Kiek vertos vertybės?

Kiek vertos vertybės?

O kas gi apskritai yra tos vertybės? Bendru apibrėžimu vertybės – tai viskas ką atsinešame į gyvenimą, tai ir žmonių santykiai, šeima ištikimybė sau, principams, aplinkai, draugams, bičiulystė, meilė, suvokimas, kad tu čia ne šiaip atėjęs, galų gale ir pats gyvenimas bei pagarba gyvybei. Be pastarųjų, taip pat egzistuoja bendros, žmones kaip vienos tautos narius vienijančios nacionalinės vertybės – kalba, vėliava, herbas, himnas. Į šią kategoriją taip pat patenka ir patys valstybės gyventojai bei jiems priklausančios bendros materialinės vertybės, kaip žemė, miškai, vandenys, pelkės, kalvos, laukai ir kartais kiek sunkiau apčiuopiami kultūros ir istorijos paminklai, religija, menas, muzika, architektūra, literatūra, nacionalinis charakteris bei savitas tautos gyvensenos būdas. Ką tik atšventus garbingą mūsų valstybės atkūrimo 20 metų jubiliejų nejučiomis norisi paklausti kiek dabar vertos visos šios ne vieną šimtmetį mūsų tautos gyvybingumo pagrindu buvusios vertybės? Ar joms negresia realus išnykimo pavojus? Kokios vertybės pamažu užima šiųjų vietą? Vertybės kinta. Tai toks pats faktas, kaip ir visų aukščiau išvardintų vertybių egzistavimas. Kiekvienu istoriniu laikotarpiu susidaro tam tikra vertybių hierarchija, kurioje vertybės tarsi išsirikiuoja pagal svarbą. Dėl šios priežasties atrodytų neturėtume stebėtis, jog atrodytų taip neseniai – tik prieš dvidešimt metų susikibę „tiesėm“ Baltijos kelią, dainavom tautines dainas ir visi kaip vienas, kaip įmanydami priešinomės mūsų šalį iš mūsų pavogusiam okupantui, o dabar priešingai – perkame brangius daiktus už iš bankų už dar „brangesnes“ palūkanas gautus pinigus, visose įmanomose plotmėse kimbame vieni kitiems į gerkles arba emigruojame, galiausiai keikiame ne tik valdžią, bet ir mūsų pačių taip nelengvai atsikovotą nepriklausomybę. Juk, kaip kažkas pasakytų, paprasčiausiai pasikeitė vertybių hierarchija – nepriklausomybė atkovota, visos įmanomos integracijos atliktos, vadinasi dabar galima „atsipalaiduoti“, juk nepriklausomybė ne vilkas – į mišką nepabėgs.

Globali Lietuva be lietuvių?

man sitting on gang chair with feet on luggage looking at airplane

Šiandieninė karta „bėga“ iš Landsbergio, Brazausko, Adamkaus, Grybauskaitės „Lietuvų”, o tai jau visai kitos „Lietuvos“. Nevienodos ir išvykimo priežastys, pokaryje žmonės bėgo nuo jų šalį prievartą užėmusio okupanto, o šiuolaikiniai emigrantai išvyksta geresnio gyvenimo ieškoti. Iš čia ir terminai – ekonominė emigracija ir politinė emigracija. Iš tikrųjų „dipukų” kartoje lietuviai turėjo savitą pasaulėžiūrą, filosofiją ir net ideologiją. Būtent tai buvo prielaida išlaikyti jų tapatybę, o šiandien mes to viso jau nebeturime. Jei kalbėtume apie visuomenę diasporose be ideologijos, tai akivaizdu, kad būtent teritoriškumas tampa esmine prielaida norint išsaugoti pačią tautinę bendruomenę. O jeigu jo nėra greitai neliks ryšio ir su pačiais išvykusiais. Aišku emigraciją galima laikyti ir pozityviu dalyku, per kurį, susipažįstant su kitomis kultūromis, tautomis, auga žmogaus mąstymas, plečiasi pasaulėžiūra, jis įgyja naujų įgūdžių, išmoksta naujų dalykų, kuriuos galbūt pritaiko savo šalyje grįžes. Žvelgiant iš šių pozicijų emigracija tikrai nėra blogai, tačiau tokia emigracija vyksta dėl kitų (pvz.: pažinimo) priežasčių. Dabar pažiūrėkime, kodėl ji vyksta pas mus; mūsų žmonių motyvai jau toli gražu ne pažintiniai, ne siekis plėsti mąstymą, o daugiausia ekonominės priežastys. Dominuoja mintis, kad reikia palikti šitą „bėdų kalną”. Tai ir yra baisausia, todėl prieš kuriant įvairiausias strategijas ir projektus, visų pirmą rekia sau užduoti paprastą klausimą – kodėl žmonės palieką Lietuvą būtent su tokiomis mintimis?

Idealizmas tada ir dabar

Neduoda ramybės klausimas, kaip tarpukario Lietuva sugebėjo užauginti daugybę sau ištikimų vyrų ir moterų, pasiryžusių dėl tėvynės reikalų aukoti laisvalaikį, uždarbį, vėliau net gyvybę. Kodėl tarpukario valstybės tarnautojai, diplomatai, kariai, profesoriai mums atrodo kilnūs, šviesūs, patriotiški, inteligentiški? Ir kodėl dabartinis mūsų valstybės institucijų, visuomenės, žiniasklaidos vaizdas atrodo toks nykus ir menkas?
Gal tai tiesiog optinė apgaulė? Anuomet tik šie, išprususieji, šviesiausieji mūsų visuomenės sluoksniai gebėjo sukurti išliekamąją vertę turinčio paveldo, pagal kurį ir sprendžiame apie tuometinės Lietuvos visuomenės būklę? Vis dėlto negali sumeluoti aktyvių ateitininkų studentų korporacijų skaičius, ateitininkų profesorių veikalai, krikščionių demokratų politinės veiklos liudijimai, birželio sukilimas ir pagaliau žuvusiųjų partizanų skaičius. Pastarieji mane labiausiai trikdo: kokia meile reikia mylėti Tėvynę, kad paliktumei savo žmoną, vaikus, kad atsisakytumei jaunystės, vardan kovos, kurios horizontas anaiptol nebuvo itin šviesus. Vienas iš sau rastų atsakymų toks: prieškario ir tarpukario visuomenės veikėjams, ateitininkams Lietuva buvo tikslas, misija, kūrinys, prie kurio nuolat buvo triūsiama. Dabartiniais terminais tai galima būtų pavadinti „projektu“ (nors daug kam šis žodis galbūt skamba per sausai). Laisva, savo šaknis atradusi, dora, laiminga ir klestinti Lietuva buvo idėja, sukurta ir išpuoselėta jų pačių, tųjų tarpukario Lietuvos herojų. Įsivaizduokime save sugalvojus kokią nors puikią idėją ir puolus ją su entuziazmu įgyvendinti, įtraukiant į drabą bendražygius, pasitelkiant visas prieinamas priemones, su užsidegimu kovojant su iškylančiomis kliūtimis. Tokiu užsidegimu užkrėstus įsivaizduoju ir anuometinius visuomenės veikėjus. Už savo idėją, už savo kūrinį, už tą Lietuvą buvo galima kovoti ir darbu, ir žodžiu, ir ginklu.

Kas yra meilė tėvynei, patriotiškumas, nacionalizmas?

Kas yra meilė tėvynei

Kodėl žmogus myli savo šalį. Ir net nežinau. Sunku paaiškinti tai, ko negali apčiuopti. Meilė tėvynei tikriausiai yra užkoduota jau genuose, kaip noras apginti. Apginti tai, kas tau yra brangu. Visų pirma – tau artimus žmones, tavo žemę, gimines, draugus. Visą, kas tau yra brangu. Apginti visur ir visada. Ir nuo visko. Visų pavojų, kurie gal kitam ir neatrodo pavojingi. Nesvarbu, jei tai gali bent mažumėle pakenkti – stosiu tarp tų, kas norės išsaugoti. Būtent išsaugoti, o ne leist priešui teršti. Geriau net ir beviltiškoje kovoje žūti ar susižeisti. Jei ne išorę, tai širdį. Lietuviai, baltai neleido įsiveržti priešams, neleido surusinti savo žemių. Dėl to ir turime Lietuvos valstybę. Ir tik lietuviai, o ne atvykėlių tautos, ėjo į mūšį apginti. Aš negaliu neginti, nes ar privalau apginti. Aš turiu, tai mano pareiga. Jei dar aš galiu vadintis žmogum, lietuviu. Iš kartos, į kartą perduodamos tradicijos, vaikų ugdymas lietuviais. Motinų pasakojimai, dainos. Visa senoji lietuviško kaimo kultūra. Visos tos tradicijos per amžius išlaikė lietuviškumą mūsų širdyse. Visos jos nuo pat senųjų laikų iki dabar nuėjo sunkų kelią, kad džiaugtumėmės laisve. O ko tik nebuvo – ir spaudos draudimas, sukėlęs tautinį atgimimą, ir lietuviškų švenčių šventimas sovietiniais laikais. Ar dabartinis kosmopolitas padėtų partizanams maistu, ar būtų jų ryšininkas? Ne, jam rūpėtų asmeninė gerovė. Ypač žinant, kad padedant okupantams gali turėti gerą karjerą. O žmonės padėjo. Būtent dėl to pasipriešinimo geno, noro apginti, dėl tradicijų išsaugojimo. Šlovė jiems!

Antroji "Lolita" ne geresnė

bokeh photography of open book

Keistas suaktyvėjimas – pastaruoju metu pasirodė net dviejų romanų nauji vertimai, nors ankstesniųjų vertimų negalima pavadinti nei senais, nei prastais. Vienas recenzentas netgi sveikino „Eridano“ leidyklą, kad ji pirmoji išleido lietuviškai naujosios Nobelio premijos laureatės knygą. Iš tikrųjų anksčiau lietuviškai buvo išleisti jau trys Elfriedės Jelinek romanai, tarp jų ir „Pianistė“. Bet naujajame „Pianistės“ leidinyje apie tai – nė žodžio. Nė žodžio ir apie tai, kad čia antras šio romano vertimas. Girdėjau netgi nuomonę, kad leidykla nežinojo, jog romanas jau išverstas. Pakankamai juokinga, bet iki tokio žioplumo vis dėlto gal nenusirista, o ir originalo autoriaus teisės, regis, įsigytos. Būtų įdomu palyginti tuos du vertimus, bet dabar žvilgterėkime į kitą vertimų porą. Naujajame Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ vertime irgi nė žodžio, kad tai jau antras vertimas. 1990 m. „Vaga“ išleido Sigitos Papečkienės vertimą. (Beje, ir Jelinek, ir Nabokovo antrojo vertimo ėmėsi, regis, mažiau patyrusios vertėjos.) Nemaloniai nustebti tenka jau atsivertus titulinį puslapį: kaip ir pirmą kartą, vėl versta iš rusų kalbos. Jeigu ir vertėjo antrą kartą versti „Lolitą“, tai tik iš anglų. Tiesą sakant, ir pirmą kartą derėjo versti iš anglų kalbos. Apie tai jau rašiau knygai pasirodžius prieš 15 metų („Š. A.“, 1990.XII.26), tad čia šį tą pakartosiu.

V. Nabokovo romanas „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“

V Nabokovo talento specifika - aukšto intelekto ir puikaus humoro jausmo derinys. Jo kūryba pasaulyje žavisi jau ne viena skaitytojų karta. Lietuvoje rašytojas taip pat neblogai žinomas: išleisti keli jo romanai, tarp jų garsioji „Lolita“, apsakymų knyga, poezijos rinktinė. „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas" (1940) -pirmas V. Nabokovo angliškai parašytas romanas. Juo autorius aiškiai parodė, kad naujuoju instrumentu (anglų kalba) jis griežia taip pat virtuoziškai, kaip ir rusiškuoju. Kaip ir kiti rašytojo kūriniai, šis romanas pasižymi itin subtilia kalba ir meniškai perteikiamais išgyvenimų niuansais, nestokoja žaismingumo, paradoksų, ironijos. Kūrinio pasakotojas bando atskleisti mįslingo personažo, mirusio rašytojo, tikrąjį gyvenimą. Įvairiose situacijose pasirodo, kad jis eina klaidingais pėdsakais, esama panašumų į detektyvinę istoriją, tačiau šioje knygoje vyrauja intelektinės bei literatūrinės mįslės. Rašytojo Sebastiano Naito biografijoje mįslingai susipina jo kūrinių bei gyvenimo plotmės, ryškėja du paslaptingi meilės romanai. Šio personažo, fiktyvaus rašytojo, emigravusio iš Rusijos, gimimo metai ir kai kurios gyvenimo bei kūrybos aplinkybės panašios į paties V Nabokovo, bet autorius kūrybingai pina kitokias, intriguojančias, gyvenimo bei kūrybos peripetijas. Tai - daugiasluoksnis romanas, įdomus tikrovės ir fantazijos pasaulių sąlytis.

JAV ir Didžiosios Britanijos knygynuose pasirodė V. Nabokovo romanas "Lauros originalas"

Great Britain England London capital Canary Wharf St Paul 039 s Cathedral Straipsniai.lt

Niujorko ir Londono knygynuose pasirodė nebaigtas rašyti Vladimiro Nabokovo paskutinysis romanas "Lauros originalas". Anglų kalba parašytas romanas daugiau nei tris dešimtmečius gulėjo Šveicarijos banke, intriguodamas literatus ir eilinius skaitytojus, kadangi Rusijoje gimusio rašytojo artimieji nepakluso jo valiai sudeginti romaną. Žymiojo romano "Lolita" autorius V. Nabokovas prieš mirtį Šveicarijoje 1977 metais privertė savo žmoną pažadėti, kad ji sudegins romano rankraštį. Tačiau ji negalėjo prisiversti to padaryti ir po savo mirties šią dilemą paliko spręsti jų sūnui Dmitrijui. Autoriaus sūnus nusprendė išleisti romaną, kadangi jo tėvas taip pat norėjo sudeginti savo geriausiai žinomą kūrinį "Lolita". Romano pasakotojas - vyras, kuris būdamas jaunas beviltiškai įsimyli merginą, o dabar yra nelaimingai vedęs, jo žmona - pasileidėlė.

Paskutinio V.Nabokovo romano ištraukas pirmasis išspausdins žurnalas "Playboy"

Žurnalo "Playboy" skaitytojai pirmieji galės įvertinti nebaigtą paskutinį rusų kilmės amerikiečių rašytojo Vladimiro Nabokovo kūrinį "Tikroji Laura"- leidinio steigėjas Hughas Hefneris susitarė su rašytojo sūnumi išleisti kelias ištraukas gruodį iki oficialaus knygos pardavimo. Daug metų V.Nabokovo sūnus Dmitrijus vis sakė, kad, kaip to norėjo tėvas, romanas niekada nebus išspausdintas: "Mano pareiga jį sunaikinti". "Būna akimirkų, kai aš galvoju, kad vis dėlto reikia klausyti savo tėvo. Tačiau kaip gaila atimti visiems laikams iš pasaulio šį kūrinį", - sako Dmitrijus, graužiamas abejonių, kaip teisingai pasielgti. Pats V.Nabokovas sakė neapkenčiąs minties", kad skaitytojai pamatys darbą, kurį jis "užbaigė galvoje, bet ne popieriuje". Tačiau pavasarį Dmitrijus persigalvojo ir pradėjo ieškoti leidėjo. Teises išleisti knygą gavo leidykla "Knopf". Tada sužinojusi apie sandorį su "Knopf" žurnalo "Playboy" literatūros redaktorė Amy Grace Loyd pradėjo derybas. V.Nabokovo agentas iš pradžių nesutiko suteikti pirmosios publikacijos teisės vyrų žurnalui, po to norėjo, kad "Playboy" pateiktų siūlymą dar net neskaitęs knygos, bet A.G.Loyd nepasidavė, nes, pasak jos, ji tikėjo V.Nabokovo genijumi ir manė, kad reikalas to vertas. Literatūros redaktorė priminė senus žurnalo ir rašytojo ryšius: 1964 metais, kaip buvo išleista "Lolita", V.Nabokovas davė interviu žurnalui, o 1969 metais "Playboy" išspausdino ištraukas iš jo veikalo "Ada".

Istorija, kurios pasaulis neturėjo išgirsti

opened book on white textile

Jis turėjo būti sudegintas, bet niekas neišdrįso to padaryti. Nebaigtas Vladimiro Nabokovo romanas „Lauros originalas“ visgi išvydo dienos šviesą, rašo Didžiosios Britanijos transliuotojo BBC naujienų svetainė. Praėjusią savaitę Didžiosios Britanijos leidybos namai „Penguin“ pristatė paskutinį nebaigtą V.Nabokovo romaną „Lauros originalas“, išleistą anglų kalba. Vertimas į rusų kalbą pasirodys gruodžio 1-ąją. „Būna akimirkų, kai pagalvoju, kad galbūt reikėjo įvykdyti tėvo norą ir sunaikinti romaną, - prieš metus sakė V.Nabokovo sūnus Dmitrijus. - Bet vėliau susimąstau, kad tokiu atveju niekas jo neišvystų. Tai buvo labai sunkus pasirinkimas.“ V.Nabokovas rašė „Lauros originalą“ paskutiniais gyvenimo metais. Rašytojas tuo metu gyveno Šveicarijos viešbutyje „Montreux“. 1975 m., būdamas 76-erių, kalnuose gaudydamas drugelius savo kolekcijai jis pargriuvo ir patyrė traumą. Rašytojas nesugebėjo atsigauti po nelaimingo įvykio, nes buvo fiziškai ir morališkai išsekęs. V.Nabokovo biografas Brianas Boydas pasakoja, kad išėjęs iš ligoninės jis nepaleido plunksnos iš rankų, stengdamasis aplenkti mirtį. Rašytojas kūrė naują romaną ir iš žmonos Veros išpešė pažadą sunaikinti veikalą, jeigu jis nespės jo užbaigti. 1977 m. V.Nabokovas mirė. Žmonai nekilo ranka įvykdyti vyrui duotą pažadą, nes tokio pat likimo per plauką išvengė garsiausias jo veikalas „Lolita“. Publikuoti „Lauros originalo“ ji irgi nesiryžo.

Paskutinysis V. Nabokovo romanas "Tikroji Laura" greitai pasirodys Rusijoje

Paskutinis neužbaigtas Vladimiro Nabokovo romanas "Tikroji Laura" bus išleistas Rusijoje po to, kai lapkritį pasirodys Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos knygynų lentynose. Anglų kalba parašytas romanas daugiau nei tris dešimtmečius gulėjo Šveicarijos banke, intriguodamas literatus ir eilinius skaitytojus, kadangi Rusijoje gimusio rašytojo artimieji nepakluso jo valiai sudeginti romaną. Leidykla "Azbuka", kuri turi licenziją šį romaną išleisti rusų kalba, teigė, kad tiksli romano pasirodymo data Rusijoje bus paskelbta vėliau. Žymiojo romano "Lolita" autorius V. Nabokovas prieš mirtį Šveicarijoje 1977 metais privertė savo žmoną pažadėti, kad jis sudegins romano rankraštį. Tačiau ji negalėjo prisiversti to padaryti ir po savo mirties šią dilemą paliko spręsti jų sūnui Dmitrijui. Autoriaus sūnus nusprendė išleisti romaną, kadangi jo tėvas taip pat norėjo sudeginti savo geriausiai žinomą kūrinį "Lolita". Romano pasakotojas - vyras, kuris būdamas jaunas beviltiškai įsimyli merginą, tačiau dabar yra nelaimingai vedęs, o jo žmona yra pasileidėlė.

Atodangos: nuo „Lauros originalo“ iki „Literatūrinių pranašysčių“

view of floating open book from stacked books in library

Nejaugi nebeišvysime Vladimiro Nabokovo „Lauros originalo“? Jau ne pirmą kartą per literatūrinį pasaulį sklendžia žinia, kad V. Nabokovo sūnus D. Nabokovas paisys tėvo testamento ir sunaikins paskutinį vieno žymiausio XX a. rusų rašytojo kūrinį – nebaigtą novelę „Lauros originalas“. Penkiasdešimt šio kūrinio kortelių laikoma vieno Šveicarijos banko saugykloje. Beje, „Lauros originalo“ nesiryžo sunaikinti V. Nabokovo žmona Vera, mirusi 1991-aisiais. V. Nabokovas savo testamente yra nurodęs, kad jam nepriimtina mintis, jog skaitytoją pasiektų kūrinys, užbaigtas tik galvoje, bet ne ant popieriaus. Kaip praneša „Guardian“, pokalbiuose telefonu ir elektroniniuose laiškuose D. Nabokovas amerikiečių literatūros kritikui R. Rosenbaumui pabrėždavo, kad taip ketinąs apsaugoti nuo kritikų „Lauros originalą“, nenorįs, jog šio kūrinio neištiktų kriminalinio idiotiškumo lygį pasiekę „Lolitos“ tyrinėjimai. V. Nabokovo talento gerbėjai ragina D. Nabokovą susilaikyti nuo tokio žingsnio, nes šis kūrinys, anot rašytojo sūnaus, „nuostabus, gyvybingas, savo turiniu radikaliausias rašytojo rankraštis – jo kūrybos kvintesencija“. Kembridžo „pornobiblioteka“. „The Daily Telegraph“ pranešė, kad atskleista Kembridžo „pornobibliotekos“ paslaptis, kuri jaudino ne vieną šios prestižinės mokslo įstaigos studentų kartą: neva pornografija saugoma 17 aukštų bibliotekos bokšte. Šiame 1934 m. pastatytame bokšte buvo rasti tik kuklūs karalienės Viktorijos laikų meilės etiketo aprašymai. Ir nieko pikantiškesnio.

Atsidavimas. Vladimiras Nabokovas ir Vera

Į savo pirmąjį pasimatymą su Vladimiru Nabokovu Vera atėjo su kauke. Beje, pasimatymą ji pati ir paskyrė. Kitaip nė būti negalėjo. Pirma, Vladimirui tada ne pasimatymai rūpėjo - dar nebuvo praėję nė metų, kai teroristai nužudė jo tėvą, aristokratą liberalą, buvusį A.Kerenskio vyriausybės ministrą; dar nebuvo prabėgęs nė pusmetis ir nuo tada, kai jis išsiskyrė su karštai mylėta mergina Svetlana Zivert; pagaliau Nabokovas tuo momentu dar nebuvo Nabokovas - poetinė rusų emigracijos žvaigždė, gražuolis Vladimiras tuo metu vadinosi savo tikrąja – Sirino – pavarde. Antra, pasimatymą paskyrė pati Vera, nes bet koks koketavimas jai buvo svetimas ir ji norėjo viską laikyti savo rankose. To ją buvo išmokęs tėvas, garsus Sankt Peterburgo žydų komersantas. Dėl bolševikų netekęs savo verslo jis persikėlė į Berlyną ir čia netrukus vėl ėmė klestėti, - jo įsteigtai rusiškai leidyklai ėjosi puikiai. O Vera labai mylėjo tėvą. Ir V.Nabokovą ji taip pat labai mylėjo, dar gerokai iki pirmojo pasimatymo. Ji atmintinai mokėjo visas V.Sirino eiles, turėjo albumą, į kurį tvarkingai klijuodavo visas jo publikacijas ir pasirodančias jo kūrybos recenzijas. Per vieną iš poetinių vakarų, kuriame V.Sirinas deklamavo savo eiles, Vera sukaupusi visą drąsą nusiuntė jam raštelį su pasiūlymu susitikti. Bet vėliau vis dėlto ėmė jaudintis ir užsidėjo kaukę. Jis atėjo. Ir dėl kaukės ne itin nustebo. Visa tai vyko 1923 metų gegužės 8–ąją. Vera sužavėjo jo širdį išsyk.