Lietuva

Skirmantas Valiulis gimė 1938 m. Fotografijos, televizijos ir kino kritikas, menotyrininkas, VU Žurnalistikos katedros dėstytojas, VPU, LMA lektorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto, LR KM Kino ir fotografijos ekspertų komisijų, LR KM Kultūros ir meno tarybos narys. Skirmantas Valiulis yra daugelio įvairaus pobūdžio publikacijų kino, fotografijos ir TV klausimais Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose autorius. Knygų “Lietuvos fotografija: Vakar ir šiandien” (1997-2001) sudarytojas ir bendraautorius, “Lietuvos ryto” priedo “TV antena” nuolatinis TV apžvalgininkas. Buvo įvairių konkursų žiuri narys: tarptautinio kino festivalio Lagove (Lenkija, 1994, 1995), Krokuvoje (Lenkija, 1996), keturis kartus Lietuvos TV konkurse “Ad rem”. Kelis kartus Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijų už kritikos darbus laureatas. 1994 m. suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAF) garbės vardas. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (2001). Stažavosi Ohajo universitete (JAV, 1995).

S. Valiulio įžanginiame straipsnyje nerasime nė žodžio apie komunistų partijos vadovaujamą vaidmenį ir jos keliamus uždavinius. Pasidžiaugiama organizaciniais poslinkiais: „1969 m. pabaigoje įkurta Lietuvos TSR Fotografijos meno draugija“. Gražūs menotyriniai pamąstymai. Pirmajame almanacho puslapyje J. Kacenbergo fotografijoje šlovinama dabartis, dėl kurios kovojo to paties autoriaus (Nr. 2–5) ir Ch. Levino (Nr. 6–9) fotografijose užfiksuoti sovietiniai kariai. (Ch. Levino nuotraukose – 16-osios lietuviškosios divizijos kariai, kovoję su fašistais sovietinės kariuomenės gretose.) Šiek tiek abejonių kelia fotografijos Nr. 2 pavadinimas „Poeto mirtis“. Bevardžio, nuasmeninto poeto mirtis. Pavadinime užkoduojama kažkas daugiau nei paprasto kario ar vado žūtis. Poetas – tai gyvenimo dainius, simbolis. Propagandiniu atžvilgiu gerai parinktas pavadinimas. Mirtis sukrečia visada, kaip ir septintajame puslapyje: „Kareivio mirtis vykdant užduotį. 1943“. Po audringu karo dangumi kareiviai mūšio metu skuba perkirpti spygliuotos vielos užtvarą, kurios nespėjo perkirpti ką tik „žuvęs“ karys...

Gyvenime kaip televizijoje, o televizijoje - kaip gyvenime. Meras pažada, kad troleibusuose šaižius kontrolierių balsus užgoš Beethowenas ar Mozartas. Lavinsimės beveik staliniškai: senais negerais laikais rimtoji muzika neduodavo ramybės nei intymiose, nei viešose vietose, tačiau vis vien "Tarzaną" mėgdavome labiau už Modestą Musorgskį. Dabar gali išeiti pagal Ilją Ilfą ir Eugenijų Petrovą: "Žiūrėdamas į saulę spindulingą, atmink, analizė šlapimo reikalinga", nes čiurškyklų dairykis nesidairęs. Pelnytai visos televizijos lupa Aleksandrą Lukašenką, kad jis Baltarusijoje į ožio ragą riečia opoziciją. Deja, patys nė į vieną televizijos kanalą neįsileidžiame Vytauto Matulevičiaus dokumentinio filmo "Vienas prieš visus", nors ten kalba ne bet kas, o žymūs ir nusipelnę Lietuvai žmonės. Moralas ateina iš Maskvos, iš NTV MIR laidos "Reali politika", kurios vedėjas Glėbas Pavlovskis viską apsuka 360 laipsnių kampu: "Apie Baltarusiją dabar Vakaruose meluojama tiek pat ir taip pat, kaip seniau "Pravdoje" apie Izraelį". Pats A.Lukašenka aiškina vedėjui: "Liaudis pas mus laisva, o diktatūra - valdininkams".

Antanas Žygavičius yra kūrybingas jaunasis filmų kūrėjas: ir temomis - agresija jaunimo gyvenime, žmogaus metamorfozės, ir kino rūšių ir žanrų įvairove - nuo vaidybinio iki animacinio kino. Jis atitinka naujojo kino, plačiau žiūrint - kino saviraiškos, netgi kitaip žiūrinčių, vertinančių ir organizuojančių kino sąjūdį kino entuziastų siekius ir viltis. Man kol kas geriau patinka A.Žygavičiaus animaciniai eksperimentai; jie lakoniškesni, išbaigtesni, aiškios minties. Vaidybinis "Profesionalas. Antrasis kraujas" mėgina smurtą traktuoti žaismingai, su citatomis iš "Rembo" ir kitų filmų. Kartais tas pavyksta visai šauniai, tarpais žaidimas pernelyg užsitęsia. Tačiau jauni žmonės vaidina iš širdies ir stengiasi, kad mums nebūtų nuobodu.

Gytis Lukšas – kinematografininkas visuose savo vaidmenyse: režisierius, scenaristas, projektantas, valdininkas, maldininkas, na ir šiaip – iki kaulo smegenų kino žmogus. Gali apie kiną kalbėti daug ir visur: kinematografininkų sąjungos vakarėliuose, komisijose ir tarybose, seime ir vyriausybėje, televizijos ir radijo studijose, rimtuose ir linksmuose laikraščiuose, namie ir svetur. Kino žmonėms jis – jų sąjungos prezidentas, išbuvęs valdžioje ilgiau net už Antaną Smetoną. Toks įspūdis, kad neseniai atšventusi savo 75-metį kinematografininkų sąjunga – irgi jo įkurta. Nors seniausias kinematografininkas Stasys Vainalavičius dar prisimena, kad buvo kitaip: susiėjo keli kino mėgėjai Smetonos laikais ir nutarė suremti pečius, tačiau pinigų nebuvo, tad netrukus vėl išsilakiojo. Mūsų laikais su lėšomis irgi striuka, bet sąjunga mūru stovi ir net sugebėjo vėl atsikviesti išbėgėlius: G.Kanovičių ir I.Merą iš Izraelio. Pradėjo veržtis atgal ir lietuvaičiai, mat per sąjungą dabar įgyji menininko statusą. Jeigu gausime europietiško stiliaus pažymėjimus, regis, atsivers žalia gatvė. Prezidentui kur kas svarbesni kiti tikslai: kino įstatymas yra, bet kino centro dar neturime. Ir vėl projektai, darbo grupės, posėdžiai, gildijos ir patikėtinių taryba.

LNK visus metus „išvažiavo“ ant realybės šou. Pasaulyje šis bumas baigiasi. Rusijos televizijos grįžta prie klasikinių, daugiaserijinių ekranizacijų. Lenkijoje — tas pats. Mes norime labai pigios programos ir neturime kuo jos užpildyti. Realybės šou — itin gudriai komerciškai sugalvoti. „Kelias į žvaigždes“ seniai jau pasibaigė, bet vyksta koncertai, dalyviai vaikšto po kitas televizijos erdves. Nors dainuoja tas pačias dainas, už juos žiūrovai balsuoja, leidžia pinigus. Andriaus dainą „Mes vyrai“ ir po dešimties metų vaikai dainuos. Su realybės šou “Kelias į žvaigždes“ įvyko laiko ir erdvės pakeitimas. Komercinė televizija teisi, kol byra pinigai, koncertai vyks. Anksčiau — baigėsi realybės šou, lauk kitais metais jo tęsinio. Realybės šou sukultūrėjo, niekas nebesiglamžo, kaip tai buvo „Akvariume“, mažiau keikiasi. Vartotojiška visuomenė priėmė produktą, kurio jai reikėjo. Vaidyba ir dokumentika susipynė, todėl šou dalyviai tapo šeimos nariais. Apsilankome šeimose ir galvojame, ar tai nuoširdus apsilankymas, ar televizijos sugalvotas spektaklis. Televizija padeda žmonėms aplankyti vieni kitus, nors patys žmonės jau tingi aplankyti artimuosius. Tad galima paklausti, kiek žiūrovas aplankė pažįstamų, ir ne šeimos narių, kartu su televizija. Ir tada reikia užduoti klausimą: kada pats ką aplankei savo noru. Atsakys, kad laiko nėra. Taip mes papildome „Giminių“ serialą.

Žinomas kino kritikas, fotografas, menotyrininkas, Vilniaus universiteto (VU) Žurnalistikos instituto dėstytojas Skirmantas Valiulis praėjusių metų pabaigoje įkūrė pirmąjį ir kolkas vienintelį Lietuvoje Erotikos muziejų. „Tai yra dar vienas būdas mūsų visuomenei seksualiai tobulėti ir ugdyti savo toleranciją“, - sako S. Valiulis. Studentuera.lt jis teigė, jog pagaliau visuomenė nuogą kūną turi priimti kaip meno kūrinį, o ne begėdiškumo išraišką. Kaip jums kilo mintis įkurti EROTIKOS muziejų? Dar vaikystėje ir jaunystėje labai domėjausi įvairiausia literatūra, kinu ir teatru. Tada matyti vaizdai taip greitai iš atminties nedingsta, priešingai – atsiminimai tik dar labiau žadina vaizduotę. Manau pats svarbiausias dalykas yra pagauti tą pirmąjį impulsą, tą reginį, nuo kurio viskas prasidėjo. Seksualinę vaizduotę dažniausiai sužadina patys artimiausi žmonės, su jais susiję įvykiai. Šiais laikais prie jauno žmogaus vaizduotės dirginimo prisideda televizija. Man atmintyje įstrigo garsaus prancūzų filosofo A. Lacano išreikšta mintis: „Kino žiūrėjimas, tai tas pats, kas žiūrėjimas pro rakto skylutę ir matymas, kaip tėvai užsiiminėja meile“. Juk iš tiesų erotinių scenų stebėjimas dirgina visus pojūčius, ypač lytėjimo. Mano žodžius galėtų iliustruoti filmas „Juodoji saulė“.