| |

Lolita – nekaltybės ir nedorybės mišinys

Lolita – sutrumpintas ispaniškas Doloresos vardas. Taip Vladimiras Nabokovas pavadino savo romano „Lolita”, išvydusio šviesą 1958 metais Amerikoje, pagrindinę veikėją. Skandalingo siužeto ir erotinių scenų dėka romanas akimirksniu tapo bestseleriu… Šiandien atsiras nemažai žmonių, neskaičiusių romano, tačiau Lolitos vardą žino visi. Vargu ar galėjo V. Nabokovas numatyti, kad jis suteiks vardą vienam kultinių XX-ojo amžiaus antrosios pusės įvaizdžių. Ir XXI-ajame amžiuje Lolitos įvaizdis – vis dar mados viršūnėse.Lengva V. Nabokovo ranka sukurtas paveikslas, pasauliui išgirdus provokuojančią jaunos mergaitės ir pagyvenusio vyro meilės istoriją, peržengė literatūrinio žanro rėmus. Matyt, įvyko kažkoks sutapimas: visuomenė, kurioje 1950 metų pabaigoje prasidėjo iki tol nematytas jaunimo maištas, pamėgo šią literatūrinę veikėją ir pavertė ją mados ikona. Galima sakyti, Lolita netgi tapo hipių, pasisavinusių iš jos mėgavimosi savimi infantilumą kartu su nepaklusnumu ir įžūlumu, įvaizdžio skelbėja. Tam, kad pavirstų madingu produktu, įvaizdžiui būtinas vaizdinis įsikūnijimas. Tai įvyko1962 metais pasirodžius Stenlio Kubriko filmui „Lolita”, kuriame debiutavo Sue Lyon. Būtent jos išvaizda, filmui pasirodžius ekranuose, tapo pirmuoju gausių pamėgdžiojimų pavyzdžiu. Bet kas gi tokio ypatingo slypi šioje merginoje – paauglėje? Paslaptis paprasta: nekaltybės ir nedorybės mišinys.

| |

Lolitos sindromo anatomija

Lolita neįmanoma tapti – ja reikia gimti. Na, bent jau taip manė vienas prieštaringiausių (ir, beje, populiariausių) XX amžiaus literatūrinių personažų Humbertas Humbertas. Vargu ar jo kūrėjas Vladimiras Nabokovas galėjo įsivaizduoti, kad skandalinga istorija apie suaugusio vyro meilę dvylikametei mergaitei taps vienu ryškiausių Vakarų pasaulio kultūros archetipų. Koketiškumas, „kampuotas” paaugliškas žavesys ir pusiau žaismingas abejingumas tapo tvirtu „moters-mergaitės” įvaizdžio kūrimo pagrindu ir jis išlieka viena iš žymiausių ir patraukliausių mados pasaulio atrakcijų. Šiuolaikinė populiarioji kultūra itin mėgsta žaisti klišėmis, sustabarėjusiais stereotipais. Būtent dėl to Lolitos įvaizdis jau seniai užėmė garbingą vietą tarp kitų ne ką mažiau žinomų šiuolaikinio moteriškumo išraiškų. Kartu su ja šiame sąraše puikuojasi fatališka vamp moteris, tikroji ledi, emancipuota karjeristė, linksmoji draugiška mergina, amerikiečių šmaikščiai vadinama girl next door, ir kiti simboliai, padedantys patogiai ir kūrybiškai keisti veidrodyje matomą atvaizdą. Vis dėlto atrodo, kad naująjį pavasario–vasaros sezoną žymiausių mados namų dizaineriai yra tvirtai įsitikinę: veidrodyje privalote matyti tik vieną, beveik nesikeičiantį vaizdą. Rodos, kito pasirinkimo mes paprasčiausiai nebeturime – privalome nedelsdami išlaisvinti savo vidines Lolitas. Šių metų pavasario–vasaros sezonas sukėlė nemažai ginčų.

| |

Pavasariui – žavios Lolitos stilius

Šių metų pavasario–vasaros kolekcijos atiduoda duoklę ryškioms spalvoms, žaismingiems raštams, masyviems aksesuarams ir jaunatviškam veržlumui. Dėl vaikiško naivumo ir subtilaus seksualumo pametę galvas dizaineriai saulėtoms dienoms sukūrė paslaptingą ir kerintį Lolitos stilių.Jį šiandien pristato lietuvių manekenė Ernesta Petkevičiūtė. Koketiškas merginos pozas ir žavius drabužių derinius įamžino fotografas Boris Ovini. Jų bendro darbo rezultatas – fotosesija „Navy Lolita”, kurios darbai yra išspausdinti šio mėnesio „Glamour” žurnalo numeryje.

|

Antroji “Lolita” ne geresnė

Keistas suaktyvėjimas – pastaruoju metu pasirodė net dviejų romanų nauji vertimai, nors ankstesniųjų vertimų negalima pavadinti nei senais, nei prastais. Vienas recenzentas netgi sveikino „Eridano“ leidyklą, kad ji pirmoji išleido lietuviškai naujosios Nobelio premijos laureatės knygą. Iš tikrųjų anksčiau lietuviškai buvo išleisti jau trys Elfriedės Jelinek romanai, tarp jų ir „Pianistė“. Bet naujajame „Pianistės“ leidinyje apie tai – nė žodžio. Nė žodžio ir apie tai, kad čia antras šio romano vertimas. Girdėjau netgi nuomonę, kad leidykla nežinojo, jog romanas jau išverstas. Pakankamai juokinga, bet iki tokio žioplumo vis dėlto gal nenusirista, o ir originalo autoriaus teisės, regis, įsigytos. Būtų įdomu palyginti tuos du vertimus, bet dabar žvilgterėkime į kitą vertimų porą. Naujajame Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ vertime irgi nė žodžio, kad tai jau antras vertimas. 1990 m. „Vaga“ išleido Sigitos Papečkienės vertimą. (Beje, ir Jelinek, ir Nabokovo antrojo vertimo ėmėsi, regis, mažiau patyrusios vertėjos.) Nemaloniai nustebti tenka jau atsivertus titulinį puslapį: kaip ir pirmą kartą, vėl versta iš rusų kalbos. Jeigu ir vertėjo antrą kartą versti „Lolitą“, tai tik iš anglų. Tiesą sakant, ir pirmą kartą derėjo versti iš anglų kalbos. Apie tai jau rašiau knygai pasirodžius prieš 15 metų („Š. A.“, 1990.XII.26), tad čia šį tą pakartosiu.

|

V.Nabokovas “Lolitą” nusirašė?

Laikraščio “Frankfurter Allgemeine Zeitung” žurnalistai aptiko iki šiol nežinomą Vladimiro Nabokovo romano “Lolita” analogą. To paties pavadinimo rankraštis datuojamas 1916 metais. Jo autorius – berlynietis Heinzas von Lichbergas (Haincas fon Lichbergas). Pasak susipažinusių su kūriniu ekspertų, knyga savo siužetu ir pagrindine idėja yra panaši į V. Nabokovo romaną. Kaip nustatė istorikai, V. Nabokovas ir H. von Lichbergas apie 15 metų gyveno Berlyne. Bet neaišku, ar jie buvo pažįstami, ar ne. H. von Lichbergas mirė Berlyne 1951 metais, o po penkerių metų V. Nabokovas išleido Jungtinėse Amerikos Valstijose “Lolitą”, kuri ilgą laiką buvo uždrausta Sovietų Sąjungoje.