Debian GNU/Linux

Kas yra Debian
Debian GNU/Linux – man labiausiai patinkanti operacinė sistema. Šiame puslapyje pabandysiu paaiškinti, kodėl taip yra.

Ilga įžanga
Mano pažintis su kompiuteriais prasidėjo nuo MS-DOS. Vėliau atsirado ir Windows 95. Kažkur tuo metu man į rankas pateko dvi knygos apie Unix operacinę sistemą. Perskaitęs jas likau sužavėtas. Galios, elegantiškumo, paprastumo. Kitaip tariant, Unix filosofijos. Supratau, jog viskas, kas man patiko MS-DOSe, tėra menki Unix atspindžiai. Kiek vėliau man į rankas pakliuvo Žargono failas, kurį „prarijau“ su dideliu malonumu. Sužinojau, kas yra hakeriai (nemaišykite su tais mažvaikiais H4x0rAiS, kurie taip pat save mėgsta vadinti „hakeriais”) ir panorau tokiu tapti. Skaitydamas How To Become A Hacker radau ten patarimą išbandyti Linuxą ar kokį kitą laisvą Unix kloną.

1997 m. pabaigoje galų gale pasiryžau. Parsipūčiau Slackware 3.4 (ar tai 3.2) instaliacinius diskelius ir visą naktį su jais žaidžiau shelle po katalogus nardydamas ir ls spalvotais rašmenimis besidžiaugdamas (likusių diskelių su pačiais paketais dar neturėjau — dialupas… tėvas man juos darbe siuntė). Kitą rytą išvažiavau į Keiptauną, į tarptautinę moksleivių informatikos olimpiadą, bet iškart grįžęs tęsiau instaliaciją ir visa kita. Iš pradžių taip gyvenau su Slackwaru 340 Mb dydžio diske savo 66 MHz 486tuke su 16 MB atminties. Vėliau atsisiunčiau iš Amerikos 7 Linuxo CD kolekciją (Cheap*Bytes), kur buvo Slackware 3.4, Red Hat 5.0, Debian 1.3 2 CD (binary ir source) bei trys diskai Linuxinio softo iš įvairių FTP archyvų. Gavęs naują kietą diską sumaniau išbandyti Red Hatą. Jis man patiko kiek labiau nei Slackware. Ilgai ilgai gyvenau su Red Hatu, tada išbandžiau Mandreiką 6.0 ar tai 6.1 ir netrukus peršokau. Ilgą laiką sėkmingai naudojau Mandrake 7.1 desktope bei silpname noutbukėlyje (Pentium 75, 40 MB RAM, 1.2 GB hdd).

Tuo metu Linuxe jau buvau ne naujokas ir buvau susidaręs įspūdį, jog Linux vartotojai laikui bėgant migruoja į Debianą, o po to — į FreeBSD. Dėl BSD aš abejojau (ir dabar dar abejoju), bet buvau nusprendęs kad ugnies be dūmų nebūna ir kad aš kada nors pereisiu prie Debiano.

Kartą išbandžiau. Šiaip ne taip susidorojęs su Debian 2.1 instaliacijos procesu buvau smarkiai nepatenkintas ir grįžau atgal prie Mandrake. Beje, tuo metu buvau vargšas dialuperis ir viską dariau iš CD.

2001 pavasaris. Grįžau iš studijų Danijoje. Nusprendžiau pastatyti savo seną 486tuką kaip routerį Internetui (kurį pavyko prieš išvažiuojant įsitaisyti). Pagalvojau, kodėl gi man neišbandžius Debiano? Atsipūčiau ir išsikepiau visus tris Debian 2.2 kompaktus, instaliavau sistemą (vėl nebuvau ypatingai instaliacija sužavėtas, bet šį kartą ištvėriau), pradėjau žvalgytis. Buvau sužavėtas. Po mėnesio nebeištvėriau ir susiinstaliavau Debianą savo desktope (iš tu pačių CD, tik paskui per klaidą per tinklą pasiupgradinau iki unstable vietoje testing). Taigi, šiandien Debianą naudoju jau virš metų — tiek namie, tiek ir darbe, kur tenka perpus dalintis sysadmino pareigas 10-čiai workstationų bei 3 serveriams, o taip pat prižiūriu kelis draugų ir pažįstamu Linuxinius serveriukus.

Kodėl man taip patinka Debianas?
Pasistengsiu išdėstyti, kuo gi man Debianas taip patiko.

Paketų instaliacija. Užsimanai išbandyti kokią nors programą foo — renki apt-get install foo ir po keliasdešimties sekundžių turi ją savo kompiuteryje. Jokių klaidžiojimų po kompaktus/webą/ftp saitus. Daugiau nei 10 000 paketų, kurie visi pritaikyti Debian sistemai. Žinoma, tam reikia turėti padorią Interneto liniją.
Upgreidai. Atsimenu, kiek aš laiko atidėliojau Mandrake 7.1 -> 7.2 perėjimą, nes reikėjo dėl to perkraudinėti kompiuterį, iš naujo pereidinėti bent trečdalį instaliacijos proceso ir t.t. Ir skaityti baisius įspėjimus „BACK UP YOUR DATA BEFORE CONTINUING”. Prieš tai dariau keletą Red Hat/Mandrake upgreidų. Nors procesas nėra labai sunkus, bet kažkodėl dažnai jo kartoti nesinori. O Debiane — apt-get update; apt-get dist-upgrade ir po 300 Mb downloadinimo mano kompiuteryje buvo nebe Potato, o unstable.
Tvarka. Slackware tvarką daro adminas, jei jis jos nedarys ir sunkiu darbu nepalaikys — tvarkos ir nebus. Red Hate jau šiek tiek geriau, bet ir ten skriptų magijos gilios ir klaidžios ir panašiai. Debiane viskas spindi. Sėdėdamas prie Debiano aš jaučiu, kad tai ne šiaip sau kažkoks Linuxas, kuriame sumesti kaip pakliuvo N paketų. Čia kiekvienas paketas orientuojasi į tas pačias taisykles, kurios išrašytos Debian Policy dokumente. Čia viskas griežtai sudėliota pagal Filesystem Hierarchy Standard. Skriptų magija negili, permatoma ir viską apimanti. Ko verta kad ir alternatyvų sistema — pvz., adminas gali pasirinkti, kuris iš instaliuotų paketų realizuos /bin/vi symlinką. (Beje, RedHat neseniai nusprendė nukopijuoti Debiano alternatyvų sistemą.) Arba dpkg diversijos — vieni paketai (arba sysadminas) gali pervadinti kito paketo failą, todėl pas mane pastovūs X’ų upgreidai neoverwritina /usr/X11R6/lib/X11/locale/iso8859-13/Compose failiuko. Arba dpkg paketų duomenų bazė — viskas dviejuose tekstiniuose failuose. Greitis dėl to nukenčia, bet užtat galima naudoti standartinius Unixinius toolsus (kas man ne kartą pravertė). RPMas greitesnis, bet kai iš kitos sistemos prisimountinęs particiją pasieki dvejetainę duombazę iš jos būna absoliutus nulis naudos.
Vientisumas. Debianas — ne šiaip sau programų rinkinys. Tai vieninga sistema. Tai pirmoji Linux distribucija, kurioje aš pajutau tokį vieningumą. Vieningas policy dokumentas, vieningą ir lengvai pasiekiama bug tracking sistema (beje, jei norint reportinti bugą reikia pasileisti web browserį — tokia sistema man nėra lengvai pasiekiama), vieningi README.Debian.gz failiukai /usr/share/doc/paketo-vardas/ kataloguose. 11 palaikomų architektūrų!
Patogumas. Iš vieningos tvarkos išplaukia patogumas. Man nereikia atsiminti, kokį signalą siųsti ar kokią programą su kokiais parametrais reikia paleisti pakeitus kažkokio daemono konfigūracijos failą. Aš tiesiog darau /etc/init.d/daemonas reload. Man nereikia aiškintis, kaip kompiliuoti NVidijos draiverius ir kokias OpenGL bibliotekas išmetinėti, kad jos nesimaišytų ir kažkokiais būdai išvengti visiškos painiavos per kitą sistemos upgreidą — tam yra Debian paketas. Yra paketas kernelio kompiliavimui ir instaliavimui. Yra paketas Real Playerio downloadui ir instaliavimui. Yra paketas Audiogalaxy satelitui. Yra paketas Quake ][ shareware duomenų downloadui ir instaliavimui. Bet patogiausia, vis dėlto, apt-get. Kai man atsibosta kovoti su exim pašto serverio konfigūracija, vienu apt-get installu aš jį pakeičiu postfixu.
Ideologija. Debianas yra laisviausia iš Linux distribucijų. Open Source Definicija parengta pagal Debiano Free Software Guidelines. Debian projektas turi savo konstituciją. Vyksta demokratiniai projekto lyderio rinkimai. Debianą įtakoja ne marketingo sprendimai, o jo developeriai — žmonės, kurie nori sau ir kitiems Linuxistams pagerinti gyvenimą. Matydamas Debianą šiandiena aš tikiuosi, jog jis ir toliau eis ta pačia kryptimi.
Tobulybė nepasiekiama
Debianas ne be trūkumų. Pvz., senas jo paketų pasirinkimo interfeisas (dselect) man „vėžį varo“. Hardware konfigūracija per mažai automatizuota (tiksliau, visa automatizacija paslėpta mažai reklamuojamuose paketuose). Nėra kažkokios centrinės vietos (kokio setupo/control panelio), tad tenka reikiamas komandas/failus susirasti pačiam. Kartais sunku pasirinkti vieną iš kelių alternatyvių paketų (pvz., POP3 serverį). Stabilios versijos išleidžiamos gana retai, o nestabilių „betų“ ne visada norisi.

Ar Debianas Jums?
Atsakymas – nežinau. Tačiau jei jūs norite kažko Unixiško, o ne kokio nors Windowsų pakaitalo, jei esate patyręs vartotojas/programuotojas/sysadminas, jei esate tingus ir trokštate patogumo, jei nebijote pradinio instaliacijos bei konfigūracijos slenksčio, jei turite neribotą priėjimą prie Interneto, tuomet išbandykite Debian.

Copyright © 2002 Marius Gedminas

Views All Time
Views All Time
2537
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

53 − = 51