Nacionalizmas

Silpnoji šūkio “Lietuva – lietuviams” pusė

pagal
Silpnoji šūkio “Lietuva – lietuviams” pusė
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų, ar posakis “Lietuva – lietuviams”, - korektiškas. Šio pobūdžio diskusija, beje, tampa vis aktualesnė. Mat ir lozungų, viešai demonstruojamų Lietuvai svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, – vis daugiau. Taigi – daugiau ir pykčių, ir nesusipratimų. Kartais jau keblu susigaudyti: džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir puoselėjame vienijančius, konsoliduojančius aspektus ar tiesiog ieškome pretekstų konfliktams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis. Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje “Lietuva – lietuviams” neįžvelgia nieko blogo, smerktino ar užgaulaus. Kiekvienas išsilavinęs, geranoriškas kitatautis, mano supratimu, suvokia, kodėl kartais skanduojame šį šūkį, kodėl į lietuviškas šventes ir minėjimus vis dažniau atsinešame šio pobūdžio plakatų. Išankstinių prietarų ir nusiteikimų neturintys, bent kiek su Lietuvos istorija susipažinę užsieniečiai kuo puikiausiai suvokia mūsų nerimą: lietuviai silpsta dėl menko gimstamumo, didelės emigracijos ir augančios skaitlingųjų kaimynių įtakos. Paslėptų imperinių ambicijų neturintys užsieniečiai nėra akli. Jie kuo aiškiausiai supranta, kad gal ir ne visuomet korektiškai skambantys mūsų šūkiai viso labo tėra gynybinė laikysena. Tiksliau tariant – išnykimo pavojaus persekiojama tauta desperatiškai ieško būdų, kaip išsaugoti savo tautiškumą. Ir nieko daugiau. Jokių agresyvių, ekspansinių, diskriminuojančių planų lietuviai, skanduodami “Lietuva – lietuviams”, neturi ir negali turėti.

Patriotas visada turi būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo vyriausybės

pagal
person wearing black and red hoodie holding smoke bomb
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Keikti Lietuvą, regis, tapo bene mėgstamiausias mūsų darbas. Spjaudomės ne tik trapusavyje, bet ir purvinam valstybę prie kitataučių, tai kaip dar norėt, kad padidėtų turizmas Lietuvoje? Primena močiutės žodžius: „Kaip pasiklosi, taip ir miegosi”. Mes pykstame dėl visko, garsiai šaukiame „vagys“, burbam panosyje: „nėra darbo, nėra laiko susirasti darbo” ir spjaunam į ateitį, nė nepabandę gyventi toliau. Nė nepabandę kažką pakeisti, kad gyventi būtų geriau. Dažnai kaltiname Seimą, nors retas iš praeivių (taip taip, tų kurie ir rėkia, kad Seimas dėl visko kaltas), galėtų pasakyti, kiek narių jį sudaro. Dar retesnis tas, kuris galėtų pasakyti, kas iš jo miesto ar savivaldybės sėdi ir atstovauja jį – Lietuvos pilietį tarp Seimo narių. Manau, per greitai pasiduodame ir pamirštame, kad Lietuva – tai ne tik valdžia. O ir tą valdžią, neva labai blogą, išsirenkame tik mes patys. Niekindami Lietuvą niekiname ir tai, ką paliko mūsų protėviai. Vaikštome surūgę, negerbiame kito žmogaus darbo, nepatinkame patys sau. Peikiame tai, už ką kovojo mūsų seneliai ir močiutės. Per mažai išnaudojame savo žodžio laisvę, per retai pasižiūrime asmeniškai į save, per greit pasiduodame įtakai, per dažnai paliekame kraštą, kuriame gimėme, augome ir mokėmės.

Nepakantumas patriotiniam jaunimui

pagal
a view of a city at night from a hill
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jau keleri metai, minint Lietuvos valstybines šventes, visuomenėje pasigirsta neigiami atgarsiai, jose aktyviai dalyvaujančių skinhedų (skustagalvių) atžvilgiu. Nesigilindami į šios subkultūros vertybines ir ideologines nuostatas, visuomenės nariai per daug pasikliauja žiniasklaidos formuojama nuomone skinhedų atžvilgiu. Siekiant užmegzti subkultūros ir kultūros dialogą, turime būti labiau suinteresuoti pažinti aplinkui esančias skirtybes ir nebijoti ištrūkti iš „kreivų veidrodžių karalystės“. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur tiek daug naujovių ir nuolatinio bėgimo, mes randame laiko pykčiui, nesantaikai, nepakenčiame kitų nuomonės, nusisukame nuo tikrųjų savo kultūros vertybių. Dažniausiai visa tai „atsimuša“ į jaunimą, o ypač į neformalias jo grupes. Vis dažniau kalbama apie visuomenės reiškiamą nepasitenkinimą Lietuvos skinhedų subkultūros dalyviais. Daugiausia visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio skinhedai sulaukia po Kovo 11 - osios eitynių. Paradoksalu, tačiau būtent jie ir yra Kovo 11-osios eitynių pradininkai. Taigi, mes galime teigti, kad visuomenės nuostatoms susiformuoti apie skinhedų subkultūrą didelės reikšmės turi ne tiesioginė patirtis (bendravimas, susidūrimas su jais), o žiniasklaida ir aplinka, iš kurios žmonės perima informaciją. „Kreivi“ žvilgsniai prieš plikas galvas, nesusipratimai, agresija, pyktis... Kur veda šis kelias? Ar visi mes mirsim, taip ir neradę bendro dialogo tarp subkultūrinio jaunimo ir visuomenės? O gal verta bandyti? Gal verta bandyti susitaikyti ieškant kompromiso, kuris tautines šventes, tokias kaip, Sausio 13–toji, Vasario 16–oji, Kovo 11–oji, leis švęsti kartu, be pykčio, agresijos ar rodymo pirštu vienas į kitą. Šiomis dienomis Lietuvoje skinhedų klausimas itin aktualus. Vis svarstoma, ar verta jiems tarnauti kariuomenėje, ar tinkamai jie elgiasi Tautinių eitynių metu, ar deramai mąsto ir net rengiasi...

Nacionalizmas

pagal
Nacionalizmas
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nacionalizmas – tai dvasinės kūrybos aktas. Priklausomybės tam tikrai žmonių bendruomenei, savo dalyvavimo istorijoje suvokimas ir, kas svarbiausia, supratimas to, kad gyvenimo vertybės, kurios sutinkamos būtent šiame dalyvavime – tai dvasinio gyvenimo aktai. Mitai, apokalipsės, istorinės misijos, į kurias pretenduoja kiekviena tauta, neturi nieko bendro su ekonominėmis ar biologinėmis žmogaus gyvenimo pusėmis. Iš tiesų, slypinti dvasinėje plotmėje tauta gali turėti tik vieną paskirti – kurti dvasines vertybes visam pasauliui. Kitais žodžiais tariant, nešti kitoms tautoms savąjį universalumą. Dvasinėje hierarchijoje, kaip ir kitose hierarchijose, universalumas neatsiranda susijungus visoms dorybėms ar visiškos visų vertybių sintezės metu. Atvirkščiai, universalumas gimsta pasinėriant iki pat lokalumo, asmeniškumo išnykimo dėka. Tik dėl tokio požiūrio individualaus dvasinio išgyvenimo aktas gali būti laikomas kūrybišku aktu. Genijus nedaro nieko kito, o tik suteikia vertę tam tikroms gyvenimo būsenoms, kurios iki šiol atrodė paslėptos, nepaslankios ar nereikšmingos. Iki Šekspyro tai žmogaus sielos pusei, kurioje tragiškumas sumišęs su grotesku, o beprotybė ir sapnas su neslepiamu nepasitenkinimu, nebuvo teikiama jokia vertė ar reikšmė. Panašias sielos būsenas žmonės išgyvendavo abejingai arba gėdydamiesi jų. Šiam tragiškam groteskui nebuvo teikiama jokia didybė. Šekspyras išdrįso parodyti šių tamsių būsenų didybę bei reikšmę, ir kuomet jo genijus pasirodė Europoje, europiečiai suprato, kiek mažai jie iki šiol žinojo apie žmogaus sielą: ydingą, gyvą, niekuo neišsiskiriančią, sumišusią, trokštančią laimės.

Kokia prasmė būti patriotais?

pagal
bunch of yellow tulips
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugelis iš jūsų greičiausiai pamatę tokį įžūlų klausimą nustėrs ir puls įrodinėti, kad priežasčių daug, bet jei bent vienas iš mano aplinkinių (patikėkit, jie nekvaili) būtų išvardinęs bent 10 priežasčių, šios temos net nebūčiau rašiusi. Dar sovietmečiu priežasčių būtų buvę kelis kart daugiau. Vis dėlto, buvome įkalinti, turėjome propaguoti rusų kalbą, atsisakyti savo šalies kultūrinių paminklų, o ir paprasčiausių produktų buvo deficitas, reikėjo išsikovoti laisvę. Tuomet, pavadindamas kitą žmogų Lietuvos patriotu, pasakydavai jam užvis didesnį komplimentą. O dabar? Pradžiai atsakykime į klausimą, kas yra patriotas. Terminų žodyne rašo, kad patriotas - žmogus, mylintis savo tėvynę, atsidavęs savo tautai, pasiryžęs jai aukotis. Hm. Dabar pabandykime šią sąvoką pritaikyti dabarčiai. “žmogus, mylintis savo tėvynę”- to užtenka? Juk ir didžiausi rasistai, “forsai” myli savo tėvynę, juk dėl to ir pritalžo tokias kaip berneen. “atsidavęs savo tautai” - keista frazė. Ką reikia daryti norint atsiduoti savo tautai? Paliksiu spręsti jums, nes pati nesugalvoju. Ir galų gale - “pasiryžęs jai aukotis”. Ta prasme, kad visi tie seimūnai neišleistų visų mokesčių mokėtojų pinigų savo reikmėms, aš nušoku nuo tilto, taip seimo nariai mažiau pralobsta, nes vienu žmogumi sumažėja mokesčiai, tai yra auka tėvynei? Galiu tiek pasakyti - ši sąvoka labai atgyvenusi. Aš patrioto sąvoką perdariau savaip: Patriotas - žmogus, mylintis savo tautą, bandantis padėti kiekvienam savo šalies gyventojui, nesvarbi jo rasė, kalba, taip pat svetingai priimantis svetimšalius, nepropaguojantis smurto, bet pasiryžęs protingai aukotis dėl tėvynės ar už ją kovoti, jei to prireiktų.

Ar mylit Lietuvą jūs?

pagal
view of dock at river bank
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma. Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi. Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo. Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu? Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj - vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika - pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs - kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.

Patriotizmas: meilė gimtinei ar meilė valstybei?

pagal
brown concrete building under blue sky during daytime
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vos trečdalis Lietuvos miestų gyventojų laiko save patriotais. Kai išgirdau apie tuos sociologinius tyrimus, man pasišiaušė plaukai. Kažkada, prieš kokius dvidešimt metų, kai laimės šalis jau buvo čia pat, save patriotais laikėme beveik visi. Kaip čia yra? Sunku tuo patikėti. Ar gali būti, kad du trečdaliai miesto žmonių išvykę kitur nepasiilgsta savo gimtinės, nebesapnuoja savo gimtųjų namų, jiems nusispjauti į žmonės, su kuriais gyvena, jiems negraži kalba, kuria kalba nuo pat kūdikystės? Ar jiems nemielas tylus saulėlydis užmiesčio soduose, ar jie tikrai nemyli krentančių rudenio lapų ir kapuose gulinčių savo tėvų?... Pradėjau teirautis savo draugų ir pažįstamų. Ėjau ir klausiau: tu patriotas ar ne? - Kokį vėl sugalvojai pokštą? Jie netikėjo, kad klausiu rimtai. Mieste patriotų bent trečdalis, o čia, savo kaime, nesuradau nei vieno. Viskas baisu, bijau dėl ateities, sakė jie man. Turiu slapstytis nuo savo valstybės, dėl kurios kažkada vos nepadėjau galvos. Kūrėm kažką, aukojome, bet niekas juk nepasikeitė - tik herbai ir dainos kitokios. Džiunglių kapitalizmas pražudė žmoniškumą - viskas už pinigus. O ką daro laisvosios šalies valdžia? Tik ima ir ima, tik didina mokesčius ir mažina pensijas, o laukti iš jos nėra ko. Laisva tik valdžia ir pinigų maišai - jie gali daryti su manimi ką tiktai nori…

Kiek vertos vertybės?

pagal
Kiek vertos vertybės?
Teksto dydis: +1, +2, normalus

O kas gi apskritai yra tos vertybės? Bendru apibrėžimu vertybės – tai viskas ką atsinešame į gyvenimą, tai ir žmonių santykiai, šeima ištikimybė sau, principams, aplinkai, draugams, bičiulystė, meilė, suvokimas, kad tu čia ne šiaip atėjęs, galų gale ir pats gyvenimas bei pagarba gyvybei. Be pastarųjų, taip pat egzistuoja bendros, žmones kaip vienos tautos narius vienijančios nacionalinės vertybės – kalba, vėliava, herbas, himnas. Į šią kategoriją taip pat patenka ir patys valstybės gyventojai bei jiems priklausančios bendros materialinės vertybės, kaip žemė, miškai, vandenys, pelkės, kalvos, laukai ir kartais kiek sunkiau apčiuopiami kultūros ir istorijos paminklai, religija, menas, muzika, architektūra, literatūra, nacionalinis charakteris bei savitas tautos gyvensenos būdas. Ką tik atšventus garbingą mūsų valstybės atkūrimo 20 metų jubiliejų nejučiomis norisi paklausti kiek dabar vertos visos šios ne vieną šimtmetį mūsų tautos gyvybingumo pagrindu buvusios vertybės? Ar joms negresia realus išnykimo pavojus? Kokios vertybės pamažu užima šiųjų vietą? Vertybės kinta. Tai toks pats faktas, kaip ir visų aukščiau išvardintų vertybių egzistavimas. Kiekvienu istoriniu laikotarpiu susidaro tam tikra vertybių hierarchija, kurioje vertybės tarsi išsirikiuoja pagal svarbą. Dėl šios priežasties atrodytų neturėtume stebėtis, jog atrodytų taip neseniai – tik prieš dvidešimt metų susikibę „tiesėm“ Baltijos kelią, dainavom tautines dainas ir visi kaip vienas, kaip įmanydami priešinomės mūsų šalį iš mūsų pavogusiam okupantui, o dabar priešingai – perkame brangius daiktus už iš bankų už dar „brangesnes“ palūkanas gautus pinigus, visose įmanomose plotmėse kimbame vieni kitiems į gerkles arba emigruojame, galiausiai keikiame ne tik valdžią, bet ir mūsų pačių taip nelengvai atsikovotą nepriklausomybę. Juk, kaip kažkas pasakytų, paprasčiausiai pasikeitė vertybių hierarchija – nepriklausomybė atkovota, visos įmanomos integracijos atliktos, vadinasi dabar galima „atsipalaiduoti“, juk nepriklausomybė ne vilkas – į mišką nepabėgs.

Idealizmas tada ir dabar

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Neduoda ramybės klausimas, kaip tarpukario Lietuva sugebėjo užauginti daugybę sau ištikimų vyrų ir moterų, pasiryžusių dėl tėvynės reikalų aukoti laisvalaikį, uždarbį, vėliau net gyvybę. Kodėl tarpukario valstybės tarnautojai, diplomatai, kariai, profesoriai mums atrodo kilnūs, šviesūs, patriotiški, inteligentiški? Ir kodėl dabartinis mūsų valstybės institucijų, visuomenės, žiniasklaidos vaizdas atrodo toks nykus ir menkas?
Gal tai tiesiog optinė apgaulė? Anuomet tik šie, išprususieji, šviesiausieji mūsų visuomenės sluoksniai gebėjo sukurti išliekamąją vertę turinčio paveldo, pagal kurį ir sprendžiame apie tuometinės Lietuvos visuomenės būklę? Vis dėlto negali sumeluoti aktyvių ateitininkų studentų korporacijų skaičius, ateitininkų profesorių veikalai, krikščionių demokratų politinės veiklos liudijimai, birželio sukilimas ir pagaliau žuvusiųjų partizanų skaičius. Pastarieji mane labiausiai trikdo: kokia meile reikia mylėti Tėvynę, kad paliktumei savo žmoną, vaikus, kad atsisakytumei jaunystės, vardan kovos, kurios horizontas anaiptol nebuvo itin šviesus. Vienas iš sau rastų atsakymų toks: prieškario ir tarpukario visuomenės veikėjams, ateitininkams Lietuva buvo tikslas, misija, kūrinys, prie kurio nuolat buvo triūsiama. Dabartiniais terminais tai galima būtų pavadinti „projektu“ (nors daug kam šis žodis galbūt skamba per sausai). Laisva, savo šaknis atradusi, dora, laiminga ir klestinti Lietuva buvo idėja, sukurta ir išpuoselėta jų pačių, tųjų tarpukario Lietuvos herojų. Įsivaizduokime save sugalvojus kokią nors puikią idėją ir puolus ją su entuziazmu įgyvendinti, įtraukiant į drabą bendražygius, pasitelkiant visas prieinamas priemones, su užsidegimu kovojant su iškylančiomis kliūtimis. Tokiu užsidegimu užkrėstus įsivaizduoju ir anuometinius visuomenės veikėjus. Už savo idėją, už savo kūrinį, už tą Lietuvą buvo galima kovoti ir darbu, ir žodžiu, ir ginklu.

Kas yra meilė tėvynei, patriotiškumas, nacionalizmas?

pagal
Kas yra meilė tėvynei
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kodėl žmogus myli savo šalį. Ir net nežinau. Sunku paaiškinti tai, ko negali apčiuopti. Meilė tėvynei tikriausiai yra užkoduota jau genuose, kaip noras apginti. Apginti tai, kas tau yra brangu. Visų pirma – tau artimus žmones, tavo žemę, gimines, draugus. Visą, kas tau yra brangu. Apginti visur ir visada. Ir nuo visko. Visų pavojų, kurie gal kitam ir neatrodo pavojingi. Nesvarbu, jei tai gali bent mažumėle pakenkti – stosiu tarp tų, kas norės išsaugoti. Būtent išsaugoti, o ne leist priešui teršti. Geriau net ir beviltiškoje kovoje žūti ar susižeisti. Jei ne išorę, tai širdį. Lietuviai, baltai neleido įsiveržti priešams, neleido surusinti savo žemių. Dėl to ir turime Lietuvos valstybę. Ir tik lietuviai, o ne atvykėlių tautos, ėjo į mūšį apginti. Aš negaliu neginti, nes ar privalau apginti. Aš turiu, tai mano pareiga. Jei dar aš galiu vadintis žmogum, lietuviu. Iš kartos, į kartą perduodamos tradicijos, vaikų ugdymas lietuviais. Motinų pasakojimai, dainos. Visa senoji lietuviško kaimo kultūra. Visos tos tradicijos per amžius išlaikė lietuviškumą mūsų širdyse. Visos jos nuo pat senųjų laikų iki dabar nuėjo sunkų kelią, kad džiaugtumėmės laisve. O ko tik nebuvo – ir spaudos draudimas, sukėlęs tautinį atgimimą, ir lietuviškų švenčių šventimas sovietiniais laikais. Ar dabartinis kosmopolitas padėtų partizanams maistu, ar būtų jų ryšininkas? Ne, jam rūpėtų asmeninė gerovė. Ypač žinant, kad padedant okupantams gali turėti gerą karjerą. O žmonės padėjo. Būtent dėl to pasipriešinimo geno, noro apginti, dėl tradicijų išsaugojimo. Šlovė jiems!

Patriotizmas, nacionalizmas, savi-svetimi

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Seniai labai seniai, kol dar nebuvo sėslūs, žmonių protėviai galėjo išgyventi tik mažose bendruomenėse, užsiimančiose medžiokle ir rinkimu. Kadangi resursų buvo mažai, į kitas bendruomenes buvo žiūrima su nepasitikėjimu ir priešiškumu - jos buvo konkurentai ir nieko daugiau. Tai reiškia, jog jų - kitų, svetimų klestėjimas beveik užtikrintai reiškė savų mirtį. Tokie buvo laikai, tad norint išgyventi neliko nieko kito kaip prisitaikyti. Gali pasirodyti, jog tokia padėtis buvo tik vienas iš daugelio etapų, kuriuos pergyveno žmonija ir jos protėvai, tačiau tai nebūtų labai tikslus pastebėjimas. Paleolitas - senasis akmens amžius truko 2,5 milijono metų ir užėmė 99% žmogaus istorijos. Kitaip tariant, tarpgalaktinėje konferencijoje, pristatinėjant žmogų svečiams iš kitų planetų, tiksliausia būtų pasakyti, jog didžiają laiko dalį mes prabėgiojome savanose, su akmeniniai įrankiais negrabiose rankose ir ūtelėmis likusiose kūno vietose. Na ir tik po to sugalvojome pastatyti civiliaciją, bet kas žino, gal dar grįšime prie ištakų, pakaktų nuspausti kelis mygtukus. Kalbant poetiškai - iki šiol žmogaus kraujyje išliko impulsas mylėti savą ir nekęsti svetimo. Kalbant ne taip poetiškai - evoliucijos bėgyje išgyveno tik tie individai, kurie buvo pasiryžę užmušti svetimą ir gelbėti savą. Tačiau, kaip minėjau, kelionės gale žmogus sugalvojo per niekingus 15 tūkstančių metų pastatyti civilizaciją, kuri visai neseniai įžengė į globalizacijos erą (vėl, žiūrėsim gal šįkart pavyks).

Europa ir nacionalizmas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Egzistuojantis socializmas, demokratinės visuomenės laimei, yra visiškai sveikas ir nėra socialistinis marksistine šio žodžio prasme. Jis pripažįsta, kad privatus kapitalas produktyvesnis, esti tvirta politinio pliuralizmo, laisvų rinkimų ir įstatymų viršenybės atrama. Šis socializmas jau ne ideologinis, bet etinis ir pragmatinis. Jis jau ne demokratinės kultūros priešas, bet esminis jos komponentas. O nacionalizmas išlieka jai priešiškas, nors jo priešiškumas ir nėra toks akivaizdus kaip tas, kuris kadaise atsispindėjo baisiuose Hitlerio nacių, Mussolini fašistų ar Ispanijos frankistų veiduose. Šiandien nacionalizmas jau nėra vientisas, aiškiai dešiniosios pakraipos ekstremizmas; tai veikiau slidus ir vislus daugiagalvis padaras. Nors daugelis optimistų manė, kad po katastrofiškų pasaulinių karų, sukeltų konkuruojančių nacionalizmų, šis reiškinys išnyks ar bent tik vegetuos už vakarietiško politinio gyvenimo ribų, o jo šalininkai tesudarys mažas grupeles, neturinčias atstovų parlamentuose, įvykęs gaivališkas nacionalizmo atgimimas padalijo Čekoslovakiją ir sukėlė Jugoslavijos katastrofą. Serbų nacionalizmo banga į absoliučios valdžios aukštumas iškėlė Slobodaną Miloševičių, o šalį įstūmė į rasistinį ir genocidinį karą Europos širdyje. Čečėnijoje konkuruojantys nacionalizmai praliejo marias kraujo, gaubiami gėdingos, jei ne sąmokslininkiškos pasaulinės bendrijos tylos.