Racionalumo problemos negalima tapatinti su ratio klausimu, nors būtent tai sudaro šios problemos branduolį. Aišku, kad protas racionalus, bet čia nėra jokios problemos, nes tai paprastą tautologiją: protas protingas. Suprantama, kad šiuo atveju racionalumo problema traktuojama kaip ne-proto atitinkamumo protą problema. Konkrečiai, jutiminė sąmonė racionali tiek, kiek ji atitinka logines schemas. Pavyzdžiui, racionalus jutiminis paveikslas yra ne kas kita, kaip jutiminė sąvoka. Arba: pasaulis racionalus tiek, kiek jis atitinka proto normas ir reikalavimus. Būtent taip racionalumą suprato Klasicizmo ir Švietimo epochos filosofai. Su šia interpretacija galima visiškai sutikti, jeigu prisimintume, kad tai tik vienas mūsų problemos aspektas. Tai Aristotelis kuris, paprastai problemą svarstyti pradėdavo nuo raktinio žodžio reikšmės analizės. Lotyniškas žodis „ratio” turi daugybę reikšmių, tarp kurių pažymėtinos šios: 1. intelektas, protas; 2. minčių būdas; 3. pagrindas, motyvas. Matome, kad racionalumo problema apima ir gnoseologinius, epistemologinius bei metodologinius, ir ontologinius klausimus. Daugelis šiuolaikinių filosofų tyrinėjimų išaiškino, kad epistemologijos aspektu racionalumo problema netelpa į klausimo apie racionalų rėmus. T. Kuno „paradigmos”, M. Fuko „epistemos”, I. Lakatoso „mokslo – tyrimo programos” nėra loginės arba konceptualios sistemos. Šią prasmę paaiškino St. Tulminas, sakydamas, kad „racionalumas – tai ne loginės ar konceptualios sistemos kaip tokios, atributas, o žmogaus veiksmų ar iniciatyvų atributas…”. Beje, gerokai iki St. Tulmino, tai nurodinėjo K. Marksas, supratęs praktiką kaip pažinimo pagrindą, o konceptualias sistemas – kaip praktikos formas, paverstas mąstymo ir pažinimo formomis.