Dirbtinis intelektas

Vienoje iš G.Kasparovo žaistų partijų prieš “Deep Blue” kompiuteris, paneigdamas žmogaus-varžovo lūkesčius, lengvai laimimos šachmatų figūros nepaėmė – ir tai po daugelio ėjimų nulėmė mašinos pergalę. Garis vėliau sakė, kad tada jis mašinos veiksmuose pajuto (arba bent jau jam pasirodė) intelektą: užslėptą sumanymą darant strateginį žingsnį.

Bet ar galima įtarti, kad kompiuteris gali turėti “intelektą”? Sakau – ne! pats laikas įveskite Proto arba Protingumo sąvokas, nes vien Intelekto aiškinantis neužtenka. tačiau kodėl? Juk jis labiau “beasmenis”, nei “protas”. Artefakto (kuriuo gali būti kompiuteris) išsaugojimas gali atrodyti “intelektualiu”, tačiau nebūtinai tuo pat metu ir “protingu”. Intelektualiai elgtis galima ir nesiekiant to, tačiau PROTINGAI elgtis to nenorint, tikriausiai, nepavyks, nes protingumo implikacija yra jo suvokimas. Taip, vabzdžių (bičių ar skruzdžių) “socialinė” veikla pagrįsta “įgimtais instinktais” – bet lengviau pripažinti, kad ji labiau “intelektuali”, o ne “protinė”. ir juk neatsitiktinai tuntai žmonių plakasi bandydami iš prietaisų išgauti “intelektą”, tačiau PROTO juose dar niekas ir niekada neplanavo. tai kodėl?

Sunku pasakyti, nes šios sąvižokos turi “neaiškias definityvinės reikšmės lauko ribas” arba perėjus prie naujausios terminijos – jie priklauso “FUZZY SETS” (“negriežtos aibės”, kurių teoriją 1965-ais pasiūlė Lotfi A.Zadeh), kurių matematinis modelis leidžia aprašyti negriežtas sąvokas ir žinias, ir atliekant su jomis veiksmus padaryti “negrieštas” išvadas.

“Deep Blue” galėjo sukelti žmogui įspūdį, kad jame “bręsta” (tarkim intelekto kibirkštis), nes “jis regėjo toliau”, negu jo varžovas. “Numatyti į priekį” yra svarbi Proto savybė, tačiau gali būti ir įgimto instinkto (kaip vabzdžių, kurių, vienok, nelaikom protingais) rodinys. Toks instinktų ir intelekto artumas kyla dėl sėkmingo rezultato ateityje, t.y. instinktas turi TEOLOGIJOS bruožų. Ir tikslo siekimą. Na aišku. tikslo siekimą (įrašytą IBM programuotojų) “Deep Blue” turėjo…

AI (Dirbtinio intelekto) pavergti specialistai (pvz., Marvin Minsky) ir filosofai (pvz., Daniel Dennet, kuris jau daug kartų “paaiškino”, kas yra sąmonė) sukelia įvaizdį, kad iki AI sukūrimo liko tik koks metras ar du. Kažin ar taip yra iš tikro?

Tad kyla klausimas: KĄ mes žinome ir ko NEŽINOME? Juk aišku, kad regime tai, kas yra MUMS matoma. Tačiau tai priklauso nuo apsimokymo ir treniruočių. Žmonės, kurie buvo akli nuo prigimties, atgavę regėjimą mato tik judantį spalvotų dėmių chaosą. Vaikai, užaugę iki 7-9 metų atskirti nuo žmonių, taip ir neišmoksta kalbėti (taip ir šuniui net ryškiausias vaizdas TV ekrane nieko nereiškia, nes jis niekuo nėra). Tačiau gyvybinių instinktų mums mokytis nereikia, pvz., šlapinimosi. Mes tik mokomės tų aplinkybių, kurioms esant tai galima daryti (pvz., virtuvėje niekas nesimauna kelnių, kad “atliktų reikalą”).

Jau kuriamos programos, kurios bando praeiti “Tiuringo testą”, kurio esmė: Kažkam užduodame atsitiktinius klausimus ir iš gautų atsakymų turime nuspręsti, ar tas Kažkas yra žmogus ar mašina. Jei nepajėgsime atskirti, kada atsakinėja mašina, o kada žmogus – turėsime pripažinti, kad mašina elgiasi kaip žmogus, t.y. ji turi sąmonę. Tačiau rezultatai apverktini – kaip kompiuteriai nieko nesuprato taip ir dabar nesupranta.

Mūsų smegenyse daugelis modulių persidengia. Praradęs sugebėjimą regėti spalvas gali regėti vaizdus (kaip nespalvotame kine). O būna smegenų žievės aklumo atvejų, kai regima “požievine rega” – žmogus gali nemeluodamas sakyti, kad nieko nemato ir sugauti jam mestą kamuolį. Toks žmogus ir “nemato”, ir “mato”, nes jame regą turi žemesni sluoksniai (kažkur prie pat Corpora Guadrigemina) – ir apie tai jis pats NEŽINO ta prasme, kaip mes nežinome apie savo kepenų veiklą (o jos be perstojo veikia visas 24 val.).

Visuotinai paplitęs “išsiblaškymas”, būdigas ne tik pagyvenusiems, bet ir mokslininkams (ypač mąstytojams, panirusiems į kažin kokią “meditaciją”). Tokie asmenys gali daugelį veiksmų atlikti automatiškai, t.y. nesąmoningai. Tie veiksmai gali būti prasmingi arba “kvaili”, pvz., purvinus marškinius dedu į šaldytuvą, o ne į skalbimo mašiną. Kai “apsižiūrime”, tokie dalykai atrodo kaip labai linksmi. Ir išsiblaškiusi tegali būti būtybė turinti intelektą. Nėra “išsiblaškiusių” musių ar bičių. Tačiau nėra ir kvailų skruzdėlių ar tarakonų, o kvailų žmonių – nors vežimu vešk. Tad gal vietoje dirbtinio intelekto pavyktų sukurti dirbtinį kvailumą?

Nemažai rašytojų romanus parašė be jokio plano. Jie galėjo suvokti, kad rašo, tačiau nežinojo, KĄ parašys (taip buvo parašytas ir “Soliaris”). Tad tik santykinai galima pripažinti, kad kūrybiniame darbe dalyvauja sąmonė. Ir TUO aspektu kompiuteris niekuo nesiskiria nuo smegenų veiklos – nes ir jis, vykdydamas programos komandas, nėra pajėgus iš anksto išspausdinti savo darbo rezultatų. taigi ems su juo turime “sąlyčio taškų”. Tačiau, jei ir pripažinsime AI, tai iki dirbtinio Proto kelias dar labai tolimas.

Ech, ir dar kartą pasikartosiu, kad intelektas intelektu, o kvailų žmonių samčiu semk, o protingą tik vieną kitą surasi…

Sutrumpinta, pagal Stanislovą Lemą, PC Magazine