Sėkmė pagal Geitsą

“Už atkaklumą ir gėrio kūrimą, už kitokį žvilgsnį į politiką ir teisingumo atkūrimą, už mielaširdystės ir vilties skleidimą ir kvietimą sekti savo pavyzdžiu…” – tokiais žodžiais paskutiniajame 2005 metų numeryje žurnalas “Time” apibūdino metų žmonėmis paskelbtus korporacijos “Microsoft” įkūrėją Bilą Geitsą, jo žmoną Melindą ir grupės “U2” solistą Bono.

Viljamas Bilas Geitsas, būsimasis “Microsoft” įkūrėjas, turtingiausias planetos žmogus, gimė 1955 m. spalio 28 d., kelios minutės po devynių ryto. “Geits” pavardė reiškia “vartai”. Ir iš tikrųjų jis atvėrė vartus į visiškai naują pasaulį. Vartus atvėrė, o raktą pasiliko sau.

Keistas vaikas

Geitsas yra įsitikinęs, kad sėkmę lemia sunkus protinis darbas. Jis netiki Fortūna. Kad ir kaip ten būtų, galime teigti, jog vis dėlto jam pasisekė: Bilas gimė įtakingoje ir tvirtoje šeimoje.

Bilo prosenelis buvo meras, senelis – nacionalinio banko viceprezidentas, tėvas – žinomas advokatas. Kadangi Bilas buvo jau trečiasis Geitsas, tėvai jį praminė Treem (trečiuoju). Protas, gebėjimas kabintis į gyvenimą ir konkuruoti jam buvo perduotas su genais.

Iš pradžių tėvai dėl jo nerimavo. Jie netgi vedžiojo berniuką pas specialistus, nes Bilas buvo itin drovus ir užsidaręs. Jo nedomino bendraamžių žaidimai. Tačiau su berniuku bendravęs prityręs psichologas jo motinai pasakė, kad pakeisti sūnaus jis negalės: “Vienintelė išeitis – pasikeisti jums pačiai”.

Pradinėje mokykloje smalsus ir sumanus Bilas nuobodžiavo. Tėvai, supratę, kad jų sūnaus sugebėjimams reikia privilegijuoto lavinimo, pervedė jį į privačią Leiksaido mokyklą. Šis jų sprendimas turėjo lemtingą vaidmenį ne tik Bilo gyvenimui, bet ir pasaulio kompiuterinės programinės įrangos plėtrai. Būtent Leiksaide Geitsas pirmąkart susipažino su kompiuteriais ir sutiko Polą Aleną.

Pirmieji hakeriai

1968-aisiais kompiuteriai kainavo neapsakomai brangiai, tačiau mokyklos administracija tvirtai nusprendė savo mokinius supažindinti su ateities technologijomis ir surado kompromisinį variantą. Už į fondą surinktus keliolika tūkstančių dolerių mokykla nusipirko galimybę limituotą laiką naudotis vienu iš “General Electric” priklausančių kompiuterių.

Mašina buvo panaši į priešistorinį monstrą ir užėmė pusę kambario. Tuo metu mokyklos vadovybė negalėjo net įsivaizduoti, kuo pavirs ši jų naujovė.

Iš pradžių mokinių grupė, kurių priešakyje buvo Geitsas ir Alenas, lipte prilipo prie kompiuterio. Neatsitraukdami nuo jo, tuo pat metu studijavo kompiuterinę literatūrą. Kitų disciplinų vaikai nesimokė, praleidinėjo pamokas ir – blogiausia – neatsiklausę išnaudojo visą mokyklai metams skirtą laiką prie “General Electric” kompiuterio…

Mažamečių kompanijai pasisekė. Netekę pirmojo kompiuterio, tais pačiais metais jie gavo galimybę naudotis kita – kompanijos “Computer Centre Corporation” mašina, Bilo praminta “C kube”. Mat šios kompanijos vieno geriausių programuotojų sūnus mokėsi Leiksaide.

Bilas su draugais kaipmat metėsi prie naujojo kompiuterio ir net elgėsi kaip hakeriai – kelis kartus įsilauždami į kompiuterinę sistemą ją sugadino. Jie netgi prisigavo prie jų kompiuterinio laiko registracijos failų. Nusikaltėlius kompanija sugavo su įkalčiais ir kelias savaites neleido naudotis kompiuteriu.

1968-ųjų pabaigoje Bilas Geitsas, Polas Alenas ir du kiti jaunieji Leiksaido hakeriai sukūrė programuotojų grupę. Jiems knietėjo savo sugebėjimus išbandyti versle, ir tokia galimybė netrukus pasitaikė.

“Computer Centre Corporation” pajuto patirianti nuostolių dėl dažnų sutrikimų sistemoje. Korporacija suprato, kad jų programos yra lengvai pažeidžiamos ir be saiko smalsiems jaunuoliams iš Leiksaido pasiūlė surasti jų sistemos silpnąsias vietas. Mainais už tai vaikinai gavo neribotą leidimą naudotis kompiuteriu.

Vėliau Geitsas sakė, kad ši galimybė būti prie “C kube” jo dienas pavertė naktimis. Draugai ne tik ieškojo trūkumų – jie savinosi visą prieš tai buvusios pamainos informaciją bei traukė duomenis iš personalo.

Tikriausiai jie atrodė keistai – dėl nesuprantamos mašinos, su kuria tuo laiku bendrą kalbą rasdavo tik suaugusieji, įprastų pramogų atsisakantys paaugliai. Jų bendraamžiai gainiojosi kamuolį, rinkosi į pirmuosius savo vakarėlius, o jie sėdėjo kaip perversmą sumanę sąmokslininkai…

Žinoma, nebūtų buvę Bilo Geitso ir jo draugų, globali revoliucija vis tiek būtų įvykusi. Personaliniai kompiuteriai, kurie pakeitė žmonijos gyvenimą amžiams, vis vien būtų atėję į mūsų namus ir biurus. Tik jų pavadinimai ir formos būtų buvę kitokie. Mokslo ir technikos procesas nesustabdomas. Bet kas tuomet galėjo pagalvoti, kad jį pratęs ne patyrę specialistai, o tie nebaigę mokslų vaikinukai?

1970 metais “Computer Centre Corporation” uždarė savo verslą ir “kompiuteriniai berniukai” puolė ieškoti kitų prieinamų mašinų. Rado universitete, kuriame dirbo Aleno tėvas. Netrukus jie pasirašė pirmąsias sutartis, uždirbo pirmuosius pinigus, sukūrė savo pirmąją automobilių srauto miesto keliuose analizės programą.

Paveikslėlis iš žurnalo ir truputis blefo

1973-iaisiais Bilas Geitsas įstojo į Harvardą mokytis advokatūros. Mokslas sekėsi, bet entuziazmo nebuvo. Jis liko tas pats dėl kompiuterių pamišęs vaikinas “išblyškusiu veidu ir karščiuojančiomis akimis”. Nenuostabu, kad Leiksaido istorija pasikartojo – Bilas greitai surado kompiuterių centrą ir jame įstrigo.

Senas bičiulis Polas Alenas tikino, kad vertėtų atidaryti nuosavą programinės įrangos firmą, bet Bilas nesiryžo mesti mokslų.

Viskas pasikeitė, kai pakeliui pas draugą Alenas nupirko žurnalo “Populiarioji elektronika” 1975 metų sausio numerį. Jo viršelyje buvo pirmojo masinio naudojimo kompiuterio “Altair-8800” nuotrauka. Su žurnalu rankose jis įsiveržė pas Bilą – draugai suprato, kad tai jų šansas.

Naminių kompiuterių rinka užgimė akyse ir artėjančio bumo išvakarėse skubiai buvo reikalinga programinė įranga šioms namų mašinoms. Geitsas iškart paskambino į “Altair” sukūrusią kompaniją MITS ir pasakė, kad jie su Polu turi BASIC, programavimo kodą, kurį galima panaudoti šiam kompiuteriui. Jie blefavo – tuo momentu vaikinai neturėjo nieko.

MITS pasiūlymu susidomėjo, o Geitsui su Alenu teko pašėlusiai dirbti, kad sukurtų programinį kodą ir patikrintų jį su kitais kompiuteriais.

Pirmąkart prie “Altairo” jie prisilietė savojo BASIC pristatymo dieną. Pagal viską, blefas turėjo baigtis nesėkme, bet programą kompiuteris priėmė kaip savo, ir MITS iškart panoro nusipirkti nuosavybės teises.

Geitsas įsitikinęs, kad būtent tą dieną atsirado “softa”, kompiuterinės programinės įrangos rinka.

Harvardą Bilas apleido. Susikūrė kompanija “Micro-Soft” (brūkšnelis netrukus nukris). Bilas ir Polas įdarbino savo mokyklos draugus, ir – ekspansija prasidėjo.

Eiliniam piliečiui jų svajonė atrodė pamišėliška. Bet jis net nenutuokė, kad po keliolikos metų ir pats patogiai įsitaisys prieš monitorių ir taps vienu iš milijonų.

Kompiuteris į kiekvienus namus

1979 metais “Microsoft Corporation” dirbo šešiolika darbuotojų. Priimdavo tik labai talentingus koledžų absolventus. Patirties neturėjimą jie laikė pranašumu.

1980-aisiais, kai kompiuterių gigantas IBM ieškojo operacinės sistemos savo pirmosioms mašinoms, įvyko lemtingas proveržis. “Microsoft” jiems perpardavė DOC, kurią buvo prieš tai įsigijusi iš kitos firmos.

IBM personalinius kompiuterius laikė žaislais, neturinčiais perspektyvos, ir, nusipirkusi sistemą, nepasirūpino įsigyti nuosavybės teisių. O Geitsas jau tada suprato, kad DOS – tai protingo metaliuko širdis…

Jo naujieji darbuotojai didžiaformatėms lentelėms (spreadsheet) sudarė programą ir tekstinį redaktorių “Microsoft Word”. Devintasis dešimtmetis pasižymėjo dideliais pasiekimais – atsirado kompiuterinė pelė ir grafiškas vartotojų “Windows”. Visa tai leido kompiuterius pritaikyti naudoti individualiai.

Geitso svajonė, kad kompiuteris atsirastų kiekvienuose namuose, ėmė pildytis.

1986 metais “Microsoft” akcijos pirmąkart buvo parduodamos biržoje, ir Bilas Geitsas staiga tapo neapsakomai turtingas. Higabaitai pavirto milijardais dolerių. Mokydamasis Harvarde jis vienam profesoriui neatsargiai mestelėjo, kad sulaukęs trisdešimties metų tapsiąs milijonieriumi. Atsitiko taip, kad Bilas tapo milijardieriumi būdamas trisdešimt vienerių.

Dabartinis jo turtas vertinamas 50 milijardų dolerių, o 85-iose atskirose jo korporacijose dirba beveik 60 tūkstančių darbuotojų. Nuo 2000 metų jo kompanijai vadovauja Stivas Bolmeris, o pats Geitsas pirmininkauja direktorių tarybai.

Bilas ir jo žmona Melinda – dideli filantropai, skurstantiesiems gydyti ir mokyti aukojantys didelius pinigus. Neseniai jie pervedė 400 milijonų dolerių skurstančių šalių vaikams skiepyti.

Londone vykusiame koncerte “Live 8”, skirtame badaujantiesiems Afrikoje, Bilas Geitsas buvo organizatorių “slaptasis ginklas”. Jį Bobas Geldofas pristatė kaip žmogų, kuris išrado šiuolaikinį pasaulį.

Niekuo neišsiskiriantis Geitsas, netikėtas reiškinys roko koncerte, kukliai išėjo į Haid parko sceną ir pasakė keletą žodžių apie milijono gyvybių išgelbėjimą. Šio globalisto balsas labdaros akcijoje, vykusioje pasaulio sostinėse nuo Tokijo iki Toronto, nuskambėjo įtikinamiau nei roko monstrų dainos.

Praėjusių metų kovą Bilą Geitsą karalienė Elžbieta įšventino į riterius.

Išvertė Rima Bruzgulytė