Lietuva

Televizijos ir kino kritikas, žurnalistas, erotikos muziejaus įkūrėjas Skirmantas Valiulis vairuotojo pažymėjimo neturi, tačiau į vairavimą sako žvelgiąs plačiąja prasme. Vilniaus universiteto dėstytojas, žurnalistikos paslapčių mokantis ir Klaipėdos universiteto studentus, tikina, kad didžiausias menas – vairuoti meilėje ir šeimoje: ,,Aš visą gyvenimą to mokiausi ir dabar tebesimokau”, - teigė S. Valiulis. - Turite ne tik savitą požiūrį į vairavimą, bet ir įdomią patirtį. Gal pasidalintumėte ja? - Vairuoti pradėjau nuo arklio. Išmokti jį suvaldyti – nemenkas darbas. Į atmintį visam gyvenimui įsirėžė įvykis, kai, tėvui išvažiavus, su mama nemokėjome pakinkyti arklio. Su balneliais bei pavalkais iš vietos taip ir nepajudėjome. Tuo baigėsi mano arklininkystė. Kadaise vairavau ir anglišką tėvo dviratį. Du dalykai Smetonos laikais buvo amžini: angliškas dviratis ir angliškas kostiumas. Vairuotojo teisių iki šiol neturiu. Jei vairuočiau, tikriausiai dėl savo silpno regėjimo įvažiuočiau į kitą automobilį.

2002 m. vasario 6 d. stovėdamas ryžių lauke prie Thai-Binho, Vietname, Paulius Normantas žinojo, kad čia 1954 m. pavasarį per prancūzų ir vietnamiečių karą žuvo vienas geriausių pasaulio fotoreporterių Robertas Capa (Endre Friedmannas). Žinojo, kad jis užlipo ant minos ir išlėkė į orą, apsikabinęs fotoaparatą "Contax". "Nikonas" buvo nutėkštas kelis metrus į šalį. Kas nutiko buteliui konjako ir termosui su šalta arbata – nerašo niekas. Bet P. Normantas žino, kaip mylėjo gyvenimą drąsusis fotografas, per penkiolika metų nuo pilietinio karo Ispanijoje ne kartą žvelgęs mirčiai į akis. Dabar Paulius rašo, kad tame mirties lauke galvojo apie terorizmą ir ilgą kovą su juo. Bet tai dabar, kai Vengrijoje išėjo knyga "Karai ir taika" su jo fotografijomis iš 14 Rytų šalių (įskaitant ir SSSR rytus), kai įvyko fotoparoda, skirta R. Capai atminti, kuri atkeliavo į Vilnių ir Vengrijos ambasadoriaus buvo iškilmingai atidaryta Rotušėje. Prieš ketverius metus P. Normantas skubėjo rasti dar gyvų įvykių pėdsakų. Ir rado – 86 m. senuką vietnamietį, kuris kartu su partizanais užminavo aną lauką prie Thai-Binho. Iš tamsos išnyra veidas ir įbeda į tave akis: kieno tiesa? Atėjūnų ar vietinių? Tas pats klausimas tvyro virš visos parodos apie nesibaigiančius karus kažkur pasaulyje, jis yra ir čia, su tavim.

Kino kritikas Skirmantas Valiulis sako, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje pasirodė pirmieji filmai, kuriuose dominavo vienas arba kitas miestas. “Į kino ekranus buvo įkelti didieji pasaulio miestai - Niujorkas, Paryžius”, - sakė S.Valiulis. Pasak kritiko, Berlyną išpopuliarino “Didmiesčio simfonija” (1927 m.), Maskvą - “Žmogus su kino kamera” (1929 m.). “Nuo modernaus kino laikų kūrėjai atkreipė dėmesį į miestus, kurių vardas pasirodė kino teatruose”, - sakė S.Valiulis. Kino kritikas priminė, kad Kaunas itin gražiai buvo pateiktas televizijos seriale “Raudonmedžio rojus” (1981 m.). “Gaila, kad tuo metu jo nebuvo galima parduoti į artimiausią užsienį”, - apgailestavo S.Valiulis. Jis įsitikinęs, kad vaidybinius filmus pasižiūri milijonai žmonių. Tiesa, abejojama, ar per akimirką žiūrovas spėja įsidėmėti miesto vardą.

Spalio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų antrajame aukšte buvo pristatytos dvi parodos - fotomenininko Valentino Pečinino fotografijų paroda "Nostalgija siaurukui" ir dailininko Stasio Kavaliausko darbų paroda " Statiniai prie siauruko". Į pristatymą atvyko Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas, patarėjai, kancleris, ministrai, kiti garbūs svečiai. Renginį pradėjo Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė sakydama, kad abu autoriai - Panevėžio krašto žmonės, kuriems rūpėjo siaurojo geležinkelio ateitis ir tai buvo akstinas kurti, įamžinti siauruką. Abi parodas ir autorius pristatė Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė. Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, Nacionalinės premijos laureatas Antanas Sutkus, apibūdindamas Valentino Pečinino parodą, akcentavo, kad labai svarbu, kai per meną primenama problema, atkreipiamas visuomenės dėmesys, jog siaurojo geležinkelio išlikimo problema egzistuoja. Fotografijos ir kino meno kritikas Skirmantas Valiulis sakė, jog užfiksuoti fotografijose žmonės - tai tarsi viltis, kad siaurasis geležinkelis nebus pamirštas.

Skirmantas Valiulis, kadaise mano dėstytojas ir kino kritikos guru, pagaliau pats vaidina. Ir dar kaip! Režisierius kiek užsižaidžia haliucinacijų scenomis, bet kur neužsižaisi, jei jo akis yra iš Maskvos grįžęs operatorius Dima. Skirmantas yra pagyvenęs vyras, susitaupantis gimtadieniui ant palaidos mergos. Viagrinio tipo amfetaminas jam sugrąžina jėgas. Taip pat nuogybių miražus. Žaidimas su savimi neprailgsta ne tik jam, bet ir žiūrovui.

Kai iš Kaliningrado pajudėjau į Svetlogorską, į tarptautinį kino festivalį „Baltijos debiutai“, vairuotojas bakstelėjo pirštu į šalikelę: „Paskutiniai vermachto sargybiniai“. Per šiuos vokiečių laikus menančius arti kelio stovinčius medžius kasmet įvyksta daug tragedijų. Kitos žaizdos – apgydytos ar gydomos. Ieškojau Svetlogorske Geringo vilos, bet radau nemažai vokiškų, gerai suremontuotų namukų. Prieš dešimtmetį pastatyta speciali vargonų muzikos salė. 1972 metų gegužę nukritęs ant vaikų darželio karinis lėktuvas buvo baisi tragedija, dabar toje vietoje už gydytojų lėšas pastatyta stačiatikių koplyčia, gražiai prižiūrima ir kasdien lankoma. Ilgame ir plačiame paplūdimyje vasarą knibžda poilsiautojų. Stačiai pakrantei įveikti nutiesti puikūs laiptai, beveik kaip Odesoje, įrengtas liftas, yra net funikulierius. Naujos, dabar jau privačios vilos mieste dygsta kaip grybai. Bet medžiai išsaugomi, oras grynut grynutėliausias. Ko trūksta? Gerų pramogų, prekybos centrų. Kino festivalis irgi prisiglaudė karinės sanatorijos kultūros klube. Salė didelė, bet tvanki. Aparatūra filmams rodyti buvo atvežta iš Maskvos.

Jau antrą kartą Pašvitinio valsčiuje (Pakruojo r. ) lankėsi Kazimiero Kalibato vadovaujama ekspedicija, kurią sudarė įvairių sričių mokslininkai, tiriantys Pašvitinio ir jo apylinkių praeitį. Priėmė į savo gretas ir mane – žurnalistą ir istorija besidomintį, be to, žemietį, gimusį Pašvitinio pašonėje, Gražaičių kaime. Pasišovėme dideliam darbui – „Versmės“ leidžiamai knygai apie Pašvitinio valsčių. Darbas pačiame įkarštyje: vieni jau tesėjo savo pažadus, kiti renka ir kaupia medžiagą, treti vis dar pasiūlo naujų temų ir patys į jas įsikinko. Aš veikiau priklausau prie pastarųjų, nes pasisiūliau rūpintis ir fotografijomis knygai. O šios srities istorija vis dar mažai tyrinėta. Labai nudžiugau sužinojęs, kad jau turime regionų fotografijos istorijos pirmtaką – šiaulietį J. Nekrašių, kuris parašė darbą apie Šiaulių krašto fotografijos istoriją. Bet tai nekliudo gilintis toliau, juolab, kad ir medžiagos, ir paslapčių – daug, be to, reikia fotodokumentuoti ir istoriją apie dabartį. Tai gražiai padarė Zita Buržaitė-Vėžienė, savo knygą „Ką papasakotų paminkliniai akmenys ir kryžiai...“ iliustruodama ir savo fotografijomis, darytomis Pakruojo rajone.

Penktadienį Vilniaus aerouosto išvykimo salėje buvo iškilmingai paskelbti ketvirtojo tarptautinio aviacinės fotografijos konkurso, kurį organizavo laikraštis „Aviacijos pasaulis“, rezultatai. Į iškilmes susirinko garsūs aviacijos pasaulio žmonės, foto menininkai, šiaip smalsūs skrydžio laukiantys keleiviai. Renginyje, kuri jaukiai ir šiltai vedė aktorius Romas Ramanauskas, dalyvavo ir Biržų aviacijos veteranų sąjungos atstovai. Konkurse dalyvavo 90 autorių, pristačiusių per 100 fotografijų. Be lietuvių darbus atsiuntė Latvijos ir Japonijos foto menininkai. Baigiamajame konkurso etape – aerouoste atidarytoje aviacinės fotografijos parodoje – eksponuojama 70 fotografijų, 58 iš jų – Lietuvos autorių darbai. Daugelyje jų - asmeninė ar draugų patirtis, verčianti sustoti ir pamąstyti, nors trumpam pamiršti kasdienybę, mintimis ir jausmais atsidurti dar nepatirtose erdvėse, kurios, lakūnai žino, dažnai būna nesvetingos. Kino ir foto kritikas Skirmantas Valiulis, vienas iš vertinimo komisijos narių, apžvelgdamas konkursinius darbus sakė, kad aviacinė fotografija žadina mūsų jausmus, verčia svajoti.

"Klausimėlis" (LTV) paklausė šiuolaikiško jaunuolio: "Prieš kiek metų buvo sovietiniai laikai?" Tas mikt mikt: "Nežinau..." Negi tiek nutolome nuo to laiko ir to kino? Ir vis dar tolstame? Girdėjau repliką apie Š.Barto ir V.Navasaičio kartos filmus: "Ir vėl lėta, niūru, miglota. Kada baigsis tas socrealizmas? Juk aplink jau realybės šou!" Kas norėjo ir kas pasistengė, – ir laiką, ir kino režisierių A.Grikevičių atrado iš naujo "Kino pavasaryje". Kanų kino festivalį pasiekęs lietuviškai sovietiškas "Faktas" puikiai pritapo prie naujojo Europos kino ar Lotynų Amerikos rekonstrukcinių istorinių filmų. Jeigu pridursime ir kitus geriausius su istorija susijusius A.Grikevičiaus filmus – "Ave, vita", "Jausmai", "Sodybų tuštėjimo metas", pajusime, kad anas laikas niekur nedingo, nes šiemet jis vėl sukėlė pasaulines diskusijas dėl tikros ir netikros karo pabaigos. Kažkur skaičiau, kaip JAV pasiuntinybės darbuotojas, žvelgdamas pro langą į džiūgaujančią minią Maskvos gatvėse 1945 m. gegužę, palingavo galva: "Jie dar nežino, kad prasideda naujas karas..." Iš tikrųjų "Šaltasis karas" truko dar pusę šimtmečio. Ne viską žinome ir šiandien, bet gal klasikinis mūsų kinas tuo ir vertingas, kad jis kėlė klausimus, į kuriuos atsakymo ieškome šiandien ir kažin ar rasime rytoj.

Laiminga savaitė su laimingais žmonėmis – retas nuotykis televizijoje. Laimingi buvo vaikai, nes TV3 ("Vaikų balsas 2005") jiems padėjo išsirinkti Nomedą ir "Harį Poterį". Suaugėliai ginčijasi dėl raganavimo televizijoje, vaikai skaito apie berniuką ant šluotos. Netrukus pasirodys ir šeštasis tomas paslaptingų skraidymų. Skaitymas šiandien savaime palaima. Naujoviško skaitymo specialistas D.Pennacas knygoje "Kaip romanas" rašo: reikia suprasti, jog "knygos buvo parašytos ne tam, kad mano sūnus, mano dukra, jaunimas jas komentuotų, bet kad jie, jei širdis jiems liepia, jas skaitytų". Anglas P.Robinsonas šį pavasarį Vilniuje mokė skaitymo malonumo per radiją. Televizijoje vis dar neatsisakome recenzavimo ar vaikščiojimo aplink knygų krūvą. Kaip padaryti skaitymą kokiu nors "realybės šou"? Kai "Keičiu žmoną" ar sėdžiu "Bare" – ne knyga galvoje. Bet tikiu, kad kokį "Labą rytą" pradėsime ne tik nuo laikraščių, bet ir nuo knygų. Vakarais – "Vakaras su autografu". Susėdo trys vedėjai – V.Gerulaitis, A.Sakalauskas, E.Sipavičius. Visi savikritiški. V.Gerulaitis ypač: "Esu baisus namie, gatvėje myliu visokias skruzdėlytes, nesu joks "žvaigždė". Į muziką buvęs "įmestas" atsitiktinai, o studijavęs net 11 metų, vis su išmetimais.

Algimantas Aleksandravičius, vienas produktyviausių nūdienos fotomenininkų, nesiliauja stebinti. Ilgą laiką leidęs vis didesnio formato ir ne mažiau svaraus turinio fotoportretų albumus, skirtus iškiliausiems Lietuvos kultūros ir meno žmonėms, pastaruoju metu pamažu keičiasi, krypdamas į reportažinį žanrą. Regis, kuo nustebinsi po svarios ir turiningos monografijos "Devyni aukštai"? Tačiau kontroversiškas fotografas užčiuopė naują, kiek netikėtą kūrybos giją ir vieną dieną, įteikdamas mums naują fotografijų leidinį apie Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, su pasididžiavimu pasakė: "Mano septintasis fotoalbumas". Jo pavadinimas kuklutis – "Algimanto Aleksandravičiaus fotosąsiuvinis". Toks jis ir yra, net su langeliais, bet formatas skirtas ne matematikai, o piešimui. 2004 m. balandžio 30 d. jis sąsiuvinyje su fotoaparatu "piešė" gimnazijos gyvenimo kroniką – nuo bendro gimnazijos vaizdo, direktoriaus kabineto, eidamas per koridorius, klases iki palėpės. Kiekvienam darbeliui sugalvojo pavadinimą, juos negrabia mokiniška rašysena ir užrašė, kaip tikroje mokykloje, nors pats skaičius dėliojo ir raštą kando Klaipėdoje. Bet dar F. Fellini’s filme "Amarkordas" įrodė, kad mokykla visur yra mokykla – pilna išdaigų, šypsenų, pokštų ir komiškai prisimenamų mokytojų.