Žemės gražinimas – afera

Taip mano Kauno rajone, Ringauduose gyvenantis Zenonas Jurgelevičius. Pats būdamas gražintinos žemės savininkas ir jos neatgaudamas, Z. Jurgelevičius yra Lietuvos asmenų įgaliotųjų atstovų draugijos narys. Žmogus atstovauja gražintinos žemės savininkų interesus teismuose ir visose kitose valdiškose įstaigose. Nekilnojamo turto nuosavybės klausimais Z. Jurgelevičius teoriškai ir praktiškai domisi jau 10 metų.

Kor. – Teigiate, kad realiai Lietuvoje žemė savininkams negražinama. Kuo remiatės?

Z. J. – Dar 1940-ųjų liepos 22-ąją Liaudies seimo deputatai priėmė deklaraciją, kurios keli punktai vienas kitam prieštarauja. Teigiama, kad visa žemė yra valstybės nuosavybė, ir nuo šiol ją valdys tie, kurie tą žemę dirba. Kitame punkte sakoma, kad į valstybinės žemės fondą paimami viršpločiai – visi plotai, didesni, nei 30 hektarų. Tiek valstybinė, tiek ir privati žemė užtvirtinama amžinam naudojimui. Buvo dar ir toks punktas, skelbiantis, kad prievartinis kolchozų organizavimas yra nusikaltimas prieš valstybę, tai yra prieš LTSR. Taigi, kuriant kolchozus viskas turėjo vykti savanoriškai, bent jau juridine prasme. 1989 metais priimtame Valstiečių ūkio įstatyme sakoma, kad pirmumo teisę į valstiečių ūkį turi teisėti žemės paveldėtojai. Kaip viskas buvo iš tikrųjų, žinome, bet sovietmečiu bent jau išoriškai buvo stengiamąsi laikytis teisingumo.

– Ar tai reiškia, kad atkūrus Nepriklausomybę, net “fasadinio” teisingumo nebeliko?

– Būtent. 1990 – 1991 metais Valstiečių ūkio įstatymas buvo pripažintas galiojančiu. Nors tuo metu galiojusioje laikinojoje Konstitucijoje buvo įtvirtintas nuosavybės teisių į žemę tęstinumas. Taigi, valstiečių ūkio įstatymas, kaip prieštaraujantis Konstitucijai, turėjo būti pripažintas niekiniu, tačiau pagal jį buvo dalinama žemė, neatsižvelgiant į piliečių nuosavybės teises. 1991 metais buvo priimtas įstatymas dėl išlikusio turto gražinimo tvarkos ir sąlygų. Buvo imta praktiškai atkurti nuosavybės teises, nors to visai nereikėjo daryti – juk net pagal sovietinius įstatymus tos teisės nebuvo nutrūkusios. Būtų užtekę tik pripažinti smetoninius žemės dokumentus ir patikslinti sklypų ribas. Taip galima buvo pradėti vystyti rinkos ekonomiką – žemę pirkti ir parduoti rinkos kainomis, o ne skirstyti, kaip kad vyksta dabar.

– Anot Jūsų, dabar vykstanti Žemės reforma yra ydinga…

– Todėl, kad jos esmė yra socialinis teisingumas, ir tai įtvirtinta įstatymu. O kas yra socialinis teisingumas? Tai yra būdas įsigyti turtui, kurio negalima įsigyti nepažeidžiant visuotinai priimtos teisingumo sampratos, paprasčiau tariant – dešimties dievo įsakymų. Tai jau seniai išaiškino Nobelio premijos laureatas F. A. fon Hajekas. Kai mes patys norime gyventi geriau, tačiau savo išgalėmis to pasiekti negalime, kreipiamės į valdžią, kad ji šį reikalavimą legalizuotų ir paremtų savo galia. Kai kurie mokslinius laipsnius turintys asmenys posovietinėje Lietuvoje aiškina, kad vykdydami socialiai orientuotą ekonomiką, pasieksime visuotinį gėrį. Tai yra nesąmonė. Milžiniškus gamtos turtus turėjusi Sovietų sąjunga išbandė įvairias socializmo atmainas, tačiau visuotinės gerovės taip ir nesukūrė. O maža, ir gamtos turtų veik neturinti Lietuva ims ir sukurs.

– Nuo filosofinių klausimų, gal eikime arčiau žemės… Pavyzdys galėtų būti Gražinos Skirmantienės byla. Jos tėvų ir senelių žemė buvo Kauno rajone, prie Garliavos. Byla visai paprasta – yra visi archyviniai dokumentai įrodantys šios ponios nuosavybės teises. Tačiau jau šešeri metai vyksta teismai ir rezultato – jokio. Esmė tame, kad tuometis Alšėnų agrarinės reformos tarnybos vadovas Alfredas Rakauskas sumažino bendrą G. Skirmantienės žemės kiekį nuo 17,5 ha iki 13,97 ha. Ir pasiskyrė sau bei savo kolegai po 0,8 ha. Buvo kreiptąsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau prašymas atmestas, nes tai pažeistų A. Rakausko teises. Reiškia jis tas teises turi, o G. Skirmantienė – ne.

– Ar tai reiškia, kad A. Rakauskas pasinaudojo tarnybine padėtimi?

– Be jokios abejonės. Kur žemėtvarkininkams žemė yra reikalinga, ten ji ir paimama, nesiskaitant su savininkų teisėmis. O teismai tuos dalykus visokeriopai dengia, net pažeisdami procesines normas. Kitas pavyzdys galėtų būti žemės savininkų kova su LŽŪU. Jie kreipėsi į teismą, o šis – į konstitucinį teismą, kad eilė vyriausybės nutarimų būtų pripažinti neteisėtais. Šis teismas, priimdamas nagrinėjimui bylą, pažeidė dvi konstitucinio teismo įstatymo normas. Pirma, dar 1994 metais konstitucinis teismas pripažino kaimo gyvenviečių plėtrą prieštaraujančia konstitucijai. Antrą kartą toks pat klausimas negali būti nagrinėjamas. Antra, Konstitucinis teismas negali nagrinėti ekonominių klausimų, o žemės reforma yra sudėtinė ekonominės reformos dalis, reiškia klausimas grynai ekonominis. Na, šiaip ar taip klausimas buvo išnagrinėtas ir nutarta, kad LŽŪU mokymui reikalingi žemės plotai buvo paskirti teisėtai.

G. Skirmantienės žemė, dėl kurios taip atkakliai kovoja jos atstovas Z. Jurgelevičius, yra prie greitkelio “Via Baltica”, netoli sankryžos su keliu Garliava – Pažėrai. Prie pat šios sankryžos yra ir 1,6 hektaro ginčytinas sklypas. G. Skirmantienė jį laiko savu, tačiau prieš 8 metus jis buvo paskirtas, kaip asmeninio ūkio žemė tuomečiam žemėtvarkos tarnybos vadovui A. Rakauskui ir dar vienam asmeniui, kuris jau miręs. Pakalbinome ir A. Rakauską. Anot jo, žemę gavo teisėtai. Kaip Garliavos gyventojui priklausė trys hektarai, tačiau buvo jaučiamas didelis žemės savininkų spaudimas, todėl teko eiti į kompromisą ir pasitenkinti 0,8 hektaro sklypu. Anksčiau toji žemė priklausė tokiai Ališauskienei, kuri paveldėtojų neturėjo. Vienu metu G. Skirmantienė tą žemę buvo neteisėtai užvaldžiusi, todėl teko atstatyti tikrąsias jos sklypo ribas. Todėl ir kalbama, esą žemėtvarkininkas sumažino G. Skirmantienės sklypą. Dėl to, kad savavališkai užėmė sklypą, G. Skirmantienė buvo paduota į teismą, tačiau bauda taip ir nebuvo paskirta. A. Rakauskas mano, kad byla yra visai paprasta – jei G. Skirmantienė mano, kad tai jos žemė, tegul pateikia žemės ribų planą. Tačiau to nedaro. Jeigu archyviniai dokumentai neišlikę, galima pakviesti liudytojus, kurie paliudytų, iš ko G. Skirmantienės tėvas ar senelis pirko žemę. Tokių liudytojų nėra. A. Rakausko nuomone, teismus vilkina pats Z. Juregelvičius, nuolat tikslindamas ieškininį pareiškimą, dėl to posėdžiai atidedami. Visa tai baigsis jau kitais metais – nuo 2003-iųjų liepos 1 dienos dokumentai žemės gražinimui nebebus priimami.