Įveikęs Nemuną pasinėrė į politiką

“Bėgti galima kaip robotui, o aš į sportą atėjau su savita filosofija. Bėgimą pasirinkau kaip gyvenimo būdą. Kai prisidėjo plaukimas, dviratis – pasidarė dar įdomiau”, – sako buvęs garsus triatlonininkas Vidmantas Urbonas.
Paminėjus tokią sporto šaką kaip triatlonas dauguma lietuvių, nuo vaikystės pripratusių, kad krepšinis yra antroji religija, tik gūžteli pečiais. Užsienyje šis ypatingos ištvermės reikalaujantis sportas pritraukia daugybę aistruolių ir entuziastų. Dauguma turbūt jau pamiršo, kad būtent lietuvis Vidmantas Urbonas yra kelis kartus tapęs šios sporto šakos čempionu, pasiekęs ne vieną rekordą ir net perplaukęs Nemuną. Dėl klastingos ligos prieš kelerius metus Urbonas paliko didįjį sportą ir visiškai pakeitęs gyvenimo būdą pasinėrė į trenerio darbą ir politiką.

Šiek tiek istorijos

Triatlonas – gan jauna sporto šaka. Tiksliai žinoma jo atsiradimo istorija. Pirmą kartą triatlono varžybos buvo surengtos 1978 metais Havajuose. Tuomet amerikietis karininkas sukvietė savo draugus havajiečius į varžybas. Iki tol atskirai vykdavo Honolulu maratonas, plaukimo ir dviračių lenktynės. Nuspręsta, jog ieškoti rėmėjų kiekvienos šių sporto šakų varžyboms atskirai per daug sudėtinga. Taigi trys sporto šakos sujungtos į vieną. Taip atsirado triatlonas ir pirmosios varžybos “Iron Man” (“Geležinis žmogus”). Taip jos pavadintos todėl, kad įveikti distanciją galėjo tik geležinės ištvermės žmogus. Būtent Havajuose susiformavo klasikiniai triatlono nuotoliai: nuplaukti 3 kilometrus 800 metrų, dviračiu nuvažiuoti 180 kilometrų, o nubėgti 42 kilometrus 195 metrus (maratono distancija). Havajai iki šiol laikomi triatlono Meka, čia vis dar vyksta prestižiškiausios šios sporto šakos varžybos. Pernai norą jose dalyvauti pareiškė 78 tūkstančiai sportininkų, tačiau leista buvo tik 2,5 tūkstančio (pirmosiose varžybose 1978 metais dalyvavo vos 6 sportininkai).

Neįveikė kilometro

Netrukus triatlonas atėjo ir į Lietuvą. Mūsų šalis buvo viena pirmųjų, organizavusių šios sporto šakos varžybas. Jose pirmą kartą startavo Urbonas. “Į sportą mane atvedė noras sau įrodyti, kad galiu šį tą padaryti. Sunki vaikystė, vaikų namai, silpna sveikata padarė didelę įtaką. Paauglystėje pradėjau galvoti, kodėl nieko neveikiu, o tik lakstau kaip visi vaikigaliai. Galbūt galiu kažką padaryti – nubėgti ar panašiai”, sportinės karjeros pradžią prisimena Urbonas. Mokykloje įvyko persilaužimas. Per fizinio lavinimo pamoką berniukams reikėjo bėgti penkių kilometrų distanciją: “Visi nubėgo, tik aš vienas – ne. Tuomet pradėjau treniruotis. Įveikiau vieną kilometrą, du. Pradėjau suvokti, kad viską darau ne taip. Bėgti galima kaip robotui, o aš į sportą atėjau su savita filosofija. Bėgimą pasirinkau kaip gyvenimo būdą. Kai prisidėjo plaukimas, dviratis – pasidarė dar įdomiau”.

Lūžis

“Iš pradžių tai buvo tik pomėgis. Vėliau, kai pradėjau dalyvauti pasaulio čempionatuose, pelnyti pirmąsias pergales, sportas tapo profesija. Tačiau visą laiką tai buvo ir gyvenimo filosofija”, – pasakoja Urbonas. Ir taip netrumpos triatlono distancijos per varžybas dažnai didinamos dvigubai, trigubai ir dar daugiau. Tokius nuotolius įveikti vien fizinės ištvermės neužtenka, tam reikia ir psichologinio pasirengimo. Sportininkas prisimena, kaip dalyvavo trigubo triatlono pasaulio čempionato varžybose Prancūzijoje: “Pamatęs praėjusių varžybų protokolus nusijuokiau ir važiavau tiesiog pas Šimti prizo. Jau buvau karūnavęs save pasaulio čempionu. Bet stipriai nudegiau. Teko persigalvoti jau vidury trasos. Tada ir supratau, kad tai yra kova ne su sekundėmis, ne su priešininkais, bet su savimi”. Šį įvykį sportininkas vadina lūžiu. Būtent po šių varžybų triatlono pasaulyje atsirado nauja šalis – Lietuva. Urbonas buvo pradėtas kviesti į kitas tarptautines varžybas. Tais pačiais metais Meksikoje sportininkas įveikė dešimtgubas triatlono distancijas.

Haliucinacijos

Sportuojant susiformavęs požiūris persikėlė ir į gyvenimą: “Visai kitaip pradėjau suvokti egzistavimą. Iš pradžių buvo noras viską ir kuo greičiau turėti. Paskui suvokiau, kad lėkimas trumpina patį gyvenimą. Suvokiau gyvenimo laikinumą”. Viską permąstyti Urbonui teko patyrus komą, kuri ištiko mėginant įveikti dvidešimtgubas triatlono distancijas. 1998 metais jis tapo Meksikoje vykusio šių nuotolių Pasaulio čempionato nugalėtoju. Nuotolį lietuvis įveikė per 18 parų 5 valandas ir 46 minutes. Tačiau varžybos pareikalavo ypatingų išgalių: “Maždaug aštuntą dieną iš nuovargio prasidėjo haliucinacijos. Mediciniškai buvau pasirengęs puikiai: išstudijavęs, ko reikia, kad žmogaus organizme neišsektų druskų, mikroelementų atsargos”. Tačiau sportininkas nenumatė vienos aplinkybės – lietaus. Lietus nuplaudavo daugiau druskų negu jų gaudavo organizmas, todėl smarkiau pakaitinus saulei prasidėjo haliucinacijos. “Šalia varžybų trasos esančiame beisbolo stadione regėjau didžiulį Sąjūdžio mitingą. Ten kalbėjo Ozolas, Landsbergis. Visur buvo pilna lietuvių. Lietuviškai mane kalbino ir dvi tamsaus gymio merginos”, – prisimena Urbonas.

Įveikė upių tėvą

Prieš kelerius metus Urbonas pagarsėjo įveikęs kitokią distanciją – perplaukė išilgai Nemuną. “Norėjau įrodyti sau, kad galiu. Kita, ne mažiau svarbi priežastis – ekologinė. Plaukiau, kad padėčiau Nemunui”, – žygį prisimena sportininkas. Aštuonias dienas plaukė Nemunu nuo Gerdašių (prie Baltarusijos sienos) iki Rusnės ir įveikė 460 kilometrų. “Tai buvo tikras ekologinis žygis, per kurį patyriau labai daug emocijų. Pirmą kartą pamačiau visą Nemuną, kiekvieną vakarą susitikdavau su apylinkių žmonėmis. Viename kaime net buvo iškeltos visos bažnytinės vėliavos. Jurbarke susirinko daugiau nei 5 tūkstančiai žmonių. Tai nepamirštama”, – tvirtina sportininkas.

Urbonas pasakoja, jog yra pasiekęs neoficialų pasaulio rekordą – 36 klasikinius triatlonus per metus. Vadinasi, vidutiniškai kas dešimtą dieną sportininkas įveikdavo klasikinio triatlono distanciją. Deja, tais pačiais metais, kai įveikė Nemuną, dėl sunkios ligos Urbonas buvo priverstas palikti didįjį sportą. Paradoksalu, bet sportininkas blogai pasijuto per gimtajame Panevėžyje vykusias varžybas, kitą dieną jis atsidūrė ligoninėje. Gydymas užtruko net porą metų. Bet sportininkas tik dabar jaučiasi galutinai atsigavęs po ligos.

Politika

Palikęs profesionalųjį sportą Urbonas ėmėsi politikos, buvo išrinktas Panevėžio miesto tarybos nariu. “Savam mieste matau problemų, norėčiau, kad jų nebūtų. Esu čia gimęs, augęs, čia prabėgo mano vaikystė”, – taip sprendimą pasirinkti politiką aiškina buvęs sportininkas. Urbonas pasakoja, kad politika kompensuoja veiklos stygių, atsiradusį pasitraukus iš profesionalaus sporto. Šiuo metu Urbono didžiausias tikslas – stengtis, kad Panevėžyje atsirastų sporto kompleksas.

Palaikymo komandoje žmona

Beveik į visas varžybas kartu su palaikymo komanda Urboną lydėdavo žmona Rita. “Kai žmogus myli, jis gyvena ne tik savo, bet ir kito žmogaus gyvenimą. Kartą žmona pasakė: “Jei reikia padėti – tai reikia”. Kelionės po visą pasaulį pasiglemžė daug laiko nuo vienturčio Urbonų sūnaus Roko. “Visą laiką mėginau perteikti sūnui savo požiūrį į gyvenimą, įtikinti, kad reikia mąstyti. Jis visada galėjo rinktis, ką veikti. Berniukas skambino pianinu, išbandė triatloną, dabar labai domisi kompiuteriais. Jis yra gimęs po Skorpiono ženklu, todėl negalėjo pakęsti, kad treneris – tėvas”, – taip sūnaus sprendimą nesekti tėvo pėdomis motyvavo Urbonas.

Patirtis vaikams

“Neviltį bandau įveikti darbais. Todėl visai nelieka laiko laisvalaikiui. Jei jo atsirastų, norėčiau parašyti filosofinę knygą, paremtą Meksikos įvykiais”, – sako Urbonas. Laiko pritrūksta, nes be to, kad pasinėrė į politiką, jis dar treniruoja vaikus: “Turiu svajonę nuvežti savo auklėtinius į Havajus, nes pačiam nepavyko to padaryti”. Dirbdamas su vaikais ir perduodamas jiems savo patirtį sportininkas mėgina kompensuoti tai, jog pats nebegali sportuoti. Pasak jo, pagal statistiką tik 10 procentų pasaulio žmonių dirba “savo darbą”: “Tik triatlono srityje aš jaučiuosi savo vietoje. Tikiuosi, kad kada nors pavyks grįžti į didįjį sportą”.