Taip mano Kauno rajone, Ringauduose gyvenantis Zenonas Jurgelevičius. Pats būdamas gražintinos žemės savininkas ir jos neatgaudamas, Z. Jurgelevičius yra Lietuvos asmenų įgaliotųjų atstovų draugijos narys. Žmogus atstovauja gražintinos žemės savininkų interesus teismuose ir visose kitose valdiškose įstaigose. Nekilnojamo turto nuosavybės klausimais Z. Jurgelevičius teoriškai ir praktiškai domisi jau 10 metų. Kor. – Teigiate, kad realiai Lietuvoje žemė savininkams negražinama. Kuo remiatės? Z. J. – Dar 1940-ųjų liepos 22-ąją Liaudies seimo deputatai priėmė deklaraciją, kurios keli punktai vienas kitam prieštarauja. Teigiama, kad visa žemė yra valstybės nuosavybė, ir nuo šiol ją valdys tie, kurie tą žemę dirba. Kitame punkte sakoma, kad į valstybinės žemės fondą paimami viršpločiai – visi plotai, didesni, nei 30 hektarų. Tiek valstybinė, tiek ir privati žemė užtvirtinama amžinam naudojimui. Buvo dar ir toks punktas, skelbiantis, kad prievartinis kolchozų organizavimas yra nusikaltimas prieš valstybę, tai yra prieš LTSR. Taigi, kuriant kolchozus viskas turėjo vykti savanoriškai, bent jau juridine prasme. 1989 metais priimtame Valstiečių ūkio įstatyme sakoma, kad pirmumo teisę į valstiečių ūkį turi teisėti žemės paveldėtojai. Kaip viskas buvo iš tikrųjų, žinome, bet sovietmečiu bent jau išoriškai buvo stengiamąsi laikytis teisingumo. – Ar tai reiškia, kad atkūrus Nepriklausomybę, net “fasadinio” teisingumo nebeliko?