Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų: mes galime padėti sustabdyti tragediją, stengdamiesi suprasti, kaip jie jaučiasi, padėdami jiems ieškoti kitų galimų pasirinkimų. Savižudžiai dažniausiai jaučiasi siaubingai izoliuoti; dėl savo kančių, jie nesugeba pagalvoti apie žmones, į kuriuos galėtų kreiptis, taip dar labiau padidindami izoliaciją. Absoliučia dauguma atvejų, savižudis pasirinktų kitą kelią, jei taip baisiai nekentėtų ir galėtų vertinti veiksmus objektyviai.

Yra toks senas pasakojimas, kuris vadinasi “Dramblys tamsoje”. Tai pasakojimas apie miestą, kurio visi gyventojai buvo akli. Vieną dieną, miesto aikštėje pasirodė dramblys. Niekas šiame mieste nebuvo nei matęs, nei girdėjęs apie tokią pabaisą. Aklųjų karalius nusiuntė savo tris išmintingiausius vyrus sužinoti, koks yra tas dramblys. Kiekvienas išminčius artinosi prie dramblio iš skirtingos pusės. Vienas, kurio ranka palietė ausį, pranešė, kad jis suprato tikrą dramblio prigimtį. “Jis yra didelis, plokščias ir šiurkštus kaip kilimas”. Antras, kuris pajautė tik straublį, pasakė “Yra visai ne taip, aš žinau atsakymą. Jis yra kaip trimitas, bet gali energingai judeti”.

Skausmas turėtų mus pažadinti. Žmonės stengiasi slėpti savo skausmą. Bet jie klysta. Skausmą reikia nešiotis su savimi, taip kaip radiją. Jausdami skausmą, jūs jaučiate jėgą. Viskas priklauso nuo to, kaip jūs susidorojate. Skausmas yra jausmas – jūsų jausmai yra jūsų dalis. Jūsų realybės dalis. Jei jūs gėdijates jausmų, slepiate juos, jūs leidžiate visuomenei griauti jūsų realybę. Jūs turėtumete kilti ir kovoti už savo teisę jausti skausmą. Bet žmonės bijo mirties dar labiau nei skausmo. Keista, kad jie bijo mirties. Gyvenimas žeidžia žymiai labiau nei mirtis. Mirties metu skausmas baigiasi. Todėl as manau, kad ji yra draugė.

Vakarų visuomenė linkusi iškelti asmens teises virš pareigų ir atsakomybės prieš visuomenę. Kaip ten bebūtų, kiekvienas asmuo yra dalis didesnio įvairių santykių mechanizmo, kurio kontekste ir egzistuoja asmens teisės ir pareigos. Žmonėms, kurie jaučiasi vieniši, izoliuoti, nelaimingi ir neturi vilčių dėl savo ateities, yra labai sunku pastebėti paramą juos supančioje aplinkoje. Dažnai tai yra priežastis to, kad jie neįvertina galimos aplinkinių paramos, o taip pat ir smūgio, kurį jie suduotų nusižudydami. Diskusijos dėl žmogaus teisių tampa labai emocionaliomis, ypač kai kyla konfliktas tarp individo ir visuomenės teisių bei atsakomybės. Pavyzdžiui, žmonės, kurie buvo emociškai traumuoti dėl artimo žmogaus savižudybės, gali lygiai taip pat tvirtinti savo teisę dėl to nekentėti.

Žmogui, kuriam taip sunku, kad net bando nusižudyti, visiškai neįdomu teisėta tai ar neteisėta. Negalima įstatymais reguliuoti emocinio skausmo, paskelbiant polinkį žudytis nelegaliu. Tai netgi darys potencialius savižudžius dar labiau izoliuotais, ypač kai absoliuti dauguma bandymų būna nesėkmingi, palikdami bandžiusįjį blogesnėje pozicijoje nei buvo prieš tai, nes jie dar tampa ir nusikaltėliais. Kai kuriose šalyse savižudybė visgi paskelbta nelegalia, kitose – ne.

Savižudybė dažniausiai labai traumuoja šeimos narius ir draugus, nepaisant to, kad žmonės, kurie žudosi, galvoja kad niekas jais nesidomi. Prie gedulo jausmo, susijusio su žmogaus mirtimi, gali prisidėti kaltės, pykčio, pasidavimo jausmai, sąžinės graužimas, sumišimas ir didelė kančia dėl neišspręstų problemų. Tokia dėmė apsunkina artimųjų susidorojimą su skausmu ir priverčia juos taip pat jaustis vienišais. Savižudžių artimieji dažnai pastebi, kad po savižudybės aplinkiniai į juos pradeda kitaip žiūrėti, ir gali vengti kalbėti apie tai kas atsitiko, bijodami pasmerkimo. Jie dažnai jaučiasi nevykėliais, nes kažkas, kas jiems taip rūpėjo, pasirinko savižudybę.