Tiškevičiai

Emanuelio Vladislovo sūnus, Lohojsko ir Berdyčevo grafas Antanas Tiškevičius gimė 1700 metais Lohojske. Jaunystėje apsisprendęs tapti kunigu, jis stojo į dvasininkų luomą. Antanas Tiškevičius buvo Vilniaus kanauninkas. Įžemaitijos vyskupijos sostinę Varnius 1744 metais iš Kražių jis perkėlė Žemaičių dvasinę (kunigų) seminariją. 1752 metais sušaukė Varniuose Žemaičių vyskupijos sinodą. Vyskupas Antanas Tiškevičius sekė savo pirmtako vyskupo Jurgio Tiškevičiaus pėdomis, visapusiškai rėmė jo įkurtą Žemaičių Kalvariją. 1750 metais čia jis pastatė naują medinę bažnyčią, po kurios didžiuoju altoriumi 1762 metais perlaidojo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus palaikus, parvežtus iš Karaliaučiaus (vėliau palaikai buvo perkelti i Varnius). 1744 metais vyskupas Antanas Tiškevičius buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu, vėliau paskirtas Vyriausiojo tribunolo nariu. Mirė vyskupas 1762 metais Alsėdžiuose, vyskupijos dvare. Palaidotas Varniuose.

Iš visų įpėdinių daugiausia žinių turime apie ketvirtojo Jurgio sūnaus Jono Eustachijaus Tiškevičiaus ir jo pirmosios žmonos kunigaikštytės Sofijos sūnų, taip pat Jurgį Tiškevičių, kuris savo gyvenimą paaukojo bažnyčiai ir 1633-1649 metais buvo Žemaičių vyskupu. Vyskupaudamas 1636-1647 metais, jis sušaukė keturis vyskupų sinodus, kuriuose buvo nutarta geriau ruošti kunigus ir sakyti gražesnius pamokslus, neturtinguosius laidoti nemokamai, steigti artojų globėjo šv. Izidoriaus brolijas ir kt. Vyskupas Jurgis Tiškevičius daugumos Žemaičių vyskupijos valdų valstiečius pervedė nuo duokles į činčą, t.y. mokestį už žemę pinigais. 1635 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius išsirūpino, kad karalius Vladislovas Vaza suteiktų Žemaitijos vyskupijos sostinei Varniams Magdeburgo privilegiją (t.y. savivaldą). Vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 metais Žemaičių vyskupijos valdoms priklausančiame Gardų miestelyje (dabartinė Žemaičių Kalvarija) sumanė pastatyti Kryžiaus kelių koplyčias (stotis).

Tiškevičių giminėspradininku laikomas XV amžiuje gyvenusio Kijevo bajoro Kaleniko Miškovičiaus (istorijos šaltiniuose minimo 1437 metais) sūnus Tiška (Tyško), kurio pilnas vardas buvęs Timotejus (Tymotej). Tiškos įpėdiniai rašytiniuose istorijos šaltiniuose vadinami Tiškovičiais (Tyškovič), o vėliau, lenkų kalbos įtakoje – Tiškevičiais (Tyszkievvicz).
Tiškos sūnus turėjo didžiojo kunigaikščio dvarionio titulus, ėjo įvairias atsakingas valstybines pareigas. Iš Lietuvos valstybės istorijos mums daugiau žinomas Mykolas Tiškevičius (Michailo Tiškovič). Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas (karo vadas), Didžiojo kunigaikščio pasiuntinys Kryme (1537-1539 m.). Iš kitų Tiškos sunų yra žinomas 1508 metais minimas Didžiojo kunigaikščio dvarionis Levas Tiškovičius.

Gimė apie 1895 m. Kretingoje, žuvo 1941 m. birželyje prie Skuodo. Karininkas, Lietuvos partizanas. Karinio meno mokėsi kadetų korpuse Rusijoje. Buvo baigęs kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo I-ajame pasauliniame kare. 1918 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą ir 1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (I-ame husarų pulke), buvo kulkosvaidžių eskadrono vadas. Po to, kai išėjo į atsargą, daugiausia gyveno Kretingoje. 1941 m. birželio mėn. įsijungė į Lietuvos partizanų gretas ir Kretingos apylinkėse kovojo prieš bolševikus, buvo vienas iš lietuvių partizanų vadų. 1941 m. vokiečiai per apsirikimą K. Tiškevičių netoli Skuodo nušovė. Palaidotas Kretingoje.

Žemaičių vyskupas. Garsios Tiškevičių giminės atstovas, gimęs Vištyčio dvare. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomas kaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai-kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. J. Tiškevičius Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje-Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. J. Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose. Mirė 1656 m.

Žemaičių, vėliau ir Vilniaus vyskupas. Mokėsi jėzuitų kolegijose Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvos akademijoje. 1622 m. įšventinamas kunigu, dirbo Krokuvos vyskupo raštinėje, buvo pakeltas Krokuvos katedros kanauninku ir paskirtas Kozieglowkų parapijos klebonu. 1627 V 17 buvo paskirtas Metonės vyskupo ir Vilniaus sufraganu. Jo veikla ryškėjo pastoracinėje ir labdaros srityse, buvo geras pamokslininkas. Jo rūpesčiu pastatyta Vilniuje vargšų ligoninė. 1633 XII 19 paskirtas Žemaičių vyskupu. Aplankė vyskupijos parapijas, ir pastebėjęs, kad kai kuriose dalyse bažnyčių, skatino didikus statyti naujas. Taip buvo pastatyta Kartenos bažnyčia, aprūpinta beneficija, Skirsnemunės bažnyčiai užrašytos žemės, vyskupas suteikė jai parapijos teises, pradėta Nemakščių bažnyčios statyba, J. Lackis užrašė donaciją Viekšnių bažnyčiai, vyskupas klebonui įsakė samdyti mokytoją, laikyti vienuolį pamokslininką, paskyrė kunigą apleistai Tauragės bažnyčiai, savo lėšomis pastatė bažnyčią Surviliškyje, jo rūpesčiu buvo pastatydintos Kulių, Laukžemio, Pušaloto bažnyčios, Pikelių, Židikų, Sudargo koplyčios.

Gimė 1801 m., mirė 1866 m. rugpjūčio 11 d. Paryžiuje. Jis buvo Mykolo Tiškevičiaus ir Joanos Karpytės sūnus, Raudondvario pilies-rūmų savininkas. Šią pilį jis įsigijo iš Zabielų ir 1835 m. restauravo, meniškai įrengė vidų, o aplinkui įkūrė gražų parką. B. Tiškevičius 1846-1849 m. buvo Kauno gubernijos bajorų maršalka. Garsėjo savo turtais, nes jam, be Raudondvario, priklausė dar keli kiti dvarai ir rūmai Vilniuje. Jo rūpesčiu pagal architekto L. C. Anchini projektą buvo pastatyta Raudondvario bažnyčia. Mirė B. Tiškevičius Paryžiuje. Iš ten jo palaikai pervežti į Raudondvarį ir palaidoti bažnyčios kriptoje, šalia žmonos Vandos Vankevičiūtės.

Žemaičių pilininkas. Savo karjerą pradėjo kaip Ariogalos tijūnas, vėliau buvo Notėnų seniūnas, 1773 m. Lietuvos tribunolo maršalka, nuo 1775 m. Mstislavo, o nuo 1783 m. Žemaičių pilininkas. Valdė Balbieriškio dvarą. Čia 1801 12 29 mirė ir palaidotas.

Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas piarus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 m. Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga.