Vaikų priklausomybė nuo kompiuterio
Informacija tėvams ir testas vaikams
Viena iš šių dienų aktualijų – vaikų susidomėjimas kompiuteriniais žaidimais. Kiekvienas žmogus turi įvairių pomėgių, tačiau ne visi įpročiai tampa priklausomybėmis. Kaip atskirti, kada vaiko žaidimas kompiuteriu yra tiesiog nekaltas pomėgis, o kada – klastingai besivystanti priklausomybė?
Dažniausiai vaikai ir paaugliai įsitraukia į kompiuterinius žaidimus stresinio periodo metu: įtempti mokslai, barniai namuose, tėvų skyrybos, patyčios mokykloje ar kieme, kai jaučiasi tėvų nesuprasti ar atstumti, nesiseka užmegzti artimų santykių su bendraamžiais, išgyvena nelaimingą meilę ir t.t.
Kompiuteriniai žaidimai tampa emocinio nepasitenkinimo kompensavimo priemone ir galimybe „pabėgti“ nuo stresinės situacijos. Sėdėjimas prie kompiuterio virsta laiko praleidimo būdu ir tikslu.
Kaip taisyklė, po nekaltu noru papramogauti, žaidžiant po keletą valandų per dieną, slepiasi vaiko noras atsitraukti nuo realių gyvenimiškų situacijų. Vaikas siekia patekti į virtualų pasaulį, kuriame jis šeimininkas ir viskas gali vykti taip, kaip jam norisi.
Tokio elgesio logika labai paprasta:
„Man sunku bendrauti su bendraamžiais? Užtat žaidime jaučiuosi herojumi!“,
„Manęs nesupranta tėvai? „Online“ žaidimuose esu lygiavertis, priimtas, suprastas, galiu būti savimi“.
Deja, realybėje esančios problemos lieka neišspręstos ir dažniausiai netgi dar labiau paaštrėja, kas skatina dar didesnį vaiko norą užsimiršti. Dar labiau panyrama į žaidimus ir atsiranda piktnaudžiavimas kompiuteriu. Tai dar ne priklausomybė, bet jau – problema.
Kas gi vyksta toliau? Vaikas gali nutraukti beveik visus ryšius realiame gyvenime. Galbūt artimų ryšių jis ir taip neturėjo daug, tačiau vystantis priklausomybei, tokių draugysčių ženkliai mažėja. Lieka tik tie, kurie kartu eina į interneto kavinę. Geriausiu draugu tampa kompiuteris.
Klaidinga būtų manyti, kad interneto kavinėje vaikas susiras draugų. Visi žaidėjai paprastai būna priešininkai kompiuteriniame žaidime. Deja, interneto kavinėje nėra bendravimo, ten – tik žaidimas.
Pateiksiu pavyzdį. 12 m. Andrius po konflikto su vienu iš vyresnių klasių moksleiviu, užsidarė kambaryje ir sėdo žaisti prie kompiuterio. Žaidė ilgai. Tėvai nesijaudino – manė, kad mokosi. Ėjo laikas ir pamažu Andrius atitolo nuo turėtų draugų, tačiau tėvai tai palaikė prasidėjusios paauglystės ženklu. Berniuko ėmė nebedominti ankstesnis pomėgis – važinėjimas dviračiu (iš pradžių motyvavo tuo, kad sugedus grandinė, vėliau – kad blogas oras, po to ėmė tiesiai sakyti, kad jam tai neįdomu). Po kiek laiko Andrius vis dažniau atsisakydavo valgyti – kompiuteris buvo svarbiau. Tai jau psichosomatiniai simptomai. Galiausiai berniukas užsirakindavo kambaryje, kad niekas jam netrukdytų žaisti. Tik sužinoję, kad Andriaus pažymiai mokykloje ženkliai suprastėjo, tėvai rimtai susirūpino.
Išgydyti priklausomybę yra žymiai sunkiau nei užbėgti jai už akių. Po kreipimosi į psichologą ir intensyvaus darbo su berniuko šeima ir juo pačiu, galiausiai vaikas socializavosi: vėl atsirado draugai, laisvą laiką ėmė leisti užsiimdamas kitokia veikla, noriai išeidavo žaisti į lauką, vėl atsirado noras mokytis.
Drąsiai galima prognozuoti, kad, atsižvelgiant į augančią kompiuterio reikšmę tiek visuomenėje, tiek atskirose šeimose, priklausomybės nuo kompiuterio ir kompiuterinių žaidimų problema ateityje tik didės. Tiesa, dabartiniu metu kreipimosi į psichologą skaičius dėl minėtų atvejų kolkas nedidelis. Paprastai kreipiamasi tuomet, kai vaikas jau „negali gyventi be kompiuterio“.
Kaip užkirsti kelią kompiuterinės priklausomybės išsivystymui?
Išmokite atpažinti piktnaudžiavimo kompiuteriu požymius. Pasitarkite su specialistais, paskaitykite literatūrą.
Skirkite vaikui ir jo interesams dėmesio. Domėkitės tuo, ką veikia Jūsų vaikas. Pasiūlykite jam veiklų ir skatinkite jo domėjimąsi.
Stebėkite, koks po žaidimo kompiuteriu būna Jūsų vaikas: ar keičiasi jo nuotaika (gal tampa irzlesnis, piktesnis?). Jeigu keičiasi nuotaika, vadinasi, jis emociškai pernelyg į tai įsitraukia.
Nepražiopsokite! Besivystant priklausomybei nuo kompiuterio atsiranda „emocinio bukumo“ simptomai. Vaikas nustoja emociškai reaguoti į namiškius: jam darosi nesvarbu tai, kad Jūs pykstate, kad rodote susirūpinimą ir pan. Jis tampa abejingu tam, kas sakoma, apsisukęs ir vėl daro tai, kas jam buvo uždrausta ar ko buvo prašoma nedaryti. Tai svarbus simptomas.
Reikėtų susirūpinti, jei stebimi sekantys psichologiniai ir fiziniai pripratimo simptomai:
nesugeba baigti žaisti (sako: „tuoj“ ar „gerai gerai“, tačiau vis vien niekaip nebaigia; ignoruoja paliepimus ar prašymus nustoti žaisti);
tampa nesvarbus bendravimas su namiškiais ir draugais (nebenori kartu eiti į kiemą ar važiuoti į svečius, nebesidomi namų ruošos darbais ir nebeatlieka jam priskirtų darbų, mažiau kalbasi su namiškiais, pyksta, jei įėję į kambarį tėvai/sesė/brolis kalbina ir „trukdo“ žaisti);
nešasi valgyti prie kompiuterio vietoj to, kad valgytų virtuvėje;
atsiranda problemos mokykloje (neatlieka namų darbų, ima gauti prastesnius pažymius, praleidžia pamokas ir pan.);
nekreipia dėmesio į asmeninę higieną (krauna graužtukus, kurie guli po keletą dienų, „nemato“ besikaupiančių „priaugusių“ arbatos puodelių, nenori praustis, persirengti ir pan.);
keičiasi miego įpročiai arba ima trikti miegas.
Testas vaikams „Ar esi priklausomas nuo kompiuterio?“:
1. Kaip dažnai žaidi kompiuterinius žaidimus?
а) kiekvieną dieną – 3 balai;
b) kas antrą-trečią dieną – 2 balai;
c) kai neturiu kuo užsiimti – 1 balas.
2. Kiek valandų praleidi žaisdamas kompiuteriu?
а) 2-3 valandas ir daugiau – 3 balai;
b) valandą arba dvi (užsižaidžiu) – 2 balai;
c) maksimum valandėlę – 1 balas.
3. Ar pats išjungi kompiuterį?
а) kol kompiuteris neperkaito arba kol tėvai neištraukia jungiklio iš rozetės, arba kol neužmiegu prie kompiuterio, arba kol pradedu nebeskirti spalvų, arba kol paskausta nugarą, arba išvis neišjungiu – 3 balai;
b) kada kaip, kartais pats išjungiu kompiuterį – 2 balai;
c) pats ir savo noru išjungiu – 1 balas.
4. Jei turi laisvo laiko, tu jį skiri…
а) žinoma, kad kompiuteriui, kam gi daugiau?!- 3 balai;
b) priklauso nuo situacijos (galiu ir prie kompiuterio prisėsti)- 2 balai;
c) tikrai ne šitai „dėžei“ – 1 balas.
5. Ar esi praleidinėjęs pamokas ar kitus užsiėmimus vardan to, kad pasėdėtum prie kompiuterio?
а) taip, praleisdavau- 3 balai;
b) buvo keletą kartų, kad praleisčiau, bet tai nebuvo svarbūs dalykai – 2 balai;
c) ne – 1 balas.
6. Ar dažnai galvoji apie kompiuterį ar apie kompiuterinius žaidimus?
а) taip, nuolat – 3 balai;
b) keletą kartų per dieną prisimenu – 2 balai;
c) retai, beveik nepagalvoju – 1 balas.
7. Ką tau reiškia kompiuteris?
а) viską arba beveik viską – 3 balai;
b) daug reiškia, bet yra ir daugiau dalykų, kurie man ne mažiau svarbūs – 2 balai;
c) nieko svarbaus nereiškia – 1 balas.
8. Sugrįžęs namo, tu pirmiausiai….
а) sėdi prie kompiuterio – 3 balai;
b) kaip kada – galiu ir prie kompiuterio prisėsti – 2 balai;
c) na, jau tikrai nesėdu prie kompiuterio – 1 balas.
Susumuokite rezultatus:
Nuo 8 iki 12 balų: norma.
Nuo 13 iki 18 balų: priklausomybės nėra, tačiau yra būtina skirti daugiau laiko vaikui ir atkreipti dėmesį į jo užsiėmimus.
Nuo 19 iki 24 balų: priklausomybė nuo kompiuterio, būtina kreiptis į šeimos psichologą.
