Energetika

Žinau, jog pokalbį galima pradėti, kad ir kalbant apie gluosnių auginimą kurui, visai ne apie pačius gluosnius. Taip, galima, ir, turbūt reikėtų, išplėsti pokalbio apimtį dar daugiau. Juk Lietuva negyvena izoliuota nuo pasaulinės energetikos raidos. Priešingai, pasaulinės tendencijos žymia dalimi lemia mūsų gyvenimo ritmą ir savybes. Neregėta Kinijos, Indijos, bei kitų besivystančių šalių ekonominė plėtra smarkiai padidino pasaulinę paklausą naftai ir gamtinėms dujoms. Jei dar 1970-tais naftos buvo suvartojama 48 mln. barelių kasdien, tai dabar šis skaičius - 86 mln. Deja, nafta yra neatsinaujinantis energijos šaltinis, ir ji intensyviai eksploatuojama nuo praeito šimtmečio pradžios. Dabartinė naftos ir dujų gavyba susieta su anksčiau atrastais telkiniais, kurių dauguma palaipsniui senka. Naujai atrasti telkiniai nepilnai kompensuoja ir šį sekimo procesą (kuris kaskart įgauna didesnį pagreitį), nuolat augančią paklausą. Pasekmė – dramatiškai brangstanti nafta, tuo pačiu - visa energija. Dėl naftos išskirtinės reikšmės pasaulio ūkiui, jos brangimo tendencijos anksčiau ar vėliau tempia paskui save ne tik dujų, bet ir kitų energijos formų kainas. Nuo 2000 m. naftos kaina pasaulyje padidėjo keturis kartus. Manau, kad mes visi pajutome šio globalinio proceso pasekmes. O itin skaudžių galime sulaukti dėl dujų pabrangimo tendencijų. Juk net 80 proc. gaunamos šilumos Lietuvoje pagaminama iš Rusijos importuojamų dujų.

Lietuvos energetikai tvirtina, kad naudojant alternatyvius energijos šaltinius ir kurą būtų galima vietiniais ištekliais apšildyti iki pusės šalies namų ir sumažinti priklausomybę nuo importinių mazuto ir dujų, tačiau be valdžios paramos to pasiekti nepavyks. Tuo tarpu, kaip teigiama, valdžia vilkina procesus, susijusius su alternatyviais energijos šaltiniais, nors greitas projektų įgyvendinimas ir numatytas Nacionalinėje energetikos strategijoje. Tiesa, žodžiais kai kurie mūsų politikai lyg ir palaiko perspektyvų reikalą. Šit per Vilniuje pirmadienį vykusį Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Danijos užsienio reikalų ministro Pero Stigo Molerio (Pero Stigo Mollerio) susitikimą aptarė energetinį saugumą ir išsakė bendrą nuomonę, jog tikrą energetinę nepriklausomybę padės pasiekti aktyvesnė alternatyvių, atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra Europos Sąjungoje (ES). Trečiadienį Lietuvos prezidentė Kaune taip pat aiškiai pareiškė: iki šiol šalyje alternatyvios energijos projektai buvo stabdomi, o juk kiekvienas miestas galėtų apsišildyti degindamas savo atliekas. Gražiomis formuluotėmis papuošta ir 2007-ųjų pradžioje priimta Nacionalinė energetikos strategija.

Lietuvos Vyriausybė aktyviai ruošiasi naujos atominės elektrinės statyboms. Tačiau ar ji galės tapti Lietuvos saugumo garantu? Norint didinti šalies energetinę nepriklausomybę, būtina daugiau dėmesio skirti elektros ir šilumos gamybai iš alternatyvių šaltinių. Tik naudodama šalies viduje prieinamus energijos šaltinius Lietuva gali tapti mažiau priklausoma nuo įvežtinio kuro. Naujos atominės elektrinės statybos Lietuvai būtų naudingos. Jungtinės Karalystės investicijų banko „N M Rothschild & Sons” vadovaujamo konsorciumo atlikta studija parodė, kad jos statybos yra ekonomiškai pagrįstos, projektui įgyvendinti Lietuvoje yra visos sąlygos. Pasaulyje atominė energija laikoma vienu pigiausių elektros gavybos būdų, turinčiu minimalią įtaką klimato kaitai. Kita vertus, atominės energijos valdymas yra sudėtingas ir pavojingas procesas, dėl grėsmės visuomenei atominė energetika ne visose šalyse vertinama palankiai, o saugūs panaudoto kuro atliekų saugojimo būdai tebekuriami. Nepaisant įvairių vertinimų jau nuspręsta, kad Baltijos regiono energijos poreikius ateityje turėtų patenkinti nauja atominė elektrinė, kurios statybose pažadėjo dalyvauti keturios valstybės. Bendromis Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos pastangomis šalia šįmet uždaromos Ignalinos atominės elektrinės (IAE) turės iškilti nauja branduolinį kurą naudojanti elektrinė.

Pastaruoju metu viena pagrindinių šildymo sektoriaus įmonių seminarų tema – didinti energetinę nepriklausomybę naudojant alternatyviąją energiją. Tačiau paprastam vartotojui visada kyla klausimas − ar iš tiesų jau šiandien finansiškai ir techniškai įmanoma įgyvendinti tokius projektus, ar tai tik žiniasklaidoje nuolat lyg masalas skaitytojui eskaluojama teorija? Pripažinkime, kad vadinamosios alternatyviosios energijos − saulės, vėjo, žemės − panaudojimas reikalauja didelių investicijų, o realus rėmimo šaltinis yra tik vienas. Nuo 1996 metų Lietuvoje vienintelis Aplinkos apsaugos investicijų fondas (LAAIF) tam tikromis sąlygomis skatina energijos gamybą per atsinaujinančią energiją (teikiamos paskolos su nedidelėmis palūkanomis). O dauguma ES valstybių atsinaujinančią energiją skatina mokesčių lengvatomis, taiko palankias kreditų suteikimo sąlygas. Tad alternatyviosios energijos vis dar laukia šviesi ateitis. Dabartinės Vyriausybės veiklos planuose iki 2009 metų pabaigos yra numatyta parengti Atsinaujinančios energijos įstatymo koncepciją ir paties įstatymo projektą. Nors šį įstatymą priimti vėluojama apie 10 metų, geriau turėti jį dabar, nei dar dešimtmetį mokėti nepagrįstai dideles sumas už importuojamą kurą.
Tačiau naujas energetikos ekonomikos etapas neišvengiamai ateis. Šis neišvengiamumas turi vieną svarbią taisyklę – kas neinvestuos dabar, nespės į inovacijos traukinį.

Švaresnės energijos šalininkai mano, jog geriausias būdas ekonominei krizei įveikti – įsisavinti pažangius vėjo, saulės ir vandens energetikos verslus. ES reikalavimas iki šių metų pabaigos uždaryti Ignalinos atominę elektrinę šalį įspeitė į kampą. Naujoji valdžia tik dabar pradėjo svarstyti, kaip plėtoti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą. Pasak alternatyviosios energetikos specialistų, iš vėjo gauta elektros energija galėtų aprūpinti penktadalį Lietuvos gyventojų. Atnaujinus tinklų linijas šį skaičių galima padvigubinti. Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos prezidentas Alvydas Naujėkas, tvirtino, jog tuomet šalies biudžetas taptų netgi perteklinis, nes nereikėtų iš kaimyninių šalių pirkti kuro termofikacinėms elektrinėms. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, naują elektrinę ketinta pastatyti iki 2015 metų. Anot specialistų, jau dabar aišku, kad tai atsitiks vėliau. Pirminiais skaičiavimais, statybos gali kainuoti apie 20 mlrd. litų. Todėl Lietuvai nieko kita nelieka, tik surasti, kaip aprūpinti šalį elektros energija artimiausiems šešeriems ar daugiau metų. Didžioji dalis energijos bus išgaunama vienu iš labiausiai aplinką teršiančių būdų – šiluminėse elektrinėse. Jei šia problema būtų susirūpinta anksčiau, Lietuva kaip Danija, Vokietija, Olandija ir kitos Europos šalys galėtų nors dalį energijos išgauti iš atsinaujinančių elektros energijos šaltinių. Viena iš galimų alternatyvų – vėjo jėgainių parkai ne tik sausumoje, bet ir jūroje.

Alternatyvios energetikos sfera yra pakankamai nauja ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje. Kylant tradicinės energetikos kainoms (ypač po naftos kainų šuolio XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje) bei vis labiau akcentuojant pasaulinės ekologinės krizės tendencijas, susidomėta naujais energijos konversijos būdais – alternatyvia energetika. Sparčiausiai alternatyvi energetika šiuo metu plėtojama JAV, Japonijoje bei ES. Europoje alternatyvią energetiką ypač propaguoja skandinavai, vokiečiai, olandai. Alternatyvios energetikos sektorius taip pat pamažu plečiasi ir Lietuvoje. Sparčiausia alternatyvios energetikos raida šiuo metu vyksta saulės, vėjo, hidro energijos ir biokuro srityse. Energetiką, išgaunamą iš atsinaujinančių gamtinių šaltinių, vysto jau ne vienas pasaulio regionas. Pavyzdžiui, JAV informacinių technologijų lopšys ir inovacijų terpė Silicio slėnis planuoja tapti nacionaliniu ir pasauliniu saulės bei alternatyviosios energetikos centru. Šiam tikslui įgyvendinti suburtas saulės energetikos industrijos aljansas SolarTech, kurio tikslas – išplėsti sąlyginai mažą saulės energetikos nišą, standartizuoti gamybą, pajungimą, tinklus ir finansavimą. Amerikiečių specialistai teigia, kad iki 2050 m. saulės energijos vartojimas galėtų padėti JAV tapti nepriklausomoms nuo naftos iš užsienio ir sumažinti aplinką teršenčių dujų emisijos kiekį.

Aš ir vėl apie žalią spalvą. Tik šįkart ne apie stogus, o apie žaliąją energetiką, t.y., draugišką gamtai elektros energijos gaminimo būdą. Vėjo jėgainės yra modernus ir atsakingas būdas pasigaminti elektros, todėl nuolat atkreipiu dėmesį į naujienas apie vėjo energiją. Bendrovė „Helix Wind“ pradėjo bandymus Pietų Kalifornijoje norėdama išsiaiškinti ar jų vėjo turbinos galėtų aprūpinti mobiliųjų telefonų bazines stotis elektros energija. Įmonė tapo žinoma po to, kai pristatė savo mažo pajėgumo, t.y., apie 16 km/h, vėjo turbinas elektros rinkai. Šį bazinių stočių turbinų bandymą bendrovė vykdo bendradarbiaudama su mobiliojo ryšio operatoriumi „Core Communications“. Tyrimo metu taip pat aiškinamasi ar elektros turbinos būtų pajėgios gaminti perteklinę energiją, kurią galima būtų parduoti skirstomiesiems tinklams. Jeigu pavyktų pagaminti pakankamai perteklinės energijos, bazinių stočių operatoriai gautų papildomų pajamų, o elektros pardavėjai – papildomos, ir svarbiausia, „žaliosios“ elektros resursų. Pirmąsias tokias turbinas planuojama pastatyti jau kitais metais. Šiuo metu P.Kalifornijoje yra 3500 bazinių stočių, o tam, kad būtų patenkintas vartotojų poreikis, ateinančiais metais planuojama pastatyti dar 1000. Belieka tikėtis, kad mums neteks šių naujovių laukti keletą metų, nes sprendimas iš tiesų racionalus.