Vien tik sąmokslai apie mus?

Sociologiniai tyrimai rodo, kad net trečdalis amerikiečių tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis. Potraukis visur matyti sąmokslus tikriausiai slypi žmogaus prigimtyje. Juk tokios populiarios nuomonės, kad pasaulį valdo masonai, iliumnatai ar kitos slaptos organizacijos.

Filosofas Carlas Popperis yra išsitaręs, kad sąmokslo teorijos suvešėjo tada, kai žmogus nustojo tikėti į Dievą ir paklausė: o kas yra vietoje jo? Juk atsitiktinumais nepasikliausi. Norisi tikėti, kad už įvairių atsitikimų pasaulyje stovi kažkas, kažkieno protas ir ranka diriguoja įvykiams. Kažkas nusprendžia, o mums telieka vykdytojų vaidmuo, kartais netgi to nesuprantant.

Ir tada ką galime daryti? Belieka tik stebėti. Na, dar galime nepasiduoti manipuliacijomis ir visur įžvelgti slaptą valią. O tie, kurie tai neigia, yra tų valdytojų parankiniai arba šiaip naivūs žmonės.

Gyvenimas sąmokslų pasaulyje yra paranojiškas ir baisiai nuobodus. Kartą pradėjęs visur turi įžvelgti kažkieno slaptus kėslus: net jei išeinant tau nusišypsojo žmona. Kodėl ji šypsosi? Ką tai reiškia? Ir pagaliau – kam ji tarnauja? Taip greitai galima įsitikinti, kad mus valdo net ne masonai su žydais, bet žalieji žmogiukai iš Marso.

O blogiausia, kad visas pasaulis tampa vienas didelis sąmokslas. Kai viskas aplink tik sąmokslas, belieka paklausti gal ir pats esi sąmokslo dalis. O tai jau pats greičiausias kelias į ligoninę, kurios palatos duryse nėra rankenų.

Tad racionalus požiūris į pasaulį leidžia išlaikyti sveiką. O kartu ir įdomiau gyventi. Kai žinai, kad nežinai, jog viską valdo kažkieno ranka, tada tau gyvenimas gali pateikti netikėtų siurprizų. O ko daugiau reikia įdomiam gyvenimui?

Tačiau ir toks racionalus požiūris teigia, kad sąmokslai pasaulyje egzistuoja. Tikrieji sąmokslai. Paskaitykite bet kokį istorijos vadovėlį. Visa žmonijos istorija – tai sąmokslų virtinė: atrodo, jog prieš karalius ir karalaičius nieko kito nerengė kiti karalaičiai ir karaliai tik sąmokslus. Bet ką čia kalbėti apie žmones, tai juk būdinga ir dievams. Netgi seniausiuose egiptiečių mituose dievas Setas sąmokslauja prieš savo brolį Ozyrį. Setas slapčia išmatuoja Ozyrio ūgį ir padirba gražią skrynią. Puotos metu sako, kad kam ji tiks pagal ūgį, tai tam ir atiduos. Aišku, Ozyris atsigula į šią skrynią, o Setas ją uždaro, užrakina ir paleidžia į Nilą. Štai taip ir dievų pasaulis neapsieina be sąmokslų. Iš to galime daryti pirmąją išvadą – ten, kur yra valdžia, yra ir sąmokslų.

O dabar prie mūsų realybės.Tad štai yra tikras faktas – Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas. Tikriausiai visi prisimename, kaip prieš keletą metų Londone mirė buvęs KGB, o vėliau FSB darbuotojas. Jo nuplikusio, apkabinėto laidais, jungiančiais su medicinos prietaisais nuotrauka daug kam įsiminė. Tai žudomo žmogaus nuotrauka.

Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo nunuodytas radioaktyviu elementu poloniu- 210. Tyrimo metu nustatyta šio itin nuodingo elemento pėdsakų daugelyje Londono vietų, lėktuvuose. Didžiąją Britaniją apėmė panika: numirti taip, kaip numirė A. Litvinenka, nei vienas britas nenorėjo. Polonio pėdsakai buvo aptikti kaip tik tose vietose, kur lankėsi kitas buvęs KGB darbuotojas Logovojus, – tik jis, priešingai nei Litvinenka niekur neemigravo, o puikiai gyvena Rusijoje. To jau buvo per daug – kažkas Didžiojoje Britanijoje žudo jos piliečius. Ir dar tokiu būdu, kad mirti gali tūkstančiai kitų.

Aleksandras Litvinenka dar gyvendamas Rusijoje sensacingai pareiškė, jog jam buvo įsakyta nužudyti oligarchą Borisą Berezovskį, po to jam teko bėgti. Politinį prieglobstį gavo Didžiojoje Britanijoje. Tačiau tai neišgelbėjo nuo mirties. Klausimas – kas tai padarė? Putinas, kuris norėjo susidoroti su nuožmiu kritiku ar Berezovskis, kuris šią mirtį norėjo panaudoti verčiant Putino režimą?

Dvi sąmokslo teorijos. Tačiau kuri teisinga? Alexo Goldfarbo kartu su Marina Litvininko knyga “Disidento mirtis. Aleksandro Litvininekos nunuodijimas ir KGB sugrįžimas” (išleido leidykla OBUOLYS) teigia, kad tai atliko Kontora (Rusijos specialiosios tarnybos).

Tai nenuostabu. Goldfarbas dirba kartu su Berezovskiu. Beje, jis būtent Litvinenką pervežė iš Turkijos į Angliją. Kitokios versijos jis ir negalėjo pateikti. Pagaliau jis pripažįsta, jog Aleksandras Litvinenka, kurį jis knygoje vadina Saša, buvo jo draugas. Ar galėtų draugas parašyti knygą, kurioje būtų dėstoma kita versija nei ta, kuria tikėjo nunuodytasis?

Tik reikia pasakyti, kad autorius net nebando vaidinti nepriklausomą tyrėją. Jis sąžiningai parodo savo ryšius su Londone reziduojančių rusų grupele. Goldfarbas nepuola aistringai įtikinėti savo tiesa, jis nepateikia galimų sąmokslų už tikrus faktus. Stengiasi aiškiai atskirti faktus nuo savo teorijų. Tai suprantama, jei taip būtų – Vakaruose niekas nepatikėtų juo. O jam reikia, kad juo tikėtų.

Ši knyga – kaip tikras šnipų romanas: bėgimai, kovos, sąmokslai ir suokalbiai. Vienas paprastas žmogus, na gerai, jis dirbo specialiosiose tarnybose, tačiau buvo mažas sraigtelis, tampa kone tarptautinės politikos svarbia ašimi. Jei paaiškėtų tiesa, ši istorija gali nulemti politinius pasikeitimus Rusijoje. Ar kas norės gyventi šalyje, kur taip beatodairiškai žudomi žmonės, tos pačios valdžios nurodymu?

Dar vienas šios knygos pliusas – jis nenuklydo į sentimentalius aprašymus, lyriką be jokios faktologijos. Ši knyga ne vien tik apie Litvinenko ir jo gyvenimą. Tai ir dabartinės Rusijos istorijos dalis. Jis įdomiai aprašo Berezovskio tapsmą “pilkuoju kardinolu”, Rusijos – Čečėnijos karą, Vladimiro Putino tapimą prezidentu ir galiausiai, kaip įvyko, jog jis susipyko su oligarchu.

Įdomiai papasakojami ryšiai su George’u Sorosu: kaip Berezovskis ne kartą įkalbinėjo jį tapti savo verslo partneriu, ir nieko iš to neišėjo. Vėliau, jau po Litvinenkos mirties, jis gavo iš Gaidaro laišką, kuriame buvo įtikinėjamas pasmerkti Berezovskį (kai Lietuvoje prasidėjo puolimas prieš Soroso fondą, užkulisiuose buvo kalbama, jog tai aidas šių dviejų turtingų ir norinčių valdyti pasaulį vyrų konflikto pasekmė).

Beje, tie, kas perskaitys šią knygą, tikrai rekomenduoju paskaityti Pavelo Chlebnikovo – nužudyto žurnalisto – knygą “Kremliaus krikštatėvis. Borisas Berezovskis, arba Rusijos išgrobstymo istorija” (dėkui Aleksandrui Dobryninui, kuris man pasakė apie jos egzistavimą). Ten jis pateikia kitokį vaizdą, kuriame Borisas Berezovkis nevaidina geriečio, kovotojo už demokratiją ir laisves Rusijoje vaidmens.

Įtariu, kad kai kuriuos epizodus Goldfarbas aprašė kaip atsakymą Chlebnikovui, pateikdamas tokią versiją, kuri palankesnė Berezovkiui. Tad norintys geriau suprasti Rusiją, šias knygas tikrai turi paskaityti. Mano nuomone, Chlebnikovo knyga giliau atskleidžia mums ne tokius žinomus faktus, kaip formavosi dabartinės Rusijos vaizdas. Beje, skaitydami šias knygas geriau galite suprasti negailestingą politikos pasaulį.

Bet sugrįžkime prie Litvinenkos. Jei jį nužudė FSB, kyla klausimas – kodėl? Peršama mintis: Litvinenko priklausė Kontorai ir ją išdavė. Už tai neatleidžiama. Beje, prisiminkime, pats Putinas yra išsitaręs, kad buvusiųjų čekistų nebūna. Vadinasi, nei vienas negali išduoti Kontoros ir likti nenubaustas. Ar tai reiškia, kad buvę KGB darbuotojai, kurie liko ir gyvena Lietuvoje turi šią pamoką gerai įsisąmoninti? Juk buvusių čekistų nebūna. Nekursiu sąmokslo teorijų, tačiau pamąstyti apie tai verta. Valdžia negali egzistuoti, jei ji negali bausti. Antraip sueižės. Ypatingai autokratinė valdžia. Be to, baimė vienas efektyviausių valdymo įrankių.

Beje, jei jau prabilome apie sąmokslus, tai egzistuoja dar viena teorija: Berezovkis yra Putino agentas, specialiai veikiantis Londone, kad taip kompromituotų visą opoziciją. Tokią mintį yra išsakęs žinomas politologas Andrejus Piontkovskis.

Ir tikėk žmogus, kuo tik nori. O suprasti iki galo nieko negali.

Tačiau žmonių mirtys yra tikros. Litvinenkos, čečėnų, rusų. Sovietų sąjunga buvo statoma ant žmonių kaulų. Ji ir sugriuvo, kai šią tiesą įsisąmonino milijonai žmonių. Tad sąmokslai negali būti paslėpti ilgą laiką. Jie išryškėja. Kad ir po septyniasdešimt metų. Ir gal todėl žmonija neišprotėja ir nepasineria į visišką netikrumą.

Tai ir mus ir gelbėja. Tai, kas mums šiandien yra nepermatoma ir neaišku, tampa akivaizdu po šimto metų. Gaila, tik kad mūsų tuo metu jau nebėra.