Spiritizmas, kuris būdingas daugeliui kultūrų bei tikėjimų, yra religingumo apraiška, kai ypatingais metodais užmezgamas ryšys su mirusiaisiais ir dvasiomis. Dažniausiai tai atlieka mediumas, kuris būdamas transo būsenoje tarpininkauja tarp pasaulio, žmogaus ir dvasių, leisdamas šioms veikti jo balsu, rankomis ir pan. Spiritizmo seansų metu mediumu paprastai būna visa grupė, kur “žinios iš anapus” priimamos per stalo, stiklinės, uždėtos ant pagrindo su raidėmis (planšetės), judėjimą arba beldimą. Jau keletą dešimtmečių ryšį su anapusinėmis būtybėmis bandoma užmegzti pasitelkiant magnetofoną, radiją arba televizorių. Vienas pagrindinių moderniojo spiritizmo pradininkų yra Emanuelis Swedenborgas (1688–1772), regėjęs vizijas iš anapus ir papasakojęs apie savo pokalbius su angelais ir mirusiaisiais. Jis skleidė mokymą apie aukštesnį žmogaus išsivystymą kitame pasaulyje. Swedenborgo raštai susilaukė didelio dėmesio ir turėjo įtakos tokiems mąstytojams, kaip J. W. Goethe, F. Schilleris, F. Schellingas ir K. G. Jungas. Moderniojo spiritizmo atsiradimui ne mažiau svarbi buvo ir Alleno Kardeko “Dvasių knyga”. Šiuo pseudonimu pasivadinęs prancūzų gydytojas Ipolitas L. D. Rivail (1804–1869) 1859 metais išleido iš anapus gautus susistemintus vieno spiritistų būrelio, kuriam penkerius metus pats priklausė, duomenis. Mesmerizmo1 idėjų paveiktas gydytojas per savo raštus tapo “kardekianizmo”, vieno iš pagrindinių religinių judėjimų Brazilijoje, įkūrėju. Čia spiritizmas yra susijęs su tikėjimu reinkarnacija.