėlius. Tos komisijos pavestas pradėjo rašyti 1822-1825 išspausdintą “Slovnik lacinsko-polski”. 1819 iš Vilniaus universiteto išsiųstas į užsienį, 1821 grįždamas Krokuvoje gavo teologijos daktaro laipsnį, tais pačiais metais-Žemaičių kapitulos narys; Lenkijos vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino iškviestas į Varšuvą, mokyti būsimąjį carą Aleksandrą I, bet paaiškėjus, kad nemoka lenkiškų karinių komandų, grąžintas į Vilnių. 1823 paskiriamas Salantų parapijos klebonu, kur įtaisė medžio rėžyklą, gaminusią paties Čerskio parašytoms knygoms iliustracijas ir šventųjų paveikslus. Gerai pramoko žemaitiškai ir susibičiuliavo su Švėkšnos lietuvių veikėju Jurgiu Plateriu. 1825 Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1831 sukilimo metu buvo apkaltintas mokęs sukilėlius gaminti paraką, buvo suimtas, išvežtas į Vilnių, bet sugebėjo pasiteisinti. Į Salantus negrįžo, ligi mirties gyveno Varniuose.