E-solidarumas: draugiškas pasikeitimas failais ar skaitmeninis piratavimas?

Solidarumas ir e-solidarumas

Merriam Webster žodyne solidarumas apibrėžiamas kaip “tam tikros grupės arba
klasės vieningumas, kuris produkuoja interesų, tikslų ir standartų bendrumą,
arba yra jais grindžiamas” (Britannica 2001 Deluxe Editon CD-ROM). Atitinkamai
e-solidarumą galima apibūdinti kaip interneto vartotojų bendrumą, kuris
pasireiškia tuo, jog vartotojai dalinasi bei keičiasi failais vieni su kitais.
Juos apjungia bendri interesai – domėjimasis pvz. muzika arba kinu; jų tikslas –
nemokamas ir beveik neribotas muzikos, filmų ar programų pasirinkimas; visas
procesas yra reguliuojamas bendromis (dažnai nerašytomis) failų keitimosi
taisyklėmis (pvz. SoulSeek vartotojai neleidžia naudotis savo resursais tiems,
kurie patys niekuo nesidalina). Galiausiai, juos vienija bendri priešai, šiuo
metu didžiausias jų – RIAA (Recording Industry Association of America /Amerikos
įrašų industrijos asociacija), kuri siekia uždrausti nemokamą keitimąsi failais
kaip įstatymus (t.y. autorines teises) pažeidžiančią veiklą.

Teorinėje plotmėje svarstymai apie e-solidarumą galėtų atsiremti į amerikiečių
filosofo Richardo Rorty idėjas apie solidarumą. Vienas iš svarbiausių klausimų,
kuriuos Rorty nagrinėja knygoje Atsitiktinumas, ironija ir solidarumas (1989)
yra toks: kaip galimas nemetafizinis solidarumas atomizuotoje bei kritiškai
nusiteikusių individų visuomenėje? Rorty ieško naujos solidarumo sampratos. Jį
domina toks solidarumas, kurio pagrindas nėra religinis, nacionalinis, rasinis,
seksualinis ir pan. bendrumas. Jo taipogi netenkina bendražmogiškas solidarumo
aiškinimas: “mūsų solidarumo jausmas yra stipriausias tuomet, kai tie, su
kuriais solidarizuojamės yra suvokiami kaip ‚vieni iš mūsų’, kur ‚mūsų’ reiškia
kažką mažesnį bei lokalesnį nei žmonija. Būtent todėl paaiškinimas ‚ji(s) yra
žmogus’ yra silpnas ir neįtikinamas aiškinant kilnų poelgį” (Rorty 1989, 191).
Rorty manymu, solidarumui reikalingas nebūtinai universalus saitas, solidarumą
gali skatinti gerokai lokalesni motyvai:
“Požiūris, kurį siūlau, teigia, jog moralinis progresas egzistuoja, ir kad šis
progresas išties vyksta didesnio žmogiško solidarumo link. Tačiau toks
solidarumas nėra suvokiamas kaip pamatinės-savasties ar žmogiškosios esmės
visuose žmonėse pripažinimas. Veikiau jis suvokiamas kaip (i) sugebėjimas kuo
tuo toliau tuo labiau matyti tradicines (gentines, religines, rasines,
paprotines ir pan.) skirtybes kaip nesvarbias lyginant su bendrumu, kurį sukelia
skausmas ir pažeminimas, (ii) kaip sugebėjimas mąstyti žmones, visiškai
skirtingus nuo mūsų, taip tarsi jie būtų įskirti į ‚mūsų’ ratą” (Rorty 1989,
192).

E-solidarumas yra šiek tiek kitokio pobūdžio nei tas, apie kurį kalba Rorty.
Kritiškai žiūrint, e-solidarumą galima suvokti kaip paprasčiausią naudos
siekimą: dalinuosi, kad pats turėčiau iš to naudos (esi pašalinamas iš
dalinimosi proceso, jeigu pats niekuo nesidalini). Pagal tokią interpretaciją,
e-solidarumas net negalėtų būti laikomas tikru solidarumu, veikiau tai primintų
“natūrinius” mainus. Tačiau čia esama dar vieno lygmens. Mat siekdami pateisinti
autorinių teisių pažeidimą vartotojai pabrėžia draugiškumo aspektą: failais
keičiamasi su draugais visame pasaulyje – leidžiu naršyti po savo kompiuterio
kietąjį diską bei naudotis savo resursais bet kam, kas yra prisijungęs prie
interneto. Tokiu būdu postuluojama tam tikra nematoma bendruomenė, su kuria
konkretus vartotojas ‚įsileisdamas į savo kompiuterį’ solidarizuojasi. Taigi,
kaip teigtų Rorty, toks “solidarumas neatrandamas refleksijos pagalba, jis yra
sukuriamas” (Rorty 1989, xvi). Tokio kūrimo procese gali dalyvauti kiekvienas,
turintis technines galimybes jungtis prie interneto, todėl e-solidarumas
atsiranda spontaniškai, be centralizuoto įsikišimo.

Viena vertus, e-solidarumas tarsi prieštarauja Rorty nuostatai: juk keisdamiesi
failais vartotojai solidarizuojasi su visais interneto vartotojais – tiek patys
siųsdamiesi muziką iš kitų, tiek darydami savo kolekciją prieinamą kitiems. Kita
vertus, Rorty poziciją gali patvirtinti kai kurių vartotojų argumentai tuomet,
kai juos pričiupo RIAA: “Ar failų pasikeitimo programa neprimena situacijos,
kuomet aš palieku savo bibliotekos duris atviras? Bet kas gali ateiti ir daryti
mano knygų kopijas, bet tai nereiškia, kad aš esu atsakingas už autorinių teisių
pažeidimą” (RIAA Tactics Under Scrutinity // Wired News, Sept. 16, 2003:

http://www.wired.com/news/digiwood/0,1412,60460,00.html).

Skirtingai nuo Rorty solidarumo versijos, e-solidarumas yra hedonistinio ir
pragmatinio pobūdžio: esu solidarus su kitais vartotojais, ne todėl, kad mus
sieja skausmo ir pažeminimo suvokimas (be to, jų net nepažįstu). Veikiau esu
solidarus todėl, kad man tai naudinga (proga gauti tai, ko noriu), be to tai yra
malonu (muzika ar filmai kaip malonumą suteikiantys dalykai).

E-solidarumas ir muzikos įrašų industrijos nesėkmės

Viena iš pagrindinių muzikinės industrijos bėdų – piratavimas. Ilgą laiką
individualūs vartotojai piratavimu nebuvo kaltinami (matyt, dėl sąlyginai
nedidelių mastų). Tačiau atsiradus MP3 formatui bei failų keitimosi programoms,
vis daugiau individualių interneto vartotojų įsitraukė į RIAA požiūriu nelegalią
veiklą. Kaip minėta, nepaskutinį vaidmenį atliko ir e-solidarumas, t.y. masiškas
pasikeitimas failais įmanomas tik tuomet, kai tokia veikla užsiima didelis
kiekis vartotojų. Jei vartotojų mažai, automatiškai sumažėja pasirinkimas, kas,
savo ruožtu, nebeskatina dalintis savo failais. Be to, vartojus vienija tam
tikros bendros nuostatos, pvz. įsitikinimas, kad failų keitimasis nėra
nusikaltimas ar autorinių teisių pažeidimas. Kitas impulsas pasireikšti
e-solidarumui – RIAA veiksmai. Puolimas prieš individualius vartotojus, bei
jiems iškelti ieškiniai suvienijo vartotojus.

Pusių argumentai:

RIAA	Vartotojai
Keitimasis failais pažeidžia autorines teises. Vogti nemoralu ir neteisėta.	Tai nėra vagystė – tai tik pasikeitimas failais su draugais arba e-solidarumas. Be to, pirkti CD nežinant dainų – neracionalu.
Piratai prisidėjo prie įrašų industrijos pardavimo apimčių nuosmukio (žr. Priedą).	JAV ekonomika patyrė nuosmukį, todėl krentantys įrašų pardavimas nebūtinai turi būti įtakotas piratavimo. Be to, asmenys besikeičiantys failais dažniau perka CD nei to nedarantys (žr. Priedą).
Ženkliai išaugo tuščių CD, MP3 grotuvų bei CD-įrašymo įrenginių pardavimas.	Legalių įrašų kainos yra per didelės, kad būtų įmanoma pilnai patenkinti savo poreikius legaliai.
Stipriai išaugusi konkurencija šou versle nulemia tai, kad didžioji lėšų gautų už įrašų pardavimą išleidžiama reklaminei kampanijai.	Įrašų studijos dirbtinai palaiko aukštas CD kainas – nuo CD atsiradimo jos beveik nepakito. Dabartinės technologijos leidžia pagaminti CD už žymiai mažesnę kainą (tuščias CD kainuoja vidutiniškai 2 lt.).
Atlikėjai bijo palaikyti RIAA, kad neprarastų klausytojų.	Atlikėjai gauna tik nedidelį procentą nuo parduodamų jų įrašų – didžiąją dalį gauna leidėjai. Vadinasi, leidėjai išnaudodami atlikėjus, vis dar bando išlaikyti turimą pelną, tačiau jie verčiau turėtų mažinti kainas.
Atlikėjai bei leidėjai negauna jiems priklausančių pajamų, piratai keisdamiesi failais nepaiso įstatymų, vadinasi, jie turi už tai atsakyti.	Reikalaujant interneto tiekėjų atskleisti vartotojų asmens duomenis pažeidžiamas asmens privatumas.
Asmuo siūlantis naudotis savo kolekcija bei naudodamasis kitų kolekcijomis viešoje erdvėje – internete – nebėra privatus.	Atviros bibliotekos durys: vartotojas neatsako už tai, kad jo kolekcija jam nežinant naudojasi kiti. Anti e-solidarumas.
	RIAA nori vartotojų pinigų, tačiau juos pačius laiko nusikaltėliais. Tai parodo, jog RIAA elgiasi ciniškai, o visos kalbos apie autorines teises – tik pretekstas susigražinti mažėjantį pelną.

Vietoje išvadų

Tenka pripažinti, jog ne visi vartotojų argumentai yra pakankamai pagrįsti (pvz.
teiginys, jog asmenys, besikeičiantys failais, perka daugiau įrašytų CD nei to
nedarantys, nėra labai įtikinamas; juk galima bet kada paklausti “kam pirkti,
jei galima gauti nemokamai?”). Tačiau šioje vietoje pastebima kitokio pobūdžio
problema, t.y. ar tradicinė etika tinka dabartinei situacijai aprašyti bei
įvertinti? Kitaip tariant, ar egzistuojančios etinės solidarumo bei nuosavybės
sampratos tinka spręsti problemas, sukeltas skaitmeninių technologijų? Juk
kalbant apie autorines teises ar apie pasikeitimą failais, susiduriama su
situacija, “kurioje gėrybės gali būti pavogtos neribotą kiekį kartų ir tuo pat
metu išlikti tikrųjų savininkų dispozicijoje” (Barlow 1991, 23).

Keitimasis failais sukelia konfliktą tarp dviejų vertybių – nuosavybės ir
solidarumo. Šioje situacijoje galimos dvi strategijos: arba mėginti suderinti
minėtas vertybes, arba pripažinti, kad viena iš jų yra svarbesnė bei pranašesnė
už kitą. Taigi galimos dvi alternatyvos: arba išlaikomas pasitikėjimas tradicine
etika, ir e-solidarumas yra traktuojamas kaip skaitmeninis piratavimas, už kurį
reikia bausti. Arba ieškoma naujos etinės sistemos, ir ypač kitokios nuosavybės
sampratos, kuri galėtų reabilituoti svarbiausias e-solidarumo apraiškas, tokias
kaip draugiškas pasikeitimas failais.

Nuorodos:
Barlow J.P. (1991) Coming into the Country // Communications of the ACM, 1991,
34 (3).
CD Piracy Climbed 14% in 2002, Industry Says // Bloomberg News, posted July 11,
2003:

http://www.sun-sentinel.com/business/la-fi-rup11.7jul11,0,1265776.story?coll=sfla-business-front
Grossman L. (2003) It’s All Free (The Entertainment Industryfights back against
Digital Piracy) // Time, May 19, 2003, Vol. 161, No. 20.
Healey J. and Leeds J. (2003) The Ethics of ‘Stealing’ Music: Can the Music
Industry Teach Morals about Downloading? // FSU News, September 08, 2003:

http://www.fsunews.com/vnews/display.v/ART/2003/09/08/3f5ba2ba03369
Moor J. (1985) What Is Computer Ethics? // Metaphilosophy, 1985, 16 (4).
RIAA Tactics under Scrutinity // Wired News, posted September 16, 2003:

http://www.wired.com/news/digiwood/0,1412,60460,00.html
Rorty R. (1989) Contingency, Irony, and Solidarity. Cambridge: Cambridge
University Press.
Rusteika M. (2002) Audiogalaxy.com nebeveikia // ORE, 2002 06 18:

http://www.ore.lt/article.php?id=187
The Real Chances // Boycott-RIAA, September 9, 2003:

http://www.boycott-riaa.com/article/7703
RIAA skelbs amnestiją MP3 vartotojams // Omni Laikas, 2003 09 09:

http://www.omni.lt/?rask$9359_16009$z_118790

PRIEDAS: Svarbiausi faktai apie RIAA ir vartotojų
konfliktą

· 1999 metais RIAA (Recording Industry Association of America /Amerikos įrašų
industrijos asociacija) iškėlė ieškinį pirmai centralizuotai failų keitimosi
sistemai Napster. Oficialus kaltinimas – autorinių teisių pažeidimas. Procesą
laimėjo RIAA, Napster teko užbaigti savo veiklą bei “uždaryti” savo serverius.

· kompaktinių diskų (CD) pardavimas pasaulio mastu sumažėjo nuo 2.37 mlrd.
vienetų 2001 metais iki 2.25 mlrd. – 2002 [pagal IFPI (International Federation
of the Phonographic Industry) atliktą tyrimą; Time, May 19, 2003; 49 – 50].

· 2000 metais buvo parduota 60 mln. kopijų albumų, patekusių į perkamiausių
albumų Top 10; atitinkamai 2001 metais jų buvo parduota 40 mln., o 2002 – 33
mln. (ibid.).

· 2002 metais MP3 grotuvų pardavimas padidėjo 56% lyginant su 2001 metais
(ibid.).

· 2002 metais amerikiečiai nupirko maždaug 680 mln. albumų, tai tuo pat metu jie
įsigijo 1.7 mlrd. tuščių kompaktinių diskų [pagal Nielsen SoundScan atliktą
tyrimą; Time, May 19, 2003; 49 – 50].

· piratinių diskų pardavimas visame pasaulyje praeitais metais padidėjo 14%, iki
1.1 mlrd. vienetų. Tas pats šaltinis nurodo, jog parduotos piratinės muzikos
vertė, įskaitant ir kasetes, pasiekė 4.6 mlrd. USD. Šie skaičiai neapima
keitimosi bei dalinimosi failais. 2002 m. pasaulinė įrašytos muzikos rinkos
apyvarta nusmuko 7% ir dabar sudaro 32 mlrd. USD. Manoma, kad įrašų industrijos
pajamos 2003 metais sumažės nuo 5 iki 8% [pagal IFPI duomenis;

http://www.sun-sentinel.com/business/la-fi-rup11.7jul11,0,1265776.story?coll=sfla-business-front].

· 2002 metų birželio mėnesį RIAA ir Audiogalaxy susitarimu, pastaroji nutraukė
savo “nelegalią” veiklą pasižadėdama įdiegti ir naudoti specialius filtrus,
kurie neleis platinti didžiosios dalies muzikos įrašų. Įrašų kompanijos pirma
turės duoti sutikimą platinti savo įrašus per Audiogalaxy sistemą. Kitaip
tariant, už įrašų įsigijimą reikės mokėti įrašų kompanijoms.

· tik didelę internetinio failų keitimosi patirtį turintys vartotojai yra linkę
didinti ir fizinių CD pirkimą. 34% visų internetinių mainų sistemų vartotojų
teigia išleidžią daugiau pinigų muzikiniams diskams nei anksčiau, prieš tokių
interneto paslaugų įsigalėjimą. 15% teigė išleidžią muzikai mažiau. 50% nurodė,
kad išlaidos muzikai nepakito. Tuo tarpu net 71% nesinaudojančių Audiogalaxy ar
panašiomis sistemomis teigė, kad jų išlaidos muzikiniams kompaktiniams diskams
nepakito, 10% nurodė, kad išleidžia dar mažiau, 19% – kad šiuo metu muzikai
išleidžia daugiau. Kitos technologijos, tokios kaip CD įrašymo įranga ir
greitaeigis internetas, vartotojų pirkimo polinkiams įtakos neturi. Taigi
analitikai teigia, kad internetinės mainų sistemos iš tiesų daugiau skatina
muzikos fizinėse laikmenose įsigijimą, nei jį slopina. Iki šiol tam absoliučiai
prieštaravo didžioji dalis tarptautinių įrašų kompanijų, kurios teigė, kad
internetinės mainų sistemos iš jų “vagia” pinigus [pagal Jupiter Media Metrix
tyrimą;
http://www.ore.lt/article.php?id=187].

· JAV yra maždaug 120 mln. interneto vartotojų. Pusė iš jų (apytiksliai 60 mln.
asmenų) kopijuoja muziką, filmus ir kitus skaitmeninius failus vieni iš kitų
naudodamiesi tokiomis sistemomis kaip Kazaa, Morpheus, SoulSeek, Gnutella,
LimeWire, Grokster, Filedonkey [

http://www.fsunews.com/vnews/display.v/ART/2003/09/08/3f5ba2ba03369 ; šie
duomenys yra tikėtini, jų tikslesnio statistinio pagrindimo nepavyko surasti].

· RIAA keičia taktiką – negalėdama laimėti bylos prieš internetinių failų mainų
sistemas, kelia ieškinius vartotojams. 2003 09 08 dieną RIAA už autorinių teisių
pažeidimą pateikė ieškinius 261 vartotojui, kurie keitėsi failais internete. Į
teismą buvo paduoti tik tie vartotojai, kurie kitiems siūlė “nusikrauti” daugiau
nei 1000 dainų iš savo kompiuterio kietojo disko.

· 2002 metų JAV gyventojų surašymo duomenimis, JAV gyvena 281,421,906 žmonės.
Vadinasi, asmenys, besikeičiantys failais, sudaro 21% visų gyventojų. Taigi 21%
JAV gyventojų gresia teisminė atsakomybė už autorinių teisių pažeidimą. Jei šiuo
metu vartotojams yra iškelta 261 byla, tuomet kyla klausimas, jog kokia tikimybė
būti pagautam? Keliant bylas dabartiniais tempais, tikimybė būti paduotam į
teismą lygi 0.00000435%. Jei tempai padidėtų ir kiekvieną dieną būtų iškelta 261
byla, tuomet per mėnesį (31 d.) susidarytų 8091 byla. Jei RIAA sugebėtų
išlaikyti tokį tempą, tuomet tikimybė būti patrauktam atsakomybėn padidėtų iki
0.00013485%. o tai reiškia maždaug 1 asmenį iš 10000 [

http://www.boycott-riaa.com/article/7703 ].

· 2003 09 08 RIAA paskelbė amnestiją tiems vartotojams, kurie prisipažins, jog
nelegaliai parsisiunčia muziką iš interneto. Visiems tiesioginio keitimosi
failais tinklų (P2P) vartotojams bus pasiūlyta sunaikinti neteisėtai įgytas
įrašų kopijas, laikomas kietuosiuose diskuose, įrašytas į CD-R ir kitas
laikmenas. Pagal amnestijos planą atgailaujantys vogtų MP3 naudotojai, įskaitant
ir jų šeimos narius, turės užpildyti ir atsiųsti į RIAA prašymą pritaikyti jiems
amnestiją. Šis prašymas turi būti patvirtintas notaro. Jame būtina nurodyti visą
informaciją apie konkretų žmogų, be to, privaloma pateikti jo nuotrauką. RIAA
tvirtinimu, toks prašymas užtikrins, kad ateityje tam pačiam vartotojui vėl
pradėjus “pumpuotis” iš interneto nelegalius įrašus jį bus galima iš karto
paduoti į teismą. Amnestijos programoje bus leidžiama dalyvauti tik tiems
žmonėms, kuriems nėra pateikti ieškiniai, be to, jų pavardžių neturi būti
interneto paslaugų teikėjų sudarytuose nelegalių MP3 naudotojų sąrašuose, kurie
buvo pateikti RIAA reikalavimu. Įmonės, kurių darbuotojai piktnaudžiavo P2P
tinklais, amnestuojamos nebus [

http://www.omni.lt/?rask$9359_16009$z_118790 ].

Hum. m. dr. Aldis Gedutis
Sociologijos katedra
Klaipėdos universitetas
e-paštas: aldisg@takas.lt