Sapnuose užburtos svajonės
| |

Sapnuose užburtos svajonės

Kiekvieną naktį sapnų bangomis plau­kiame į stebuklingą šalį. Rojaus sodai, dra­matiškos gaudynės, ginčas su viršininku, paslaptinga meilužė. Esi paukštis, medis, stalčius… Kaip kuriami tokie scenarijai? Legenda byloja, kad dievai, su dideliu vargu sukūrę žmogų, ėmė svarstyti, kaip čia neišduoti tos paslapties, kaip jis atsirado. Kai nepavyko to padaryti nei kalno viršūnėje, nei vandenyno dugne ar Žemės viduryje, vienas iš dievų pasiūlė: “Paslėpkime ją ten, kur žmogus tikrai neieškos. Jame pačiame”. Taip ir padarė. Kai kurie sapnai veikia mūsų gyvenimą. Jie pataria, įspėja apie pavojų, sugeba stulbinančiai tiksliai numatyti ateities įvykius. Suprantama, netrūksta skeptikų, kalbančių apie aplinkybių sutapimą, mūsų smegenų atmintyje saugomus vaizdinius. Tačiau tokie argumentai ne visada įtikinantys. Ar nėra taip, jog abejojame viskuo, ko nesuprantame? Jei ne bemiegių naktų kančios, tikriausiai nesvarstytume, kokį vaidmenį mūsų gyvenime atlieka sapnai. Šiandien nemokame paprastai paaiškinti miegojimo ir sapnavimo vyksmo – miego ir sapnų vizijų mechanizmai tiriami neseniai ir tikrai dar ilgai išliks paslaptimi. Empirizmo laikotarpiu neteikta reikšmės sapnams, kartais jie net laikomi psichikos sutrikimu ar reiškiniu, kurio neverta nagrinėti. Lūžis įvyko tik 1900 m., kai pasirodė Zigmundo Froido “Sapnų teorija”, iškėlusi sapnus kaip problemą, vertą mokslinio susidomėjimo. Apie patį sapnų mechanizmą daugiau sužinota, atlikus elektroencefalografinius tyrimus.

Miegas taupo energiją, o sapnai suteikia informacijos
| |

Miegas taupo energiją, o sapnai suteikia informacijos

Kas yra miegas? Anksčiau buvo tikima, kad miego metu siela palieka kūną ir keliauja per pasaulį. Jei staiga pažadintume miegantį žmogų, jo siela gali nespėti sugrįžti į kūną, pasiklystų kažkur toli ir žmogus numirtų. Nors dabar pasaulyje dygsta miego laboratorijos, somnologijai (miego tyrimui) skirti trys moksliniai žurnalai, tačiau apie šį reiškinį žmonija žino ne ką daugiau nei prieš tūkstantį metų. Miega visi gyvi padarai: vabzdžiai, reptilijos, paukščiai, žinduoliai… Voverės miega po 15 valandų per parą, dramblys – 4 valandas, žmogus miega vidutiniškai 7 valandas. Iki 75-erių metų žmogus pramiega ne mažiau kaip 20 metų – tai beveik trečdalis gyvenimo. Tačiau ne visi gyvūnai miega kaip meška, neprabusdami per žiemą. Čiurliai, pavyzdžiui, miega skrisdami, jūrų kotikų miega tik pusė smegenų, gyvatės miega atmerktomis akimis, gandrai ir flamingai stati – ant vienos kojos. Sukurta galybė miego teorijų ir hipotezių. Kaip naktis keičia dieną, taip ir aktyvumą turi pakeisti ramybė. Gyvieji padarai evoliucijos metu pasirinko vieną iš dviejų pasaulių – šviesos ir tamsos. Taip mano miego tyrinėtojas amerikietis Tomas Veras. Šviesa ir tamsa skirtingai veikia medžiagų apykaitos chemines reakcijas. Net tokie primityvūs padarai, kaip virtuviniai tarakonai, miega nuleidę galvas ir atpalaidavę „antenas“. Dėl hiperaktyvios veiklos jie rizikuoja nugaišti pirma laiko arba būti pritrėkšti šlepete. Miegas taupo energiją, tad kuo mažesnis gyvūnas, tuo ilgiau jis miega.

| | |

Savižudybė kaip dezintegracija: laiptai į pragarą

Mano nuomone, pagrindine daugumą savižudybių aprėpiančia ir paaiškinančia sąvoka gali būti dezintegracija, tik suvokiama platesne nei E. Durkheimo vartojama reikšme. Sąlyginai galima išskirti keturias dezintegracijos rūšis ar pakopas: ontologinę, biologinę, socialinę ir psichologinę. Ontologinė dezintegracija – žmogaus nutolimas nuo Dievo, biologinė – nuo gamtos, socialinė – nuo kitų žmonių, psichologinė – ego nutolimas nuo gyvenimą teigiančių ar palaikančių kolektyvinių kompleksų. Savižudybė – kraštutinė dezintegracijos forma. Tai, jei taip galima pasakyti, savanoriškas kūno išėmimas iš apyvartos. Be dezintegracijos svarbų vaidmenį savižudybėms turi reiškinys, kurį galima pavadinti pseudointegracija. Kaip teigė dar Herakleitas, viskas gamtoje susiję, ir viskas anksčiau ar vėliau pereina į savo priešybę. Mūsų nagrinėjamų problemų kontekste tai reiškia, kad kuo didesnė individo dezintegracija, tuo didesnis jo integracijos poreikis. Negalėdamas integruotis realiame gyvenime, potencialus savižudis integruojasi nerealiame, vaizduotės sukurtame pasaulyje. Pavyzdžiui, niekieno nemylimas paauglys gali kurti savižudybės planus, įsivaizduodamas, kaip po mirties visi jo gailėsis, mylės jį ir priekaištaus sau dėl savo netinkamo elgesio. Kai kurie paaugliai šias idėjas realizuoja gyvenime. Todėl savižudybę neretai galima interpretuoti kaip pseudointegraciją, realių problemų sprendimą iliuzinėmis priemonėmis.

| | | |

Amfetamino poveikis

Amfetaminas veikia vartotojo centrinę nervų sistemą panašiai, kaip organizme gaminamas adrenalinas. Jis pakelia nuotaiką, sukelia energijos antplūdį ir gerą savijautą, jėgų ir pasitikėjimo jausmą, didina gebėjimą koncentruoti dėmesį, mažina miego, maisto poreikį. Apsvaigęs nuo amfetamino asmuo atrodo susijaudinęs, kalbus ir nepailstantis. Jo vyzdžiai išsiplėtę, gali pasireikšti nervinis tikas. Nors iš pradžių gali būti patiriamas trokštamas palaimos jausmas, greitai jį keičia nuovargis, apatija, depresija. Rankos ir kojos būna šaltos, oda išblykšta. Amfetaminas iš tikrųjų nesuteikia organizmui energijos, bet ją eikvoja, tad efektui silpstant jaučiamas stiprus išsekimas, nuovargis, paprastai atsigaunama tik per keletą dienų. Amfetaminas intensyvina vartotojo jausmus ir emocijas, skatina palankiai vertinti save ir supantį pasaulį. Mažos dozės nesutrikdo vartotojų būsenos – paprastai jie gali racionaliai kalbėti, būna šiek tiek šnekesni ir agresyvesni. Veikimas labai priklauso nuo individo būklės ir savybių. Jeigu kartu vartojamos ir kitos narkotinės medžiagos, veikimas smarkiai kinta, pradinė euforija gali peraugti į psichozę. Nuo mažiausios dozės padažnėja kvėpavimas, padidėja kraujospūdis, padažnėja pulsas, išsiplečia vyzdžiai, išdžiūna burna, pagausėja šlapimo išsiskyrimas. Didesnės amfetamino dozės šį poveikį sustiprina, smarkiai plaka širdis, gali skaudėti galvą, kartu gali atsirasti baimės, panikos jausmas.

Kanapės tampa vis pavojingesnės
| | | |

Kanapės tampa vis pavojingesnės

Kanapės (marihuana/hašišas) įvardijamos kaip vienas iš labiausiai palaipsniui psichiką žalojančių narkotinių medžiagų. Plačiai paplitęs šio narkotiko vartojimas turi sunkias pasekmes tiek individui, tiek visai visuomenei. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (ENNSC) ekspertai teigia, kad dirbtinu būdu išvedamos specialios svaiginimuisi skirtos kanapių veislės, kuriose aktyviosios medžiagos THC (tetra-hidrokanabinolio) gali būti net iki 20 proc. Vidutiniškai svaiginimuisi skirtuose kanapių produktuose yra 2-8 proc. šios medžiagos. Pramonės tikslams skirtose kanapėse šios medžiagos kiekis neviršija 0,2 proc. „Kanapių stiprumas, paplitimas ir auginimas nuolat keičiasi, – teigia Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė dr. Audronė Astrauskienė, – THC kiekis didinamas ir taip stiprinamas kanapių poveikis, o kartu – ir jų keliamas pavojus. Akivaizdu, kad marihuaną ar hašišą vadinant „lengvaisiais narkotikais” žmonės yra klaidinami – net bandymą svaigintis kanapėmis lydi psichiniai sutrikimai.” Mokslininkai, tyrinėdami THC poveikį žmogaus organizmui, nustatė, kad ši medžiaga labiausiai veikia psichiką. Rūkant kanapes THC koncentracija kraujyje pasiekia maksimumą per kelias minutes. Jeigu ši aktyvioji medžiaga patenka į organizmą valgant, THC kiekis kraujyje piką pasiekia po pusvalandžio arba valandos. THC lygis kraujyje sumažėja gana greitai jam suskilus į tarpinius produktus ir ištirpus riebaliniame audinyje.

| | |

Stimuliuojančios medžiagos ir anabolikai

Labiausiai paplitusios psichiką stimuliuojančios medžiagos yra amfetaminas ir kokainas. Nors šios medžiagos yra skirtingos kilmės, jos panašiai veikia centrinę nervų sistemą. Amfetaminas yra cheminė medžiaga, dėl panašių į adrenalino veikimą savybių vartojama medicinoje. Haliucinogeniniai amfetaminai yra MDMA (ekstazi) ir kitos panašios cheminės medžiagos, kurių veikimas skiriasi nuo amfetamino. Amfetaminas – tai gelsvai balti arba šviesiai rudi milteliai, gali būti geriami (milteliais ir tabletėmis), gali būti įkvepiami, rūkomi, o tirpalai švirkščiami į veną. Amfetaminas plačiai vartojamas klubuose, diskotekose, vakarėliuose. Šis narkotikas palyginti nebrangus ir lengvai prieinamas. Amfetaminas veikia vartotojo centrinę nervų sistemą panašiai, kaip organizme gaminamas adrenalinas. Jis pakelia nuotaiką, sukelia energijos antplūdį ir gerą savijautą, jėgų ir pasitikėjimo jausmą, didina gebėjimą koncentruoti dėmesį, mažina miego, maisto poreikį. Apsvaigęs nuo amfetamino asmuo atrodo susijaudinęs, kalbus ir nepailstantis. Jo vyzdžiai išsiplėtę, gali pasireikšti nervinis tikas. Nors iš pradžių gali būti patiriamas trokštamas palaimos jausmas, greitai jį keičia nuovargis, apatija, depresija. Rankos ir kojos būna šaltos, oda išblykšta. Amfetaminas iš tikrųjų nesuteikia organizmui energijos, bet ją eikvoja, tad efektui silpstant jaučiamas stiprus išsekimas, nuovargis, paprastai atsigaunama tik per keletą dienų.

Ar tikrai kanapės nepavojingos?
| | | |

Ar tikrai kanapės nepavojingos?

Mūsų visuomenėje plintant narkomanijos rykštei, vis dažniau pasigirsta balsų, raginančių kovoti su narkomaniją, įteisinant taip vadinamuosius „lengvuosius” arba „rekreacinius” narkotikus. Šios idėjos kyla iš tam tikrų mitų apie „lengvųjų” narkotikų (hašišo, marihuanos, kanapės etc.) nekenksmingumą. Tai vyksta įvairiais būdais. Štai neseniai Vyriausybė pritarė narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo papildymo projektui, kuris leistų Lietuvoje legalizuoti pluoštinių kanapių auginimą. Šiam projektui dar turės pritarti iš atostogų grįžęs Seimas. Nors teigiama, kad toks įstatymo projektas parengtas siekiant Lietuvos įstatymus suderinti su ES teisės aktais, kurie leidžia auginti tam tikrų veislių kanapes pramoniniams tikslams, bet akivaizdu, jog žingsnis negali būti sutiktas vienareikšmiškai. Ne veltui Žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė bando ironizuoti, kad „Seime yra keli tokie asmenys – užtenka paminėti žodį „kanapės” ir jie daugiau nieko nenori girdėti”, – tačiau tai tik rodo, jog šiuo klausimu esama dviprasmybės. Suprantama, jog kalbama apie pramonines kanapes, tačiau niekas nėra apsaugotas, kad tokių kanapių laukai netaptų puikia priedanga auginti narkotizuojančias kanapes. Kaip ir lieka neaiškumas, ar pats pramoninių kanapių auginimo faktas nesudarys prielaidų kontroliuojančios įstaigoms, teisėsaugai žvelgti atlaidžiau arba pro pirštus į kanapių augintojus. Juk pramoninės kanapės yra „beveik neturinčios narkotizuojančių medžiagų”.

Kanapės: leisti ar neleisti?
| | | |

Kanapės: leisti ar neleisti?

Šiuo klausimu diskutuojama jau keliasdešimt metų. Reikia kovoti su kanapių auginimu ir pardavinėjimu ar tai legalizuoti? Atsakymas į šį klausimą turėtų priklausyti nuo atsakymo į kitą klausimą: kanapės kenksmingos žmogaus sveikatai ar nekenksmingos? Kanapės pasaulyje ir Europoje yra plačiausiai vartojamas augalinės kilmės narkotikas. Europoje jis pradėjo plisti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje ir per keliolika metų jo vartojimas tapo masiniu reiškiniu. Nors sunku pretenduoti į tikslumą, vis dėlt ES narkotikų ir narkomanijos stebėsenos agentūros skaičiavimais, Europoje bent 65 milijonai žmonių nuo 15 iki 64 metų amžiaus yra vartoję kanapes. Kitaip tariant, su jomis tiesiogiai yra susipažinęs penktadalis visų Europos Sąjungos suaugusių žmonių. Žinoma, nuolatos kanapes vartojančių žmonių skaičius yra daug mažesnis, tačiau manoma, kad bent kartą per mėnesį jas vartojančių žmonių skaičius viršija 10 milijonų, o trys milijonai suaugusių europiečių kanapes vartoja kasdien ar beveik kasdien. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje kanapių vartojimas ypač smarkiai paplito tarp mokyklą lankančių jaunuolių. Kai kuriose šalyse kanapes kartą ir daugiau vartojusių mokinių iki 18 metų amžiaus skaičius viršija 50 procentų. Vartojimą skatina tai, kad narkotikas tapo pigus. Jo kaina už gramą svyruoja nuo 2,3 euro Portugalijoje iki 12 eurų Norvegijoje.

Kanapės: žala sveikatai ir pavojus visuomenei
| | | |

Kanapės: žala sveikatai ir pavojus visuomenei

Pastaraisiais metais didelį susirūpinimą kelia padidėjęs kanapių vartojimas ir jo sukeliamos pasekmės. Didėja rūkančių kanapes asmenų skaičius, ypač tarp jaunų žmonių. Kanapių preparatuose nustatomas padidėjęs veikliosios medžiagos – tetra-hydro-kanabinolio (THC) kiekis. Atliekama vis daugiau mokslinių tyrimų, patvirtinančių tiesioginį kanapių vartojimo žalingą psichologinį, socialinį poveikį asmenybei. Kanapės įvardijamos kaip vienas iš labiausiai psichiką žalojančių (psichopatogeniškiausių) narkotinių preparatų. Plačiai paplitęs šio narkotiko vartojimas turi sunkias pasekmes tiek individui, tiek visuomenei. Kanapės yra bendras visų preparatų gaunamų iš kanapės augalo Cannabis sativa pavadinimas. Marihuana gaminama iš džiovintų kanapės augalo dalių, hašišą sudaro kanapių dervos, kurias išskiria ties žiedynais esančios kanapių pluošto liaukos. Be marihuanos ir hašišo, kurie yra rūkomi, iš kanapų dar išgaunamas hašišo aliejus, kuris gali būti vartojamas ne tik rūkomiesiems preparatams sustiprinti – sumaišomas su maistu ir gėrimais. Europoje labiausiai paplitęs yra kanapių rūkymas. Kanapėse randama daugiau nei 400 sudėtinių medžiagų. Viena iš stipriausių psichiką veikiančių medžiagų ir turinti stipriausią žalingą poveikį yra tetra-hydrokanabinolis (toliau – THC). Prieš du dešimtmečius THC koncentracija marihuanoje sudarė nuo 0,1 iki 4 proc., tuo tarpu hašiše 3-8 proc., hašišo aliejuje THC siekė 20- 50 proc.

Kas liūdi pavasarį?
| |

Kas liūdi pavasarį?

Pavasarį linksma ne visiems. Kai kam pavasarį gyventi labai sunku. Kodėl? Pažiūrėkime į pavasarį psichiatro akimis. Tai – metas, kai klientų padaugėja. Pirmas toks padaugėjimas būna rudenį – spalio ir lapkričio mėn., antras – kovo pabaigoje ir balandžio mėn. Žmonės, kaip susitarę, ima šiuo metu labiau nerimauti, depresuoti, aiškintis santykius ir jausti, kad „kažkas ne taip“. Dėl rudens depresijos lyg ir aiškiau: tuo metu mūsų geografinėje platumoje ima trūkti saulės šviesos. O mes, homines sapientes, istoriškai esame kilę iš šiltų ir saulėtų kraštų: vieni sako, kad iš Afrikos, kiti – iš Kaspijos stepių, treti – iš Tibeto. Viskas vyko palyginti neseniai – prieš kokį šimtą tūkstančių metų. Todėl mūsų smegenys dar nepasiruošusios periodiškam saulės stygiui ir persijungia į apsauginį režimą. Na, o kaip pavasarį? Juk pavasaris – kaip tik toks metas, kai saulės šviesos padaugėja. Augalai ima žydėti. Daug kam net strazdanų atsiranda. Na, jiems gal dėl išvaizdos nemalonu. Kitiems – alergija nuo žydinčių augalų. O ko depresuoti tiems, kurie neturi strazdanų ar slogos? Pavasarinė depresija dažnokai skiriasi nuo rudeninės. Rudenį žmonės melancholiškesni, pasyvesni. O pavasarį – nerimastingesni ir dirglesni. Ir tuomet, ir dabar justi šioks toks prislėgtumas (depresijos komponentas), tačiau pavasarį depresija dažniau turi nerimastingumo atspalvį. O kur nerimas, ten pagal seną psichoanalitinę tradiciją reikia ieškoti potraukių.