Geismai ir grožis Lietuvos fotografijoje
Akto fotografija išgyveno keistą ir sudėtingą evoliuciją. XIX a. nuogo žmogaus kūno fotografija buvo daugiau nuslepiama negu išviešinama. Pornografijos zonoje atsidūrė viskas, kas susiję su lytinių santykių vaizdavimu. Ir dabar vienas iš erotikos ir pornografijos skiriamųjų ženklų – pornografija yra tik lytinio akto fiksacija, vien kūniškas geismas, o erotika – grožis ir jausmas, meilės išraiška. Tačiau ta skiriamoji linija vis labiau trūkinėja, nes atskirti, kur yra vien geismas, o kur – esminių žmogaus gyvenimo momentų raiška, vien apibrėžiant objektus, kuriuos galima vaizduoti, o kurių ne (krūtys, vyro ir moters lytiniai organai, sueitis ir įvairiausi jos būdai), jau beveik neįmanoma. Kine savotiškas lūžis buvo skandalą sukėlęs garsaus italų režisieriaus B. Bertolucci filmas Paskutinis tango Paryžiuje (1972), gavęs daug svarių apdovanojimų, bet ir nuobaudų – Italijoje režisieriui ilgam buvo atimta pilietybė. Ten pat teismo procesą perėjo ir kitas režisierius – T. Brassas su filmu Kaligula. Sakoma, kad jam pirmajam kine pavyko įrodyti, jog filmas – istorinis, jame parodyti visi pagedusios Romos papročiai, todėl kaltinimas pornografija negalimas. Nesnaudė ir pornografijos verslas: veik tuo pat metu JAV pasirodė Gilioji gerklė (Deep Purple) – pirmasis pilnametražis „kietosios pornografijos“ (atvirai, stambiu planu rodomi lytinių santykių būdai) pavyzdys. Po poros dešimtmečių JAV buvo išleista ir pirmoji akademinė pornografijos istorija – L. Williams knyga Hard Corn.
