Tiškevičiai

Aleksandras Tiškevičius gimė 1864 metais Darbėnų dvare. Jis buvo antrasis pulkininko Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Horvataitės - Tiškevičienės sūnus, o 1867 metais, mirus vyriausiajam sūnui Juozapui, tapo pagrindiniu tėvo valdų paveldėtoju. Užaugęs Aleksandras sekė tėvo pėdomis. 1883 metais baigė Karo inžinerijos mokyklą prie Sankt Peterburgo ir tapo carinės Rusijos armijos karininku. Nors didelės karinės karjeros jis nepadarė, tačiau išėjęs į atsargą užėmė garbingas Rusijos imperatoriškųjų rūmų kamerjunkerio pareigas. Baigęs karo tarnybą ir išėjęs į atsargą, Aleksandras Tiškevičius su šeima apsigyveno Kretingos dvare, kurį 1891 metais paveldėjo iš tėvo.

Lietuvos pajūriu pirmasis susidomėjo Biržų savininko Juozapo Tiškevičiaus sūnus Mykolas (1761-1839), kuris 1824 metais nusipirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais iš generolo Ksavero Neselovskio už 177,171 sidabro rublių. Grafai Tiškevičiai Palangą valdė 116 metų: 1824-1839 m. - Mykolas Tiškevičius, 1939-1856 m. - Juozapas Tiškevičius, 1856-1891 m. - Juozapas Tiškevičius (Juozapo sūnus), 1891-1940 m. - Feliksas Tiškevičius. Jauniausias Voložino ir Palangos savininko Juozapo Tiškevičiaus ir Onos Zabielaitės sūnus gimė 1835 metais. Užaugęs jis nutare sekti daugelio Tiškevičių pramintu taku ir tapo karininku. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenės kazokų daliniuose. Į atsargą išėjo būdamas pulkininku. Juozapas Tiškevičius savo kapitalą investavo ir į pramonę. 1854 metais Vilniujejis įkurė garinį malūną, 1870 metais Lentvaiyje pastatė vielos ir vinių fabriką, o Palangoje 1890 metais - plytinę. Palangoje grafas 1889 metais taip pat įrengė uostą, iš kurio nuo 1890 metųjo įsigytas garlaivis „Feniksas” į Liepoją gabendavo javus, plytas ir kitokias prekes.

Vyriausioji Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Horvataitės duktė Marija gimė 1871 metais. Marija Tiškevičiūtė buvo Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus ir palangiškio Felikso Tiškevičiaus sesuo. Ji buvo gana uždaro būdo, domėjosi senove, mėgo literatūrą, garbino žirgų sportą, pati daug jodinėdavo. Marija bandė rašyti literatūrinius kūrinius. 1897 metais Laumės Lelivaitės (herbas „Leliva“) slapyvardžiu paskelbė „Tėvynės sarge“ apysaką „Vidmantas“, kurią į lietuvių kalbą vertė kunigas K.Kazlauskas. Be to, į šį leidinį ji siuntinėjo įvairias žinutes iš Kretingos. Lietuviškos spaudos draudimo metais Marija Tiškevičiūtė prisidėjo prie uždraustos literatūros gabenimo. Pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai grafaitės karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos ji paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir pargabendavo į Kretingą.

Lietuvos mokslui ir kultūrai daug nusipelnė broliai Konstantinas (1806-1868) ir Eustachijus (1814-1823) Tiškeviciai bei žinomas kolekcionierius, mokslo ir meno muziejaus Vilniuje įkūrėjas Vladislovas Tiškevičius (1865-1936). Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai gimė Lohojsko dvare Baltarusijoje ir visą savo gyvenimą pašventė krašto praeičiai studijuoti. Konstantinas Tiškevičius domėjosi archeologija, istorija, etnografija, geografija, numizmatika. Jis kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius. Skirtingai negeu kiti dvarininkai, kurie archeologiją laikė senoviškų keistenybių rankiojimu savo dvarų kolekcijoms, K.Tiškevičius buvo archeologas-mokslininkas. Kurdamas savo teorijas, jis stengėsi remtis tik faktais. Jo veikalai yra vertinga medžiaga archeologijos mokslui, archeologijos istorijai Lietuvoje tyrinėti.

Emanuelio Vladislovo sūnus, Lohojsko ir Berdyčevo grafas Antanas Tiškevičius gimė 1700 metais Lohojske. Jaunystėje apsisprendęs tapti kunigu, jis stojo į dvasininkų luomą. Antanas Tiškevičius buvo Vilniaus kanauninkas. Įžemaitijos vyskupijos sostinę Varnius 1744 metais iš Kražių jis perkėlė Žemaičių dvasinę (kunigų) seminariją. 1752 metais sušaukė Varniuose Žemaičių vyskupijos sinodą. Vyskupas Antanas Tiškevičius sekė savo pirmtako vyskupo Jurgio Tiškevičiaus pėdomis, visapusiškai rėmė jo įkurtą Žemaičių Kalvariją. 1750 metais čia jis pastatė naują medinę bažnyčią, po kurios didžiuoju altoriumi 1762 metais perlaidojo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus palaikus, parvežtus iš Karaliaučiaus (vėliau palaikai buvo perkelti i Varnius). 1744 metais vyskupas Antanas Tiškevičius buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu, vėliau paskirtas Vyriausiojo tribunolo nariu. Mirė vyskupas 1762 metais Alsėdžiuose, vyskupijos dvare. Palaidotas Varniuose.

Iš visų įpėdinių daugiausia žinių turime apie ketvirtojo Jurgio sūnaus Jono Eustachijaus Tiškevičiaus ir jo pirmosios žmonos kunigaikštytės Sofijos sūnų, taip pat Jurgį Tiškevičių, kuris savo gyvenimą paaukojo bažnyčiai ir 1633-1649 metais buvo Žemaičių vyskupu. Vyskupaudamas 1636-1647 metais, jis sušaukė keturis vyskupų sinodus, kuriuose buvo nutarta geriau ruošti kunigus ir sakyti gražesnius pamokslus, neturtinguosius laidoti nemokamai, steigti artojų globėjo šv. Izidoriaus brolijas ir kt. Vyskupas Jurgis Tiškevičius daugumos Žemaičių vyskupijos valdų valstiečius pervedė nuo duokles į činčą, t.y. mokestį už žemę pinigais. 1635 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius išsirūpino, kad karalius Vladislovas Vaza suteiktų Žemaitijos vyskupijos sostinei Varniams Magdeburgo privilegiją (t.y. savivaldą). Vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 metais Žemaičių vyskupijos valdoms priklausančiame Gardų miestelyje (dabartinė Žemaičių Kalvarija) sumanė pastatyti Kryžiaus kelių koplyčias (stotis).