Akrobatinis skraidymas

Kartą istorijoje akrobatinis skraidymas buvo įtrauktas į Olimpinių žaidynių programą. Tai įvyko 1936 metais Berlyne. Prieš Antrąjį pasaulinį karą akrobatinio skraidymo varžybų favoritai dažniausiai būdavo prancūzai, vokiečiai, čekai.

Kai Europoje nutilo kanonados, akrobatika kaip sportas pirmiausiai atgimė Didžiojoje Britanijoje. Nuo 1955 metų visą dešimtmetį čia būdavo rengiamos Lockheed Trophy varžybos. Jose rungtyniaudavo ne tik geriausi Europos lakūnai, bet ir JAV, Argentinos, Izraelio pilotai. Tai būdavo šaunūs ir linksmi lakūnų susibūrimai. Programoje — vien laisvoji programa, kurią geriausiai pasirodę lakūnai kartodavo ir finale.

Garbus Ispanijos aviacijos vyras, pulkininkas ir akrobatikos meistras Jose L. Aresti akrobatikos figūras susistemino, įvertino pagal sudėtingumą ir pavaizdavo grafiškai. Jo kataloge – tūkstančiai akrobatikos figūrų, tačiau visos jos iš esmės yra seniai žinomų lėktuvo manevrų ore variacijos bei deriniai.

1959 čekai pasiūlė įkurti Tarptautinės aeronautikos federacijos (FAI) akrobatikos komitetą CIVA. Čekoslovakijos lakūnų aktyvumas lėmė tai, kad 1960 Bratislavoje buvo surengtas pirmasis pasaulio akrobatinio skraidymo čempionatas. Jo programą sudarė net šeši pratimai.

Tačiau Europos čempionatų reikėjo laukti dar 15 metų. Tikra jų uvertiūra tapo 1974 metais Prancūzijoje Leono Bjankotto taurės varžybos, kuriose dalyvavo 28 pilotai iš įvairių šalių, o nugalėjo Šveicarijos lakūnas Ericas Mulleris.

Pagaliau – 1975-ieji ir pirmasis Europos akrobatinio skraidymo čempionatas.