Genijus – kultūros ir pažangos variklis. Juo reikia dižiuotis. Tokia pažiūra mums kalama nuo vaikystės. Kad Gogolis gyvenimo pabaigoje tapo šizofreniku, o Musorskis nusigėrė, žinoma, liūdna, bet tai reti atvejai. Tai, kad Lermontovas buvo ryškus šizoidinis psicopatas, o Dostojevskis sirgo epilepsija – karčios išimtys. Ar iš tiesų išimtys? Juk šnekoms apie tai, jog genialumas – tik beprotybės atmaina, jau beveik du tūkstantmečiai. Pasirodo, kad be psichopatologinių nukrypimų (tai dar ne psichinė liga, o tik nukrypimas) daugelį didžiųjų pasaulio žmonių persekiojo ir kitos ligos. O dalį žmonijos genijų rimtai kankino manijos, psichozės ir… alkoholizmas. Tikriausiai pačiu garsiausiu didžiuoju alkoholiku galima laikyti Aleksandrą Makedonietį, kuris juk ir mirė nuo to, kad 10 kartų iš eilės ištuštino Heraklio taurę. Užkietėję girtuokliai buvo Julijus Cezaris, Sokratas, Seneka, Rembrantas, Miusė, Bethovenas, Hendelis, Gliukas ir netgi Avicena, kuris, kaip kalbama, antrąją gyvenimo pusę skyrė tam, kad įrodytų per pirmąją gyvenimo pusę savo paties surinktų mokslo žinių nenaudingumą.