Medžioklė

Kad lapės retkarčiais pauogauja: pasibrauko bruknių, mėlynių ar pasirankioja žemuogių ir aviečių, girdėti teko. Gal prieš dvidešimt penkerius metus tykodamas šernų Dzūkijoje, mačiau, kaip didžiulis lapinas skaisčią mėnesienos naktį išsijuosęs braukė jau prinokusias avižas. Braukė ir kramtė savo retais dantimis, pritaikytais tik mėsai. Tad neaišku, kiek ten tų avižų jam pavykdavo sukramtyti. O kad lapės mėgsta kukurūzus, įsitikinau tik šį rudenį. Iš giminaičio gaunu keletą kukurūzų burbuolių sėklai ir jau kelinti metai prie sodybos ir laukuose nedidelį žemės lopinėlį jais apsėju. Kukurūzai kanadietiški, žemaūgiai, subrandinantys mūsų klimato sąlygomis grūdus. Tinka ir į mišrainę įdėti, ir paduoti burbuolę triušiui ar ožkai pagraužti.

Dubravos girioje medžiojome šernus ir stirnas. Varovai klykavo kažkur kvartalo viduryje, kai pro išvartą tarp eglaičių pomiškio prabėgo pilkasis kiškis. Žvairys, pasiklausydamas varovų, juokingai kraipydamas ir purtydamas ausis, pamažu liuoksėjo tiesiai į mane. Daugybę kartų taip atsitinka, bet paprastai prisileidęs žvėrelį per 5-10 metrų pagąsdini ir stebi, kaip jis netikėtai iš taip arti pamatęs žmogų skuodžia nesirinkdamas kelio. Šį kartą nutariau nejudėti ir pažiūrėti, kuo viskas baigsis. Ilgaausis pristraksėjo prie pat mano kojų ir atsitūpė. Greitai nesumojau, kaip jį pagavus: būtų juoko, kai be jokio šūvio medžiotojų susirinkimo vieton nuneščiau gyvą kiškį.

Paprastasis griciukas - tai karvelio dydžio nepaprastai ilgomis kojomis ir labai ilgu tiesiu snapu sėjikų paukštis. Plunksnų apdare vyrauja ryškiai ruda spalva, pamarginta juodais išilginiais brūkšneliais. Išdidžiai vaikštinėdamas pabaliais, savo išvaizda ir manieromis griciukas primena baltąjį gandrą, tik daug kartų sumažintą. Griciukai minta smulkiais bestuburiais gyviais, dažniausiai juos išsitraukdami iš dumblo savo ilgais snapais. Nors profesorius T.Ivanauskas rašo, kad paprastieji griciukai gyvena klampiose pelkėse ir dėl to gyventojų mažai pastebimi, mano tėviškėje, Vilkaviškio rajone, jie perėdavo kartu su pempėmis užmirkusiuose dirvonuose. Griciukų lizdas - menkas statinys: duobelėje keletas sausų žolių stiebelių ir viskas.

Būsimuose Gyvūnų globos namuose, kiek galima suprasti iš rašinių "Įnamyje", ras prieglobstį tik šunys ir katės. Ar galima į Gyvūnų globos namus atiduoti nusenusius ožką, arklį ar nelaisvėje užaugintą ir agresyvų stirniną? Šunys tik menka dalis visų Lietuvos gyvūnų. Gal šunimis galėtų rūpintis Gyvūnų globos draugijos šunų globos sekcija. Juk gyvūnams priklauso visi gyvi organizmai - nuo pačių mažiausių iki Zoologijos sode laikomo dramblio. Ir visų jų santykiai su žmogumi yra gana komplikuoti. Miestuose daugybė ne tik beglobių šunų ir kačių, bet ir naminių karvelių, varninių paukščių, kurių skaičiaus reguliavimo ar globos klausimą taip pat būtina išspręsti.

Varymas vyko Dubravos miško rezervatinėje apyrubėje. Toje miško dalyje jau daug metų miško augimą reguliavo pati gamta be žmogaus kišimosi, todėl visur riogsojo galybė nuvirtusių sausuolių medžių, tarp kurių buvo nemažai įspūdingų dydžių šimtamečių eglių ir pušų. Medžiotojai išsirikiavo kvartalinėje proskynoje, tačiau tos proskynos lyg ir nebūta, nes per visą jos ilgį įvairiais atstumais vienas nuo kito gulėjo išvirtusios eglės arba net ištisos virtuolių šūsnys. Aš atsistojau toje vietoje, kur priekyje iš varovų pusės buvo išvirtusi milžiniška eglė, savo galinga laja užtvėrusi visą proskyną. Savo šaknimis eglė buvo iškėlusi didžiulį žemių skydą, o jos kamienas gal 1,5 m nesiekė žemės, nes buvo atsirėmęs į ją storomis aplūžusiomis ir žemėn įsmigusiomis šakomis.

Sunku būdavo miškininkams apsaugoti spygliuočių sodinukais atsodintus iškirsto miško plotus nuo elninių žvėrių. Žiemą, kai miške daug sniego, jie nuskabydavo ūglius, nukąsdavo viršūnėles. Taip nusiaubtus jaunuolynus tekdavo iš naujo atsodinti. Keletą metų Lietuvos miškų instituto mokslininkai suko galvas, kaip atbaidyti žvėris nuo jaunų spygliuočių. Pagaliau šio instituto habil. dr. prof. Vytautui Padaigai pasisekė išrasti repelentą - cheminį preparatą, kuriuo aptaškytų viršūnėlių žvėrys neliečia. Repelentas - nenuodingas šviesiai pilkos spalvos grietinės konsistencijos mišinys, sudarytas iš 40 proc. vandens, 38 proc. kaolino, 12 proc. talo aliejaus, 8 proc. smulkaus smėlio ir 2 proc. kalcinuotos sodos. Svarbiausia repelento sudėtinė dalis - talo aliejus - celiuliozės gamybos iš spygliuočių medienos šalutinis specifinio nemalonaus kvapo produktas.

Kaip buvo pastebėta spaudoje, Kauno rajono savivaldybė priiminėjo raštu patektus pasiūlymus dėl Europos standarto geležinkelio trasos nuo Lietuvos Respublikos sienos iki Kauno projekto pakeitimų. Vieną tokių siūlymų, pateiktų savivaldybei, noriu paskelbti. Manyčiau, kad, įruošiant šią trasą, minėtame ruože iki Kauno būtina bent 3-4 vietose geležinkelio sankasoje padaryti specialiai žvėrims praeiti viadukus. Taip pat tose vietose, kur bus statomi tiltai per upes, prie upių pakrančių abiejose pusėse reikia palikti 5-10 m pločio juostas, kad netgi pavasarinio potvynio metu po tiltu pagal upės srovę galėtų praeiti žvėrys.

Dubravos girioje (Kauno r.) medžiojome šernus su laikomis. Eglynėlyje pasigirdus lojimui, pagal išankstinį susitarimą į įvykio vietą nuskuodžiau pirmas: ogi draugo Antano rusų europinis Džekis įsikirtęs į ūgtelėjusio šernioko šerius. Šauti nebuvo kaip, tad padėdamas šuniui stvėriau šerna už uodegos. Šmėstelėjo mintis - pajuokausiu, atsivesiu į medžiotojų liniką gyvą šerną, kaip buvau ne kartą padaręs. Šuo, pajutęs, kad medžiotojas perėmė iš jo žvėrį, nuskuodė paskui likusią šernų bandą. Manasis ilgašnipis, atsigavęs nuo grumtynių su šunimi, pradėjo mane tempti per brūzgynus. Kad galėčiau į žvėrį tvirčiau įsikibti ir kita ranka, šautuvą padėjau ant pasitaikiusio kelmo ir pabandžiau laisvąja ranka šerną nustverti už užpakalinės kojos.

Kauno apskrityje valstybinės veterinarijos tarnybos specialistai, norėdami išsiaiškinti trichineliozės židinių kilimo grėsmę, paprašė medžiotojų pristatyti į laboratoriją tyrimams visų sumedžiotų plėšrūnų mėsos pavyzdžius. Per 1996 metų lapkričio, gruodžio mėnesius Girionių klubo medžiotojai veterinarijos tarnybos laboratorijai pristatė 32 galinčių platinti trichineliozę gyvūnų, sumedžiotų Dubravos girioje mėsos mėginius. Iš jų trichinelioze apsikrėtusių rasta net 13, tai yra 41 procentas. Trichinelomis buvo apsikrėtę visi sumedžioti šeškai, 57 proc. kiaunių, 37,5 proc. lapių, 12,5 proc. mangutų, net 50 proc. naminių žiurkių. Vienas Dubravos miške sumedžiotas valkataujantis naminis šuo trichinelomis apsikrėtęs nebuvo, kaip ir 1996/97 metų sezone šiame miške nušauti 6 šernai.

Ilgai negalėjau apsispręsti, ar verta skleisti bebrų gaudymo spąstais patirtį po to, kai prieš keletą metų iš vieno žurnalo redakcijos buvau gavęs pasiūlymą apie tai parašyti. Bebrai tada buvo medžiojami gana intensyviai, o įvairaus masto brakonieriai ar šiaip atsitiktiniai žmonės labai dažnai pagrobdavo teisėtų medžiotojų spąstus, neretai - ir su visais laimikiais. Aprašius spąstų statymo vietas, tokiems lengvo grobio mėgėjams būtų dar lengviau bebrus rasti. Susidomėjimas bebrais atslūgo, kai nebeliko jų kailių paklausos. O bebrų vis gausėja, jie pridaro nemažai rūpesčių ūkininkams, miškininkams, melioracijos įrengimų prižiūrėtojams ir remontininkams.

Keletas vietinių medžiotojų padėjome Lietuvos zoocentrui gaudyti tinklais kiškius vieno Vilkaviškio rajono medžiotojų būrelio plotuose, kaip tik mano tėviškėje. Besiruošiant statyti tinklus ražienose, vyko paruošiamieji darbai: po lauką vaikštinėjo tai šį, tai tą nešini žmonės, važinėjo zoocentro bortinis UAZ'as. Pastarajam vos vos judant ražienų lauku, ėjau paskui jį atsilikęs gal penketą žingsnių. Ir labai nustebau, kai per du žingsnius nuo manęs tarp ražienose automobilio paliktų vėžių stryktelėjo žvairys. Pašokęs jis nuskuodė net prigludęs prie žemės ir, išlaviravęs tarp aplink vaikštinėjusių žmonių, nunėrė į netoliese nusidriekusio durpyno krūmus.

Keista ir nelabai suprantama, kodėl tie vargšai medžiotojai kliūna visoms nepriklausomos Lietuvos vyriausybėms. Medžiotojų būrelius pavertė įmonėmis su savo buhalteriais, finansininkais, įstatais, antspaudais, su sąskaitomis bankuose, ataskaitomis ir balansais. Vos spėjus įregistruoti įstatus, tuoj prireikė juo perregistruoti, koreguoti pagal paskutinius įstatymus. Viena vyriausybė įvedė medžiotojams žyminius mokesčius, kita panaikino, po to vėl įvedė, tik jau gerokai padidintus. Praėjusiame "garsiųjų medžiotojų" Seime batalijos kilo priimant Medžioklės įstatymą. Nuolat augo mokestis už licenzijas kanopiniams žvėrims sumedžioti. Keisčiausia, kad šis mokestis taikomas būtent už licenzijas, už tą niekam tikusį popiergalį, nes licenzijas reikia išsipirkti iš anksto visam medžioklės sezonui, ir, jei žvėris nesumedžiojamas, niekas medžiotojams pinigų negrąžina.