“Tpfu, tpfu tpfu… Na ir burtai”… mintyse murmėjo Marius, žvilgčiodamas tai į lazdelę, tai į slibiną, apšaudomą pilies gynėjų stebuklingame veidrodyje. “Velnias velnias velnias…”, kaupėsi nusprendęs vis dėlto dar kartą paliesti lazdelę. Ir vėl, atsargiai, tik pirštu – nieko… Capt delnu – nieko… “Fiūūū… Fiūūū!”, sušvilpė strėlės. Juokdarys tiesiog savaime truktelėjo į save lazdelę, tarsi mėgindamas išvengti kažkur lekiančių strėlių. Ir pajuto, kad kažkas įvyko – garsas nutolo, pasigirdo sparnų plakimas, bet tik pažvelgęs į veidrodį, Marius suprato, kodėl – slibinas tolo nuo pilies. “Nejaugi?..”, nustebo jis nuo netikėtos minties, varstydamas akimis tai lazdelę, tai slibino, plasnojančių virš papilio, atvaizdus stebuklingame veidrodyje. O ausyse tuo metu ūžė skrydžio vėjas, girdėjosi lėtas galingų sparnų vasnojimas, netgi jautėsi aitrus kvapas… Kryptelėjo lazdelę į priešingą pusę – slibinas irgi pasuko į šoną.