Iš viso to, kas parašyta, patinka man tik tai, ką rašo autorius krauju savuoju. Rašyki tad krauju, ir tu patirsi, kad kraujas – tai dvasia grynoji. Nelengva kraują svetimą suprasti: aš niekinu tuos skaitančius dykūnus. Skaitytoją pažint kam teko, tas nieko jam daugiau nedaro. Dar šimtas metų tų skaitovų – ir jau pati dvasia pradės smirdėti. O kad dabar skaityt išmokti kiekvienas gali, ilgam ne vien tik rašymą sudergs, bet pražudys ir mąstymą taipogi. Dvasia kadaise Dievas buvo, vėliau ji žmogumi pavirto, o štai dabar ir valkatų minia dar tapt ji žada. Krauju ir posakiais gudriais kas rašo, ne skaitomas tas nori būti, o mintinai išmoktas. Kalnuos aršiausias kelias – tai tarpas tarp viršūnių: bet tam turėti reikia kojas ilgas. Ir posakiai viršūnėm būt privalo: o tie, kuriems kalba skirta šitoji, ir dideli, ir aukštaūgiai turi būti. Štai oras retas, grynas, arti gresiąs pavojus ir linksmo pykčio kupina dvasia – gerai prie vienas kito dera. Aš noriu, kad aplink sukiotųs kipšai, nes man drąsos netrūksta. Drąsa, kuri išbaido šmėklas, pati sau kipšų pasidaro,- drąsa kvatotis nori.