Kai realybė tampa virtuali arba dar kartą apie priklausomybę nuo interneto
Tikriausiai daugelis iš mūsų šiuo metu neįsivaizduojame savo gyvenimo be kompiuterių ir interneto. Juk yra taip įprasta – ateiname į darbą, įsijungiame kompiuterius, peržvelgiame naujienas, patikriname elektroninį paštą. Internetas atvėrė žymiai daugiau bendravimo ir informacijos paieškos galimybių, tačiau tuo pačiu metu vis daugėja žmonių, kuriems internetas tapo narkotiku, o riba tarp virtualios realybės ir tikro gyvenimo vis labiau nusitrina.
Pirmą kartą terminas „priklausomybė nuo interneto“ (PI) buvo pavartotas dar 1996. Goldberg jį apibrėžė kaip neįveikiamą troškimą naudotis internetu. Priklausomybė nuo interneto yra panaši į kitas priklausomybės formas (priklausomybę nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, azartinių lošimų ir kt). Pagrindinis skirtumas slypi priklausomybės objekte. Kompiuterinėje veikloje priklausomybės potencialas gali pasireikšti kaip:
1) pernelyg stiprus susidomėjimas darbu internete, informacijos paieška (angl. – Web-addiction).
2) skausminga priklausomybė nuo video žaidimų (angl. – videoplays addiction).
3) intensyvus įsitraukimas į bendravimą su draugais pokalbių kanaluose (ang. – chat addiction).
Kodėl internetas taip traukia ir skatina priklausomybės formavimąsi? Galima išskirti keletą svarbiausių faktų. Tai:
• daugybės anoniminių socialinių sąveikų galimybė;
• virtualus savo fantazijų ir troškimų realizavimas, grįžtamojo ryšio galimybė;
• galimybė surasti norimus „pašnekovus“, užmegzti su jais kontaktą ir tą kontaktą kontroliuoti;
• neribojamas priėjimas prie informacijos, įvairių pramogų;
• dalyvavimas žaidimuose.
Psichologiniai PI požymiai yra kaip bendri, būdingi visoms priklausomybės formoms, taip ir specifiniai, būdingi tik šiai konkrečiai priklausomybės formai. Šie požymiai yra:
– pagerėjusi nuotaika naršant internete;
– labai stiprus potraukis prisijungti prie interneto;
– internete leidžiama vis daugiau laiko;
– sunkumai nutraukiant interneto vartojimą;
– augančios neigiamos emocijos (suirzimas, apatija, pablogėjusi nuotaika, nuobodulys, tuštumos jausmas), kai nėra prisijungęs (-usi) prie interneto;
– sumažėjęs domėjimas šeima, darbu, ankstesniais pomėgiais;
– atsakomybės sumažėjimas, neatsakingas savo pareigų namuose ir darbe atlikimas.
Žmonės, priklausomi nuo PI, turi įkyrų norą nuolat tikrinti savo elektroninį paštą, jie negali sulaukti, kada vėl išeis į interneto „platybes“. Juos supantys artimieji pastebi ir turi skundų, kad yra pernelyg daug laiko praleidžiama internete ir pernelyg daug pinigų yra išleidžiama ryšio mokesčiams. Patys priklausomi asmenys neigia turintys priklausomybę, labai suirzta ir dar labiau užsidaro, kai juos bando kritikuoti arba užsiminti apie galimą psichologinę problemą. Ilgainiui nutrūksta buvę reikšmingi santykiai, jų vietą užima „pašnekovai“, esantys virtualioje realybėje.
Jau minėtas autorius I. Goldberg manė, kad PI galima konstatuoti, jei pasireiškia trys iš žemiau išvardintų požymių:
1) Toleravimas. Tam, kad žmogus pasiektų pasitenkinimą, jam reikia vis daugiau laiko praleisti internete. Jei šis laikas nėra didinamas, interneto vartojimo poveikis mažėja.
2) „Atsisakymo sindromas“. Jis pasireiškia tuomet, kai priklausomas žmogus nustoja naršyti internete arba mažina laiką, praleidžiamą jame. Tuomet gali pasireikšti tokie požymiai kaip nerimas, įkyrus galvojimas apie tai, kas dabar vyksta internete, fantazijos ir mintys apie internetą ir kt. Interneto vartojimas padeda išvengti „atsisakymo sindromo“.
3) Internetas yra vartojamas žymiai ilgiau ir dažniau, nei iš pradžių buvo planuota.
4) Pasireiškia stiprus noras arba atliekami nesėkmingi bandymai nutraukti arba pradėti kontroliuoti interneto vartojimą.
5) Didelės laiko sąnaudos yra skiriamos veiklai, susijusiai su interneto vartojimu (knygų pirkimas internete, failų, rastų internete, tvarkymas ir pan.).
6) Nutrūksta arba sutrumpėja laikas, skiriamas profesinei, socialinei veiklai, poilsiui.
7) Interneto vartojimas tęsiasi net tuomet, kai pats žmogus puikiai žino apie periodiškai arba nuolat pasireiškiančias fizines, profesines, psichologines problemas, susijusias su besaikiu interneto vartojimu (nuolatinis neišsimiegojimas, šeimos problemos, vėlavimas rytais į darbą, atsakomybės stoka atliekant profesines pareigas ir pan.).
Young (1997) išskiria tris pagrindines pastiprinimo sritis, būdingas bendravimui internetu – socialinis palaikymas, seksualinis pasitenkinimas bei „personos kūrimas“.
Aptarkime kiekvieną iš jų detaliau.
Socialinis palaikymas formuojasi tuomet, kai žmogus įsijungia į kokią nors socialinę grupę (pokalbių kanalą, telekonferenciją ir pan.). Neretai dalyvaudamas kurioje nors virtualioje grupėje žmogus yra žymiai drąsesnis nei realiame gyvenime. Jis atvirai ir drąsiai reiškia savo nuomonę, dalyvauja diskusijoje. Internete galima paslėpti savo tapatybę, sukurti kitą savęs vaizdą. Konfrontacija arba kritika ne taip gąsdina, nes patys žmonės yra nepasiekiami, o tapatybė neaiški.
Seksualinis pasitenkinimas. Anoniminis kiberseksas leidžia priklausomiems nuo interneto žmonėms virtualioje realybėje patenkinti slapčiausius savo troškimus, elgtis taip, kaip realiame gyvenime jie niekada nesielgtų. Be to, žmonėms, kurie nepasitiki savo išvaizda arba turi bendravimo problemų, internete yra žymiai lengviau susipažinti ir užmegzti intymų ryšį.
Personos sukūrimas. Mūsų tapatumą formuoja mūsų socio-ekonominis statusas, lytis, amžius, tautybė. Virtualioje realybėje šie dalykai išeina į antrą planą ir visi vartotojai yra lygūs. Vietoje socialinio tapatumo yra kuriamas virtualus tapatumas. Virtualus tapatumas yra asmens idealusis Aš, kuris internete išstumia „blogą“ realųjį Aš ir padeda patenkinti tuos poreikius, kurie nėra patenkinti realiame gyvenime. Paprastai tai yra du pagrindiniai poreikiai: išstumtos asmenybės realizavimo poreikis bei pripažinimo ir jėgos poreikis. Žmonės, kurie labai žemai ir neadekvačiai save vertina, turi bendravimo problemų, susiduria su aplinkinių nepritarimu, taip pat depresyvūs ir nerimastingi asmenys labiau linkę į savo idealaus Aš kūrimą virtualioje aplinkoje. Internetas yra ta vieta, kur žmogus projektuoja savo fantaziją. Ta fantazija įgauna kuriamo personažo įvaizdį. Šis personažas gali gauti pripažinimą įvairiuose pokalbio kanaluose. Žmogus, kuris realiame gyvenime yra tylus, uždaras ir nedrąsus, virtualioje realybėje gali tapti lyderiu, drąsiai ir atvirai reiškiančiu savo mintis. Virtualus pasaulis tampa ta vieta, kurioje galima realizuoti slapčiausius troškimus, valdyti situaciją, jaustis herojumi, žaidimuose, virtualiuose kontaktuose išgyventi įvairias emocijas. Taip formuojama bendravimo realiame pasaulyje iliuzija.
Priklausomybės nuo interneto diagnostikai dažnai naudojamas K. Young klausimynas. Pabandykite perskaityti žemiau esančius teiginius ir pagalvokite, ar jie tiktų apibūdinant jus ir jūsų gyvenimą.
1. Naudojatės internetu tuomet, kai siekiate pabėgti nuo problemų arba pagerinti savo nuotaiką.
2. Jūs negalite kontroliuoti interneto vartojimo.
3. Jaučiate poreikį vis daugiau laiko skirti internetui tam, kad pasiektumėte pasitenkinimą.
4. Kiekvieną kartą jūs užsibūnate tinkle ilgiau, nei planavote.
5. Išleidžiate daug pinigų ryšio mokesčiams, tačiau kiekvieną dieną vėl jungiatės į tinklą.
6. Meluojate savo šeimos nariams ir draugams, kiek laiko jūs praleidžiate internete bei kaip esate įsitraukę į jį.
7. Jaučiate susierzinimą ir nerimą, kai jus atitraukia nuo interneto.
8. Nuolat galvojate apie internetą, kai esate ne tinkle.
9. Būdami ne tinkle jaučiatės nusiminę ir nerimastingi.
10. Rizikuojate prarasti svarbius santykius, darbo arba mokslo vietą dėl interneto vartojimo.
Jei asmeniui tinka daugiau nei keturi teiginiai ir jo įsitraukimas į interneto vartojimą tęsiasi ilgiau nei dvejus metus, tai gali liudyti apie susiformavusią priklausomybę nuo interneto ir jam gali būti reikalinga psichologinė pagalba.
Remtasi literatūros šaltiniais:
Malkina- Pych I.G. Psichologija povedenija žertvy.
Spravočnik prakticheskogo psichologa.Eksmo, 2006.
Bulotaitė Laima. Narkotikai ir narkomanija. Iliuzija ir realybė. Vilnius, 2004.
