Lietuva

Pranciškus Viksva (1832-1908)

pagal

Kunigas, lietuvių kalbos mylėtojas. Gimė Pandėlyje, Rokiškio apsk. 1857 m. baigė Varnių kunigų seminariją. Čia ypatingai susidraugavo su A. Baranausku ir Kl. Kairiu, su kuriais drauge rūpinosi lietuvių kalba ir svajojo apie lietuvių literatūros aukso gadynę. 1862 m. išleido dar seminarijoje išverstą K. Antoniewicz knygelę “Swentadienis darbas arba skajtimaj szwetosi dienosi del broliu lietuwiu 1862”. Apie trijų dvasininkų draugystę byloja išlikę laiškai. Pats P. Viksva bičiuliams rašė daugiausia lietuviškai, kas anuo metu buvo labai retas dalykas. Spaudos draudimo laikotarpiu P. Viksva platino lietuvišką spaudą, telkė parapijose knygnešius, pinigais rėmė “Tėvynės sargą”, slaptąją šv. Kazimiero draugiją, nukentėjusius už platinimą knygnešius. Šiek tiek rašinėjo “Tėvynės sargui”, “Nedėldienio skaitymui”.

Grigalius Antanas Oginskis

pagal

Vienas iš žymiausių šios didikų giminės atstovų Lietuvoje. 1698 m. birželio 23 d. Raseiniuose išrinktas Žemaitijos seniūnu. Respublikonų vadas. Po 1700-ųjų m. G. A. Oginskis tapo savotišku mažuoju Lietuvos karaliuku. Pasižymėjo jis ir kaip Lietuvos etmonas. Labiausiai pagarsėjo XVIII a. pradžioje vykusiame pilietiniame kare, kuriame buvo vienas iš vadinamosios respublikonų partijos vadovų, kovojusių prieš tuo metu Lietuvoje dominavusią Sapiegų giminę. Palaikė artimus ryšius su Petru I. Garsėjo kaip didelis muzikos gerbėjas. G. A. Oginskis turėjo savo dvare orkestrą. Pradedant juo, visi kiti Oginskiai globojo muzikus ir muzikantus. Mirė G. A. Oginskis 1709 m. spalio 17 d.

Alfonsas Gricius

pagal

Literatūros istorijoje yra vardų, žinomų kiekvienam, ir yra vardų, žinomų nedaugeliui. Vienas iš jų, regis, yra Alfonsas Gricius, Vytauto Mačernio žemietis ir bendraamžis, trijų poezijos rinkinių autorius. Gricius gimė 1924 m. birželio 1 d. Paežerės kaime, už dviejų kilometrų į pietus nuo Telšių. Taigi visa jo vaikystė ir ankstyva jaunystė prabėgo prie saulėto Masčio ežero, artimoje Telšių miesto kaimynystėje. Greičiausiai Telšiuose A.Gricius baigė keturių skyrių pradžios mokyklą ir 1933 m. rudenį įstojo į Telšių vyskupo M.Valančiaus valdžios gimnazijos pirmąją klasę. Deja, nepavyko rasti konkrečios medžiagos apie gimnazijoje praleistus metus, bet galima numanyti, kad dvi šviesios asmenybės bus jam padariusios nemažą įtaką. Tai lituanistas mokytojas F.Kudirka (1901–1967) ir tikybos mokytojas kapelionas P.Patlaba (1909–1986).

Dar kartą apie „razbaininką”, „svieto lygintoją” Tadą Blindą

pagal

Tiems, kuriuos jaunystėje vienas iš pirmųjų lietuviškų nuotykių filmų „Tadas Blinda” ilgam prikaustydavo prie televizorių, kas nesibodėdavo jį žiūrėti dar ir dar kartą, šiandien laikas jau balina plaukų sruogas. Tačiau gyvenimas - lyg ta spiralė. Vėl ir vėl sugrįžtame ten, kur buvę. Tikrų tikriausi „razbaininkai” (vagys, plėšikai, reketininkai ir net žmogžudžiai), sulaukę išimtinio žiniasklaidos dėmesio, mūsų akyse tampa „svieto lygintojais”, didžiaisiais teisybės ieškotojais ar
net tautos didvyriais. O kaip buvo su Tadu Blinda? Kas jį padarė didvyriu, juk tokių kaip jis tais laikais buvo daug - lig šiol senųjų krašto žmonių atmintyje gyvi pasakojiami apie „razbaininkus” Raudonkrūtinį, Čečarą, Ruginį, Lygnugarį ir kt. šiose apylinkėse siautėjusius plėšikus. Kodėl žmonės išskyrė, didvyrio aureole apvainikavo būtent jį - Blindą? Gal iš tiesų jis toks buvo?

Baronienė įsigeidė Rokiškio dvaro

pagal
Baronienė įsigeidė Rokiškio dvaro

Buvusių Lietuvos didikų, kažkada turėjusių čia didžiulius dvarus, tariami paveldėtojai niekaip negali užmiršti giminės turtų. Jie kėsinasi į valstybės prižiūrimus, restauruotus dvarus, kuriuose dažniausiai įsikūrę aktyviai veikiantys Krašto muziejai. Austrijoje gyvenanti baronienė Johana von Tyzenhauzen neseniai parašė laišką Lietuvos prezidentui prašydama grąžinti grafų Tyzenhauzų turėtus dvarus ir žemes. Vienas Tyzenhauzų dvaras yra Rokiškyje, kuriame dabar įsikūręs Krašto muziejus. Prieš dvejus metus vilnietė Nadiežda Kazakevičienė parašė laišką Biržų krašto muziejaus "Sėla" direktoriui ir pareiškė, kad yra kunigaikščių Radvilų palikuonė ir norėtų atgauti Biržų pilį. Praėjusią vasarą į Biržus atvažiavo Marijona Tiškevičiūtė, apsireiškusi kaip Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus nesantuokinė duktė. Bendraudama su muziejaus darbuotojais moteris paragino juos kreiptis į ES struktūrinius fondus, kad Tiškevičiaus dvaras būtų restauruotas ir išsaugotas. Iki 1811 metų Biržų pilį valdė Radvilos, o vėliau ji atiteko grafams Tiškevičiams.

Fotografijos projektas “Erozija”

pagal

XXI a. pradžioje įžengiame į informacinę, globalinę, virtualią visuomenę. Postmodernistinę, amžiną dabartį išstumia vis labiau nuspėjama ir vis aiškiau konkretėjanti valstybės ir pasaulio ateitis. Su biotechnologijos sparčia raida iškyla pasvarstymai apie žmogaus, kaip autonominės būtybės, koncepcijos pabaigą. Bet kartu viskas atgyja, ką mėgino išklibinti ir nustumti nuo pamatų postmodernizmas – istorija, metafizika ir netgi utopija su antiutopija. Mene vėl varžysis įvairios kryptys. Fotografijoje – neodokumentalumas su neovirtualumu. Viena vertus, turime gerai sudarytus ir išleistus pokario partizanų kovų ir Vilniaus universiteto istorijos fotoalbumus. Kita vertus, jaunųjų parodose kyla nauji vardai ir naujos koncepcijos. Į fotografiją, pasirodo, galima žiūrėti, kaip į tikrovės vaizdo aukojimą, o ne išgelbėjimą ar išsaugojimą. Baltas bokštas, laiko ir erdvės protarpiai tarp fotografijų gali būti įdomesni už vaizdo atpažįstamumą. Apskritai, ir fotografijos istorija ir jos dabartis skatina neignoruoti jokio požiūrio į fotografiją: menotyrinio, istorinio, žurnalistinio, sociologinio, kultūrologinio ir kt. Galbūt to mūsų diskusijose labiausiai ir stokojame?

Lietuvai padovanoti unikalūs žemėlapiai

pagal
Lietuvai padovanoti unikalūs žemėlapiai

Vilniaus universiteto (VU) bibliotekai T.Nievodničanskis padovanojo devynis retus XVII-XVIII amžiaus LDK žemėlapius - Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio, Lietuvos teritorijos žemėlapį po pirmojo Lietuvos-Lenkijos respublikos padalinimo ir kitus. Daugiau nei du mėnesius veikusioje parodoje "Imago Lithuaniae. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai ir dokumentai iš Tomaszo Niewodniczanskio rinkinių" buvo eksponuojama daugiau nei du šimtai unikalių lituanistinių vertybių - 14-19 amžių autentiškų pergamentų, papuoštų valdovų ir didikų antspaudais, ankstyvosios korespondencijos pavyzdžių, retų senųjų žemėlapių, portretinių atvaizdų bei kitos vertingos ikonografinės medžiagos. Lietuvos visuomenei buvo pristatomi tokie unikalūs dokumentai kaip Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės šv.Jadvygos Anžujietės 1387 metais datuojamas privilegijos aktas, Stepono Batoro 1581-ųjų metų privilegija dėl universiteto valdų, du unikalūs Barboros Radvilaitės laiškai giminėms ir kiti dokumentai.

NELENGVAI IR NESALDŽIAI

pagal

Pernykščio vyriškai lietuviško filmo "Lengvai ir saldžiai" sėkmę buvo lengva nuspėti: netradicinė leksika, spartus veiksmas, socialinis iššūkis elitui ir daug dūžtančio automobilių stiklo. Lietuviško moteriško filmo "Stiklo šalis" ateitį prognozuoti sunkiau: mažai veiksmo, daug tylėjimo ir kančios, daug permatomo stiklo, bet dūžta ne jis, o žmonių likimai. Nesaldus kinas, nors jame daug elitiškumo ženklų – stilingos kėdės, erdvus medinis namas, medžių alėja, net ir kalė su šunyčiais parvesta iš gatvės, bet atrodo kaip iš TV laidos "Mano bičiuliai". Režisierė Janina Lapinskaitė visada mėgo stilingą kino laviravimą tarp surežisuotos situacijos ir dokumentalaus stebėjimo. Bet šį kartą rašytoja Vanda Juknaitė nuvedė ją į trapių potyrių šalį. Beveik kaip Žemaitė su G.Petkevičaite-Bite XX a. pradžioje, taip jiedvi ant XXI a. slenksčio stoja moterų pusėn. V.Juknaitė – ne šių metų Nobelio premijos laureatė E.Jelinek, mokanti siužetiškai vyro ir moters santykius įsprausti į kampą ir apnuoginti, bet ir ji ne iš kelmo spirta, ką tik gavusi Vyriausybės premiją, seniai ieškojusi kontaktų su kinu. G.Lukšas net 3 kartus startavo su scenarijumi pagal jos kūrybos motyvus, bet toliau derybų dėl pinigų (kas daugiau duos – Maskva ar Lietuva) įdomus sumanymas nepajudėjo. Buvo ir į "Stiklo šalį" daugiau pretendentų ir kitokių, kiečiau priveržtų scenarijų.

Beveik tūkstantis žygeivių startuos tradiciniame pėsčiųjų žygyje "Radvilų keliais"

pagal

Beveik tūkstantis žygeivių sekmadienį startuos tradiciniame pėsčiųjų žygyje "Radvilų keliais". Sekmadienį 18 val. Lietuvos kariuomenės Mokomojo pulko Rikiuotės aikštėje bus pakelta "Radvilų keliais" žygio vėliava bei paskelbta renginio pradžia. Pasak Krašto apsaugos ministerijos pranešimo, pėsčiųjų žygį, skirtą Radvilų dinastijos atstovų atminimui, kariškiai rengia trečius metus iš eilės. Pirmajame, 2001 m. rengtame žygyje, startavo 576 žygeiviai, antrajame - 944. Šiais metais savo jėgas pasiryžo išbandyti 970 žygeivių. Vyriausias šių metų dalyvis - 64 metų vyriškis, jauniausiems žygeiviams tik po 10 metų. Visas keturias žygio dienas dalyviai, priklausomai nuo amžiaus ir lyties, turės nueiti po 30, 40 arba 50 kilometrų per dieną. Žygio maršrutas nusidrieks Jonavos ir Utenos apylinkėse. Žygeiviai nakvos Mokomojo pulko kareivinėse arba palapinėse, vieną naktį - Veprių gyvenvietėje (Utenos raj.) įrengtoje stovykloje.

Kino režisieriai ne visuomet gerai žino istoriją

pagal

Lenkai Lagove jau seniai rengia kino festivalį ”Nauji horizontai”. Tačiau net ir 33-jį kartą vykusiame tarptautiniame festivalyje netruko diskusijų, į kurią pusę suka kinas. Tarptautinis seminaras, pavadintas “Pasaulis keičiasi: kinas globalizavimo laikais”, buvo skirtas Rytų Europai ir jos kinui. Lietuva su savo filmais – K. Vildžiūno “Nuomos sutartimi” ir A. Stonio “Paskutiniu vagonu”, - kad ir netiesiogiai, metaforiškai, taip pat pasakojo apie permainų metą – nusivylimus ir lūkesčius. Gal rūsčiausi šiuo metu yra vengrų kinematografininkai. Tai B.Tarros filmas “Šėtono tango”, kurio autorius Rytų Europą apibūdina kaip gyvų istorinių lavonų regioną ir teigia, kad vargu bau kada nors pavyks su jais atsisveikinti. Čekų filmas “Miško klajūnai” pilnas liūdnų minčių: visi skuba bet kokiomis priemonėmis ekonomiškai prakusti, bet niekas nesusimąsto, kas bus rytoj, kokias vertybes kurs. Dabartis kupina neherojiškų herojų, kilusių iš marginalinių gyvenimo zonų. Ne veltui festivalio auksą ir sidabrą pelnė du lenkų šio tipo filmai “Edis” ir “Užmerk akis”. Dar pridėkime Kino klubų apdovanotą vengrų filmą “Tankmė”, kurio herojai, tai šnekėdami nežinią ką, tai išsirėkdami kaip kokiame “realybės šou”, signalizuoja, kaip sunku šiandien išlaikyti aiškią orientaciją, tad suprantama, jog kinas sukasi “čia” ir “dabar”. Tad kas gi iš tikrųjų lieka istorijai?

Prezidentas pasveikino istorinį žygį iš Krokuvos į Vilnių pakartojusius dviratininkus

pagal

Žygis dviračiais "Karalienės sugrįžimas", vykęs šių metų liepos 13 - rugpjūčio 1 dienomis, buvo skirtas Lietuvos valstybės karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-ųjų metinių jubiliejui ir Lietuvos karalienės Barboros Radvilaitės atminimui. Prie Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto kapo Krokuvoje uždegtą žvakę - amžinybės, šviesos, tikėjimo ir meilės simbolį - dviračių žygio dalyviai penktadienį įžiebė Vilniaus Arkikatedros rūsiuose, kur ilsisi jo žmona Barbora Radvilaitė. Istorinio žygio pasekėjai iš viso įveikė 930 kilometrų atstumą tarp Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės paskutinio poilsio vietų. Iš Krokuvos išvažiavo 15 savanorių žygio dalyvių, dalis pasitraukė, dalis prisijungė vėliau. Penktadienį į Vilnių atvyko 19 dviratininkų, tarp kurių buvo keletas vaikų ir sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas.

Žygio "Karalienės sugrįžimas" dalyviai baigia kelionę

pagal

Gabenantys prie Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto kapo Krokuvoje degusią žvakę link Vilniaus Arkikatedros, kur ilsisi jo žmona Barbora Radvilaitė, dviračių žygio "Karalienės sugrįžimas" dalyviai penktadienį baigia daugiau nei dvi savaites trukusią kelionę. Amžinybės, šviesos, tikėjimo ir meilės simbolį senojoje Lenkijos sostinėje įžiebę žygio dalyviai seka iš Krokuvos į Vilnių mylimos žmonos karstą lydėjusio Žygimanto Augusto pėdomis. Kartu su dviratininkais automobiliu važiuoja kino režisierius Aloyzas Jančioras, filmuojantis kelionę ir kursiantis apie ją dokumentinį filmą. Daugiausia per dieną dviratininkai yra nuvažiavę apie 90 kilometrų. Pasiekę kelionės tikslą - Katedros aikštę - istorinio žygio pasekėjai bus įveikę daugiau nei 900 kilometrų atstumą tarp Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės paskutinio poilsio vietų.