Paksas kaltas! Paksas – nekaltas! Sąmokslas! Valstybės išdavystė! Daugybė vertinimų iš pačių įvairiausių vertintojų lūpų. Kas iš jų teisus, pasakyti neįmanoma. Vieniems, nors kuolą ant galvos tašyk, Paksas yra Lietuvos gelbėtojas ir pinigais aptekusio bei žemės sklypų prisigrobusio “elito” auka. Kitiems Paksas yra blogio įsikūnijimas ir išdavikas, nepadeda nė tas pats kuolas ant galvos.
Ir vieni, ir kiti tvirtina besiremiantys tik objektyviais empiriniais faktais ir esantys visiškai teisūs ir objektyvūs.

Maždaug prieš šimtą metų žinomas vokiečių sociologas Maxas Weberis parašė pora straipsnelių apie vertybinį neutralumą. Nors ten buvo kalbama apie neutralumą ir objektyvumą socialiniuose moksluose, labai naudinga M.Weberio teoriją pritaikyti šiandieninei Lietuvai.

Pasak M.Weberio, analizuodamas bet kokį socialinį reiškinį, mokslininkas niekada negali būti visiškai objektyvus klasikine to žodžio prasme. Kitaip sakant, joks mokslininkas ir joks žmogus negali stebėti ir vertinti įvykių tarsi “iš šalies”. Analizuojantysis visada yra valdomas tam tikrų vertybių ir visi priimami sprendimai ar daromos išvados yra atskiro individo “vertybiniai sprendimai”, padiktuoti tų vertybių, kurios vyrauja vieno ar kito “analitiko” gyvenime.

Šios vertybės yra pačios įvairiausios ir gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių – gyvenamosios aplinkos, žmogaus socializacijos proceso ar bet kokių kitų. Vienokios vertybės – socialinės garantijos, arba didelės pieno supirkimo kainos – yra svarbiausios vieniems, kitokios – galimybės gyventi laisvai ir savarankiškai – kitiems. Pritaikant šį teiginį politikos praktikai galima atskirti vertybes, kuriomis vadovaujasi liberalai, ir vertybes, kurios valdo socialistų veiksmus ir mintis.

Nors, pasak M.Weberio, labai sunku nustatyti vienokių ar kitokių vertybių pirminę kilmę, jos įsitvirtina visuomeniniame gyvenime ir iš esmės lemia bet kurio politinio veikėjo sprendimus. Tam tikros vertybės – žmogaus laisvės, tam tikros moralinės nuostatos – gali tapti vyraujančiomis vienoje ar keliose visuomenėse.

Bet kokių vertybių egzistavimas pasaulyje padaro neįmanoma vadinamąjį “objektyvumą” vertinimą (prisiminkime, kaip šiandien Lietuvos politikai skelbia savo objektyvią tiesą). M.Weberis tvirtina, kad galima priimti tik “vertybinius sprendimus”, o “vertybinis neutralumas” yra įmanomas tik renkant empirinius faktus. Kaip objektyvaus (M.Weberio supratimu) įvykių vertinimo pavyzdį, jis pateikia tokią analizės schemą. Prieš imdamasis analizuoti bet kokį visuomeninį reiškinį, be koks analitikas ar stebėtojas turi išsiaiškinti ir pats sau pripažinti, kokiomis vertybėmis jis vadovaujasi kasdieniame gyvenime.

Kitaip sakant, asmuo turi suprasti, kas nulemia jo sprendimus ir vertinimus. Kai jam tampa aiškios jo paties išpažįstamos vertybės, analitikas gali imtis rinkti empirinius faktus (atlikti empirinį stebėjimą). Toks stebėjimas yra paprasčiausias (objektyvus – t.y. neiškraipant ir viską fiksuojant taip, kaip iš tiesų buvo) susijusių įvykių, pasakytų žodžių ir padarytų veiksmų sąrašo sudarymas. Kai tokie empiriniai faktai surenkami, analitikui belieka tik priimti “vertybinį sprendimą” – įvertinti surinktus faktus per savo “vertybinę prizmę”.

Tiesa, dar labai gerai būtų, jei rinkdamas faktus analitikas žinotų, kokiomis vertybėmis vadovaujasi jo analizės objektai – žmonės ar grupės, kurių veiksmus ar kalbas bandoma įvertinti. Tačiau tai praktiški yra neįmanoma, todėl tenka apsiriboti tiesiog empiriniu šių objektų veiksmų turiniu. Pasak M.Weberio, tai yra vienintelis realiai įmanomas “vertybiškai neutralus” analizės metodas, kadangi analizę atliekantis veikėjas pripažįsta besiremiantis tam tikromis vertybėmis. Kad tai yra tikrai racionalus ir pagrįstas požiūris į objektyvumą, patvirtina ir pavyzdys su koncentracijos stovykla.

Jei mes bandytume “objektyviai” – t.y. nekreipiant dėmesio į vertybes – analizuoti koncentracijos stovyklą, tai, pasak M.Weberio, analizės išvada būtų tokia: vieni žmonės, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra nepatenkinti kitais žmonėmis ir yra santykinai už pastaruosius stipresni, gali tuos silpnesniuosius uždaryti tam tikroje teritorijoje. Toje teritorijoje gyvenantys negauna pakankamai maisto, yra daužomi įvairiais įrankiais ir jiems neleidžiama išeiti iš apibrėžtos teritorijos. Teritorijoje esantys žmonės dėl minėto maisto trūkumo silpsta, kenčia skausmus ir galų gale miršta. Ir viskas. Tai būtų “analizės be vertybių” pabaiga.

Mes negalėtume pasakyti, kad koncentracijos stovykla yra blogis, kad ji pažeidžia žmogaus teises ir apskritai yra žmogiškumui prieštaraujantis dalykas, kadangi be vertybių, negalima priimti tokio vertinimo. M.Weberio mintis yra ta, kad mes tiesiog privalome priiminėti “vertybinius sprendimus”, nes priešingu atveju bet kokia analizė būtų tik empirinių faktų konstatavimas. Be to, toks požiūris parodo, kad niekada negali būti “vienintelės objektyvios tiesos”, o bandymas tvirtinti, kad įvykius įmanoma vertinti be jokio vertybinio pamato yra tik savęs ir kitų apgaudinėjimas, nes vertybės veikia mūsų sprendimus, net jei mes nenorime to sau pripažinti. Todėl, teigia M.Weberis, geriau jau išsiaiškinti, kokias vertybes puoselėjame ir tik tada kažką smerkti, girti ar teisinti.

Pabandykime pažvelgti į Lietuvoje vykstančius procesus per “vertybinio neutralumo” prizmę. Iš karto darosi aišku, kad šia prasme yra teisūs ir konservatoriai su liberalcentristais, ir liberaldemokratai, kadangi ir vieni, ir kiti vadovaujasi tam tikromis vertybėmis, nors apie jas garsiai ir nekalba (o gal jų ir nežino). Galima būtų teigti, kad priešiškai Prezidentui R.Paksui nusiteikę politikai remiasi tokiomis vertybėmis kaip skaidrumas politikoje, meilė Tėvynei ir demokratijos principai. Lygiai taip pat galima sakyti, kad R.Paksas ir jo šalininkai išpažįsta kiek kitokias vertybes – autoritarizmo puoselėjimas, meilė valdžiai ir pinigams bei pan. Gali kilti klausimas, tai ar iš vis yra tiesa? Atsakymas, pagal M.Weberį, būtų, kad tiesos nėra. Yra tik skirtingomis vertybėmis pagrįsti sprendimai.

Tačiau tokiu atveju vėlgi atsiranda pavojus, kad nesant vienos tiesos, apskritai neįmanomas koks nors visuomeninis gyvenimas, kadangi egzistuoja daugybė viena kitai prieštaraujančių vertybių, t.y. atsiduriame hobsiškoje “visų karo prieš visus” būsenoje. Tačiau tokios būklės daugumoje šiandieninių visuomenių nėra, kadangi žmonės sugeba susitarti dėl tam tikrų bendrų ir pamatinių vertybių (racionalaus pasirinkimo pagalba).

Ką tai reiškia Lietuvos atveju? O reiškia labai paprastą dalyką – prieš imdamiesi vertinti tam tikrus politinius įvykius, visi tai darantys turėtų tiesiog pasakyti, kokiomis vertybėmis vadovaudamiesi tai daro. Tai būtų labai naudinga keletu aspektų. Visų pirma, taptų aišku, kas ir ko siekia, palaikydamas arba smerkdamas R.Paksą.

Daugelis šiandien Lietuvoje esančių vertintojų (t.y. didžioji dalis Lietuvos gyventojų) greičiausiai nėra susimąstęs, kokios vertybės jo gyvenime yra pamatinės. Kai visi “analitikai” tai išsiaiškins, gali būti, kad požiūris į politinio gyvenimo aktualijas gerokai pasikeis. Gali būti, kad vieni R.Pakso oponentai jį puola, nes mato, jog Prezidentas pažeidžia tas vertybes, kuriomis remiasi vadinamoji “teisinė valstybė” ar “demokratine visuomenė” (taip pat vertybinės sąvokos). Kiti, gali būti, R.Paksą puola, nes jiems kelrodė vertybė yra valdžios užėmimas ir uzurpavimas, kuriuo tas pats R.Paksas ir yra kaltinamas.

Kitaip sakant, Lietuvoje šiandien vyrauja vertybinė krizė. Teigiama, kad Lietuva skilo į dvi dalis. Vertybine prasme, tai reiškia grįžimą į “visų karo prieš visus” būklę. Tam, kad ši būklė būtų panaikinta ir vėl atsirastų normalus (sakau tai remdamasis tradicine demokratinės visuomenės, kaip man priimtinos vertybės, samprata) visuomeninis gyvenimas, Lietuvos gyventojai ir politikai turi susiorientuoti savo vertybėse ir pasiekti konsensusą dėl jų. Kai tai bus padaryta, vėl galėsime eiti savo pasirinktu keliu, nesvarbu, kuria kryptimi jis veda. Tai ir būtų antras M.Weberio teorijos privalumas šiandieninėje Lietuvoje. Taigi R.Pakso ir Prezidentūros krizė, gali būti, yra Lietuvos visuomenės vertybinio pasirinkimo momentas. Gal net ir gerai, kad ji vyksta. Turime puikia progą susigaudyti, ko norime ir kodėl to norime.

Laurynas Jonavičius

Views All Time
Views All Time
3132
Views Today
Views Today
1
0 0