Kompiuterinis žaidimas: kur riba tarp iliuzijos ir tikrovės?
Jo sąskaitoje 100 milijonų dolerių, jis pats nežino tikslaus savo prabangiųjų vilų skaičiaus, jo mobiliojo telefono adresų knygelėje įtakingiausių mafijos ir gatvės gaujų vadeivų kontaktai, jis turi didžiausią visų laikų ginklų kolekciją nusikalstamame pasaulyje, jo kasdienybė – merginos, sportiniai automobiliai, vakarėliai, narkotikai, žmogžudystės.
Atrodytų, įspūdingas gyvenimas, kupinas nuotykių ir adrenalino. Tačiau jis netikras. Tai tik viena iš daugybės iliuzijų, susikurta žmonių, pametusių galvą dėl kompiuterinių žaidimų.
Kiekvienas iš mūsų patys esame susidūrę arba turime artimųjų, turinčių priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų. Bemiegės naktys, užmiršti draugai, pakrikę meilės reikalai… Bet ar jie iš tikrųjų taip gyvena?
Tyrael (toks šio žmogaus kompiuterinis slapyvardis), 18 metų, žaidžia masinį internetinį žaidimą vaidmenimis „Lineage 2“. Vaikinas teigia, kad visada atranda laiko žaidimui, kartais tam skiria net 10 valandų per parą. Jam įprastas metas miegoti – trečia valanda nakties, tačiau pasitaiko atvejų, kai į mokyklą žaidimo aistruolis žygiuoja visai nemiegojęs. Dėl to nenuostabu, kad jo pažymių vidurkis vos siekia 6. Tyrael pripažįsta, jog kompiuteriniai žaidimai turi įtakos ne tik jo mokslo rezultatams, bet ir asmeniniam gyvenimui. Jis sako, kad draugų turi visoje Lietuvoje, tačiau susitinka su jais itin retai. Vaikinas neturi antros pusės ir mano, jog to priežastis – laiko trūkumas. Nepaisant to, Tyrael įsitikinęs, kad toks gyvenimo būdas yra normalus ir mielai pasisėdėjimus draugų kompanijoje ir vakarėlius iškeičia į ilgas valandas prie mėgstamo žaidimo.
Vis dėlto kai kurie kompiuterinių žaidimų fanatikai sugeba sėkmingai suderinti šį pomėgį ir karjerą. Zenlo525, 26 metų barmenas sako, jog dievina kompiuterinius žaidimus, bet jie niekada netrukdo tikram gyvenimui, nes, jo manymu, virtualus pasaulis tiesiog negali pakeisti realybės. Vaikinas, žaidžiantis visame pasaulyje populiarų masinį internetinį žaidimą vaidmenimis „Warcraft“, teigia, kad savo pomėgiui skiria vidutiniškai apie 6 valandas, o savaitgaliais – net iki 14 valandų per parą. Net tiek valandų praleisdamas prie kompiuterio jis visada randa laiko draugams ir mylimai merginai, kuri rudenį taps jo žmona. Paklaustas, ar turi draugų, su kuriais susipažino žaidime, Zenlo525 atsakė, jog netiki virtualioje tikrovėje sukurtomis draugystėmis ir su kitais žaidėjais bendrauja tik „verslo” reikalais.
Nors ir yra žaidėjų, kuriems virtualus pasaulis neatrodo įdomesnis nei realybė, tačiau pasitaiko atvejų, kai kompiuterinis žaidimas ne tik keičia aktyvius laisvalaikio praleidimo būdus, bet ir griauna šeimas. Tą gali patvirtinti žaidimų „Travian“ ir „Lineage2“ mėgėjas Termostet. 32-jų metų vyras kompiuteriniais žaidimais susidomėjo tuomet, kai susilaužęs koją negalėjo daug judėti. Pasak jo, kompiuteriniai žaidimai jam taip patiko, jog jis net atsisakė paaukštinimo darbe, kad turėtų daugiau laisvo laiko savo naujai aistrai. „Virtualiame pasaulyje praleisdavau valandų valandas ir net nepastebėjau, kaip mano žmona susirinko daiktus ir išėjo”, – pasakojo Termostet. Žaidėjas teigia, kad tai jį privertė suvokti, jog riba tarp realybės ir netikrojo pasaulio yra smarkiai nusitrynusi. Vyras džiaugiasi, kad pradėjus mažiau laiko skirti internetiniams žaidimams, jam pavyko susigrąžinti žmoną, tačiau atsisakyti savo pomėgio neketina.
Visų trijų žaidėjų pavyzdžiai puikiai atskleidžia neigiamą kompiuterinių žaidimų įtaką asmeniniam gyvenimui, bet ar tai problema, kuria reikėtų susirūpinti? Simon Fraser universiteto mokslininkai, apklausę 650 paauglių, kurių amžius 11-18 metų, sako: „Taip“. Pasak jų, net kas ketvirtas tyrime dalyvavęs paauglys yra priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų. Nors didžiąją dalį kompiuterinių žaidimų fanatikų sudaro vaikinai, merginų, priklausomų nuo kibernetinio pasaulio, taip pat daugėja. Tačiau, anot Didžiosios Britanijos mokslininkų, tipiškas kompiuterinių žaidimų fanatikas yra 30-ies metų amžiaus vyras. Apklausus 7000 įvairaus amžiaus britų, buvo išsiaiškinta, jog 12 proc. žaidėjų yra linkę į šią priklausomybę.
Norėdami nustatyti tikrąsias priežastis, verčiančias žaidėjus pasinerti į virtualią erdvę, mokslininkai nuolat atlieka nuodugnius tyrimus. Vieną iš žymiausių tyrimų apie priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų atliko Rochester universiteto ir Immersyve koorporacijos mokslininkai. Ištyrę 1000 atsidavusių žaidėjų, jie nustatė, kad šiuos labiausiai traukia vidinis pasitenkinimo jausmas, kurį žmogus patiria tuomet, kai žaidime įvykdo sunkią užduotį ar patiria sėkmę. Panašius pojūčius jaučia žmonės laimėję loterijoje ar kazino, gavę gerą įvertinimą mokslų srityje, pasiekę užsibrėžtą tikslą. Užduotys žaidėjams, apdovanojimai įveikus kliūtį, teigiami įvertinimai išnarpliojus galvosūkį žaidime – tai tik keli iš daugelio komponentų, esančių geriausiuose kompiuteriniuose žaidimuose, kurie ir skatina žaidėją tęsti.
Vis dėlto, nežiūrint teikiamų malonumų, kompiuteriniai žaidimai, kaip vienas iš populiariausių šių dienų laisvalaikio praleidimo būdų, peržengus plonytę ribą tarp iliuzijos ir tikrovės, gali tapti nesibaigiančiu košmaru.
