Lietuva

Gydytojo, aušrininko, visuomenės veikėjo Jono Šliūpo rašytinio palikimo išsaugojimu, archyvo kaupimu rūpinasi jo sūnus Vytautas Jonas Šliūpas. Gimė jis Palangoje 1930 m., o 1945 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus, o nuo 1947 m. gyvena JAV. Bendraudami su Vytautu Jono Šliūp, įgyvendinome seną sumanymą – plačiau papasakoti ŽKD leidinių skaitytojams apie aušrininko Jono Šliūpo ryšius su Žemaitija, geriau nušviesti svarbius jo gyvenimo momentus, gyvenimą Palangoje. Žinome, kad Jūs jau esate sukaupęs didžiulį savo tėvo archyvą, tačiau jis vis dar Amerikoje. Ką pasiūlytumėtė pirmiausia paskaityti tiems, kurie gyvena Lietuvoje, tačiau norėtų kiek galint plačiau susipažinti su Jono Šliūpo gyvenimu ir darbais? Apie mano tėvą Lietuvoje išleista gana nemažai literatūros. Na, o iš to, kas paskelbta užsienyje, pirmiausia rekomenduočiau perskaityti dr. Juozo Jakšto leidinį „Dr. Jonas Šliupas ­ jo raštai ir tautinė veikla” (išleista Čikagoje 1979 m., perspausdinta 1996 m. Šiauliuose). Nemažai šių ledinių jau yra pasiekę ir Lietuvą.

Antologijos „Žemaičiai” (1938) įvadiniame žodyje jos sudarytojas Stasys Anglickis rašo: „Smagu yra mums savo tarpe matyti taip nusipelniusį mūsų tautai ir literatūrai vyrą Vydūną ir pirmąją mūsų literatūros laureatę Ievą Simonaitytę, kurie yra kilę iš vokiečių valdytosios Žemaičių dalies. (...) Kad juodu abu yra perdėm žemaitišku, net žemaitiškesniu už kitus, nėra abejonės (...) I. Simonaitytės žemaitiškumą gali pavaizduoti kad ir šioje knygoje spausdinama „Gretė” (ištrauka iš dar nebaigto romano „Vilius Karalius”), kur, nežiūrint į bendrinės kalbos kultūrą, prasiskverbia žemaitiška galvosena, sintaksė ir žodynas. Reikia tik stebėtis, kad toje Žemaičių dalyje, 700 metų kentusioje vokiečių priespaudą ir baisią nutautinimo politiką, išliko toks grynas žemaitiškumas”.

Kunigas, religinis rašytojas. Pradžios mokslą išėjo Kražiuose, 7 gimnazijos klases Rygoje, mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Nuo 1851 Varnių kunigų seminarijos profesorius, vėliau ir inspektorius; seminariją perkėlus į Kauną, iki 1887 jos rektorius. Buvo aiškaus lietuviško nusistatymo, iš klierikų reikalavo mokytis lietuvių kalbą. Vyskupas M.Valančius kunigą J. Račkauską vertino ir brangino, o vyskupas M. Paliulionis juo nepasitikėjo, laikydamas per dideliu valdžios šalininku ir nepakankamu rezistentu. Rektorius labai mylėjo klierikus, dažnai atleisdavo net ir didelius išsišokimus prieš seminarijos vadovybę.

Iš Užpalių krašto kilo, mokėsi ar bent kurį laiką Užpaliuose gyveno daug žymių vyresnės ir jaunesnės kartos mokslininkų, atsakingų ūkio ir visuomenės veikėjų, kultūros darbuotojų. Bonifacas Adomavičius (1930) - technikos mokslų daktaras. Stanislovas Balčiūnas (1943) - žurnalistas. Juozas Baranauskas (1862-1928) - knygnešys. Kazimieras Binkis (1950) - gydytojas. Jonas Boruta - vyskupas. Stasys Dudėnas (1931) - ilgametis Užpalių vidurinės mokyklos direktorius. Kleopas Gaigalis (1879-1857) - inžinierius Kauno radijo stoties įkūrėjas ir viršininkas. Ona Galvydaitė - Bačkienė (1907) - Lietuvių moterų veikėja. Jonas Galvydis - Bykauskas (1864-1943) - generolas. Jeronimas Galvydis (1935) - inžinierius AB „Sigma“ pagrindinių priemonių direktorius. Vytautas Gipiškis (1893-1980) - Užpalių progimnazijos įkūrėjas.

Nuo 1926 m. Česlovas Kontrimas dalyvavo daugelyje parodų, surengė apie 100 personalinių. Dailininko kūrinių yra įsigiję žymiausi Lietuvos muziejai, privatūs asmenys, užsienio kolekcionieriai. Įdomu tai, kad po 1930 m. pirmosios „Nepriklausomųjų” dailininkų draugijos parodos, kuri vyko Kaune, metu pirmąją menininko akvarelę įsigijo įžymus poetas ir kunigas Maironis, tuo įkvėpdamas jaunuolį tolimesnei kūrybai. Č. Kontrimo interesų ratas buvo labai platus. Itin vertigas jo rašytinis palikimas. Įdomi jo dokumentinė gimtojo kaimo kronika. Na, o Č. Kontrimo piešti lietuviškų kryžių – „saulučių” – atvaizdai (dailininkas juos rinko daugelį metų) yra bene gausiausias tokio pobūdžio rinkinys Lietuvoje (daugiau kaip 1700 grafikos darbų). Itin vertinga 1991 m. (jau po Č. Kontrimo mirties) išleista jo knyga „Lietuvos geležiniai kryžiai”. Rankraščiuose liko atsiminimai apie tarpukario Lietuvą, žymiausius kultūros žmones. 1990 m. dalis šių memuarų išspausdinta Mažeikiuose.

Jonušas Radvila (1612-1655). Jis – didysis LDK etmonas ir Vilniaus vaivada, didžiojo etmono Kristupo II Radvilos ir Onos Kiškaitės sūnus.
Jonušas buvo vienas iš paskutiniųjų Biržų atšakos Radvilų giminės atstovų. Žinoma, kad jis baigė kalvinų mokyklą Biržuose, Koidanovo ir Slucko gimnazijas. Po to mokėsi Leipcigo, Leideno, Altdorfo universitetuose. Kaip ir daugelis kitų tais laikais gyvenusių didikų vaikų, J. Radvila savo politinę ir karinę karjerą pradėjo labai anksti. 1632 m. jis su delegacija buvo pasiųstas į Olandiją ir Angliją notifikuoti apie karaliaus Vladislovo Vazos išrinkimą. 1633 m. J. Radvila tapo pakamarininkiu, 1640 m. buvo paskirtas Trakų pilininku, bet šios tarnybos atsisakė. 1646 m. buvo lauko etmonas ir Žemaičių seniūnas, 1653 m. – Vilniaus vaivada, nuo 1654 m. – LDK didysis etmonas.

Gimė Jonas Variakojis 1892 metų gegužės 20 dieną Rinkuškiuose. 1913 metais baigė Estijoje Pernavos gimnaziją. Atvyko į Vilnių. Vasarą padirbėjęs Antano Smetonos redaguojamame laikraštyje "Vilnis", rudenį įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1919 metais iš trečio kurso buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. Baigęs Vladimiro karo mokyklą, Jonas Variakojis 1917 metais buvo išsiųstas į Austrijos frontą. Kariauti teko neilgai. Po bolševikų perversmo Rusijoje J. Variakojis atvyko į Voronežą, dalyvavo antrajame lietuvių karių suvažiavime Peterburge. 1918 metų vasario pabaigoje buvo deleguotas į Lietuvos Tautos Tarybą Vilniuje, rūpinosi lietuvių tremtinių grįžimu į Lietuvą. 1918 metų rudenį sugrįžo į Vilnių. Buvo pakviestas dirbti į įsikūrusį Prekybos ir pramonės banką. Tačiau nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos laukė sunkios kovos su bolševikais, lenkais, bermontininkais. Lietuvą ginti Vyriausybė pašaukė savanorius.

Prozininkas, literatūros tyrinėtojas. Lankė Varnių pradžios mokyklą, anksti pradėjęs dirbti, mokėsi savarankiškai, po to neakivaizdžiai Kauno "Aušros" gimnazijoje, Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Nuo 1951 jame dėstė. Debiutavo prozos kūriniais, nemažai kūrinių paskelbė vokietmečio spaudoje; priklausė V. Krėvės globojamam literatų būreliui. Pokario metais atsidėjo moksliniam darbui. Išleido autentiška šaltinių medžiaga pagrįstas monografines knygas: “Lietuvių literatūros kritika. 861-1905”, “Povilas Višinskis”, “Žemaitė”. Parengė literatūrinio palikimo rinkinių (S. Matulaičio, P. Višinskio, A. Krikščiukaičio-Aišbės), paskelbė literatūros mokslo ir kritikos straipsnių. Išleido apsakymų rinkinius: “Ateina šeštadienis”, “Trylika zuikių”, “Senelė nenori mirti”, “Atsisveikinimas su Varniais”, kuriuose pasakojama apie įvairių kartų kaimo gyventojus, beletrizuojamos žinomų praeities žmonių biografijos, vaizduojami epizodai iš žvejų ir medžiotojų gyvenimų. Romane “Ne visiems lygiai” apmąstoma inteligento saviugda ir tvermė, skverbiamasi į personažų poelgių psichologinius motyvus.

1873 m. vasario 21 d. M.M.Oginskis iš valstybės patarėjo grafo Platono Zubovo nusipirko Plungės dvarą, to paties pavadinimo miestelį, keletą palivarkų Telšių valsčiuje ir tapo paskutiniuoju Plungės dvaro valdytoju.. Tapęs Pungės šeimininku, M.M.Oginskis iš karto ėmėsi reformų. Dėl to nukentėjo kai kurių valstiečių interesai, ir kunigaikštis greitai susilaukė vietinių gyventojų pasipriešinimo, ilgą laiką net bylinėjosi su jais. Palaipsniui santykiai sunormalėjo, nes M.M.Oginskis buvo geranoriškas žmogus, palaikė lietuvių tautinį sąjūdį, padėdavo valstiečių vaikams siekti mokslo, propagavo naujas ūkininkavimo formas, rengė žemės ūkio ir rankdarbių parodas, savo rūmuose apie 1873-uosius metus buvo įkūręs iki 1902 m. veikusią muzikos mokyklą, išlaikė orkestrą. Šioje muzikos kokykloje mokėsi ir dvaro orkestre grojo M.K.Čiurlionis.

Mokytojas Antanas Klumbys 1901-1981 metais dirbo įvairiose Lietuvos pradinėse mokyklose: Švėkšnoje Ariogaloje, Vandžiogaloje ir kt. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir dešimčiai metų įkalintas Krasnojarsko krašto Rešiotų lageryje, o 1951 m. ištremtas į taigą ­ Dolgomosto rajoną. Į Lietuvą sugrįžo 1957 m. Norėjo vėl dirbti su vaikais, bet leidimo mokytojauti negavo. Savo atsiminimus jis rašė 1970-1980 metais. Šioje rubrikoje pradedame spausdinti tuos jo atsiminimus, kuriuose pasakojama apie lietuviškų mokyklų tinklo kūrimą Švėkšnos valsčiuje, Žemaitijos pedagogų rengimą darbui ir jų kvalifikacijos kėlimą po Pirmojo pasaulinio karo.

Kardinolas kunigaikštis Jurgis Radvila abiejuose vyskupų sostuose sunkiu Katalikų Bažnyčiai metu buvo itin tinkamas, uolus ganytojas, dosnus vargšų rėmėjas ir reiklus katalikų reformos vykdytojas, vadintas “Bažnyčios kolona”, “dėl žmoniškumo, meilės jausmų ir nepriekaištingo gyvenimo girtiniausias vyras”, kurį pavyzdžiu kitiems Respublikos vyskupams ne kartą statė popiežių nuncijai Lietuvoje ir Lenkijoje, o kardinolo A. Bolognetti pagalbininkas C. Gambarini savo laiške rašė, jog tokio pavyzdingo vyskupo nesutikęs ne tik Respublikoje, bet ir visoje Italijoje. Kardinolas Jurgis Radvila Katalikų Bažnyčios reformą kaip nuolatinį procesą inicijavo ne tik savoje Vilniaus vyskupijoje, bet ir visoje LDK. Besibaigiant XVI amžiui, eruditas kardinolas J. Radvila neabejotinai buvo viena ryškiausių bei įtakingiausių asmenybių Lietuvoje ir Lenkijoje, išugdęs ir po savęs palikęs (ypač Vilniaus soste) vertus įpėdinius, restauravusius katalikybės padėtį LDK.

Vyskupas, poetas, romantinės lyrinės poezijos pradininkas, kalbininkas. Mokėsi Anykščiuose, Rumšiškėse, Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, teologines studijas tęsė Miuncheno, Romos, Louvaino universitetuose. Grįžęs iš užsienio, dirbo Petrapilio dvasinės akademijos profesoriumi. Vyskupas M.Valančius pakvietė Žemaičių vyskupystėn, paskyrė katedros vikaru. 1867-1884 A. Baranauskas Kauno kunigų seminarijos homiletikos ir lietuvių kalbos bei dogmatinės teologijos profesorius, 1874-seminarijos inspektorius, 1879-kanauninkas, 1883-prelatas, 1884-1897 Žemaičių pavyskupis, 1897-1902 Seinų vyskupas. Reikšmingiausius kūrinius sukūrė mokslo metais. Juos sudaro: giesmių ciklas “Artojų giesmės šventos”, “Dainų dainelė”, “Anykščių šilelis”, “Kelionė Petarburkan”, “Dievo rykštė ir malonė”, “Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva”, “Ko gi skaudžia man širdelę”. Kūriniai – stambios skirtingų žanrų poemos, poeto vadinamos giesmėmis.