Nacionalizmas

Egzistuojantis socializmas, demokratinės visuomenės laimei, yra visiškai sveikas ir nėra socialistinis marksistine šio žodžio prasme. Jis pripažįsta, kad privatus kapitalas produktyvesnis, esti tvirta politinio pliuralizmo, laisvų rinkimų ir įstatymų viršenybės atrama. Šis socializmas jau ne ideologinis, bet etinis ir pragmatinis. Jis jau ne demokratinės kultūros priešas, bet esminis jos komponentas. O nacionalizmas išlieka jai priešiškas, nors jo priešiškumas ir nėra toks akivaizdus kaip tas, kuris kadaise atsispindėjo baisiuose Hitlerio nacių, Mussolini fašistų ar Ispanijos frankistų veiduose. Šiandien nacionalizmas jau nėra vientisas, aiškiai dešiniosios pakraipos ekstremizmas; tai veikiau slidus ir vislus daugiagalvis padaras. Nors daugelis optimistų manė, kad po katastrofiškų pasaulinių karų, sukeltų konkuruojančių nacionalizmų, šis reiškinys išnyks ar bent tik vegetuos už vakarietiško politinio gyvenimo ribų, o jo šalininkai tesudarys mažas grupeles, neturinčias atstovų parlamentuose, įvykęs gaivališkas nacionalizmo atgimimas padalijo Čekoslovakiją ir sukėlė Jugoslavijos katastrofą. Serbų nacionalizmo banga į absoliučios valdžios aukštumas iškėlė Slobodaną Miloševičių, o šalį įstūmė į rasistinį ir genocidinį karą Europos širdyje. Čečėnijoje konkuruojantys nacionalizmai praliejo marias kraujo, gaubiami gėdingos, jei ne sąmokslininkiškos pasaulinės bendrijos tylos.

Totalus tautos stebėjimas „iš viršaus” apima vis platesnes visuomeninio ir asmeninio gyvenimo sritis. Prisidengus abstrakčia „kovos prieš terorizmą” sąvoka, stipriai apkarpomos piliečių teisės bei laisvės, o tai nukreipta į vieną vienintelį tikslą – kontroliuoti patriotus bei kitus „sistemos priešus”, o sąrašai su politinių kalinių pavardėmis tampa vis ilgesni. Patriotai sodinami į kalėjimus vien už tai, kad bando pasipriešinti šiai oficialiai melagingai propagandai, užtardami Vokietiją objektyvios istorinės tiesos vardan. Štai tokios realijos „pačioje laisviausioje ir demokratiškiausioje” valstybėje per visą Vokietijos istoriją. Tuo pačiu metu valstybė remia ir finansuoja visas priemones, nukreiptas į tautinės vokiečių savimonės bei nacionalinio pasididžiavimo žlugdymą. Vyksta aktyvus, valstybinės propagandos palaikomas „visų vertybių perkainojimas” bei moralės normų žlugdymas. Viskas, kas natūralu, garbinga, kilnu, didvyriška – visi aukščiausi idealai pašiepiami arba atvirai išjuokiami, o į jų vietą brukama visa, kas iškreipta, nenatūralu, žema ir egoistiška. Berlyne kyla paminklai homoseksualistams, o tuo pat metu abiejų pasaulinių karų didvyriai, milijonais aukoję savo gyvybes, gynę savo gimtą žemę, savo žmonas ir vaikus, yra dergiami, gėdinami, apspjaudomi. Mums, patriotams, tai įrodymas, kad mūsų valstybę valdo marionetinė, antitautiška, priešiška Vokietijai ir vokiškumui vyriausybė, šokanti pagal svetimus, antinacionalinius, priešiškus vokiškiesiems interesus.

Užsieniečiai vis labiau ir labiau pastebimi Vokietijos gatvėse. Tokiuose miestuose kaip Berlynas, Frankfurtas, Kelnas ir kituose, jau senokai susidarė ištisi autonomiški rajonai bei kvartalai, kuriuose praktiškai nebeliko etninių vokiečių ir į kuriuos dažnai nedrįsta įžengti netgi policija. Mokyklos, kuriose svetimšalių nuošimtis siekia 90%, jau irgi nėra išimtis. Visur rašo ir kalba apie „80-ies milijonų vokiečių tautą”. Anaiptol! Tikrieji skaičiai niekuomet neskelbimai ir „pašvęstųjų” baisiausiai slepiami. Realybė yra tokia, kad maždaug iš buvusios 80-ies milijonų vokiečių tautos tikrųjų vokiečių liko tik apie 60 milijonų, o likę 25 milijonai „vokiečių” iš tiesų yra ne vokiečiai, o svetimšaliai – daugiausia turkai. Jei tokia padėtis tęsis, tik laiko klausimas, kada vokiečiai taps mažuma savo šalyje. Vokietija liks, tačiau joje jau nebegyvens vokiečiai, todėl būtina suprasti, kad anksčiau ar vėliau tokia perspektyva gresia ir kitoms Europos tautoms, taip pat ir toms, kurių šalyse šios tendencijos kol kas galbūt ir nėra labai pastebimos. Šių problemų sprendimo klausimas yra vienas iš svarbiausių, keliamų tarp tautiškai orientuotų žmonių. Aš nesu kompetetingas šeimos politikos klausimuose, tačiau iš kai kurių jaunų vokiečių pusės ne kartą girdėjau, kad jie iš esmės nėra prieš šeimos kūrimą ir vaikus, tačiau netgi čia jie sutinka daugybę trukdžių bei problemų.