Valstybei nereikia piliečių visuomenės
Lietuvos intelektualai, nagrinėdami dabartinio politinio skandalo priežastis, sako, jog Lietuvoje nėra susiformavusi pilietinė visuomenė. Kas tai rodo ir kodėl per 13 nepriklausomos valstybės metų šioje srityje pavyko pasiekti tiek mažai?
Kol dauguma rinkėjų blaškėsi pasirinkdami tai vieną, tai kitą tradicinę ar smarkiai politinės sistemos nežadėjusią keisti partiją, tol politinis bei visuomenės elitas manė, kad tai demokratinis, daug žalos nedarantis vyksmas. Tačiau po praėjusių Prezidento rinkimų bei Liberalų demokratų ir Darbo partijos iškilimo atsirado naujas teiginys: Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės arba ji yra labai silpna.
Dauguma kalbintų ekspertų, bandydami įvardyti, kas yra pilietinė visuomenė, minėjo aktyviai veikiančias ir išties savo narių poreikiams atstovaujančias visuomenines organizacijas bei aktyvius savo teises ir pareigas bei vertybes žinančius piliečius.
Atviros Lietuvos fondo vadovė Diana Vilytė teigė, kad Lietuvoje veikia daugiau kaip 10 tūkstančių visuomeninių organizacijų, tačiau kiekybė ne visada lemia kokybę. Fondo vadovė apgailestauja, kad visuomeninės organizacijos kol kas neturi pasitikėjimo visuomenėje ir negalima pasakyti, kad visos jos atstovauja visuomenės interesams. Kartais netgi pasakoma, kad jos yra skirtos tik tam, kad „plautų pinigus”.
Politologas Egdūnas Račius mano, kad pajausti, jog mūsų visuomenė nėra brandi, leido ne tik politiniai įvykiai šalyje, bet ir mūsų šalies lyginimas su kitų valstybių piliečiais: „Manau, kad tai yra naujas suvokimas – lietuviai dabar daug keliauja užsienyje ir patiria, kad užsienis yra kažkuo kitoks, ir tas klausimas – kuo kitoks, susiveda į tai, kad ten yra kitokia visuomenė. Šis skirtumas daugiausiai pasireiškia neformalių organizacijų ir grupių veikla.
Lietuvos žmonės iš tikrųjų nemėgina ne tik suvokti, kad jie yra šitos valstybės piliečiai ir kad jiems turėtų rūpėti šios valstybės likimas. Bet jie nesistengia ir nieko nedaro, kad patys arba jų atžalos tai suprastų.
Kita priežastis yra pačių piliečių savanaudiškumas bei nesugebėjimas veikti ne tik dėl savęs, savo materialinės naudos, bet ir dėl bendrų interesų. Ekspertai sutinka, kad tokias žmonių savybes nulemia skurdi buitis bei buvusi sistema, tačiau kartu pastebima, kad dabartinė švietimo sistema visiškai nesugeba puoselėti naujų, labiau visuomeninių vertybių.
E.Račius nemano, kad svarbiausias pilietinės visuomenės bruožas yra nevyriausybinių organizacijų gausa. Daug svarbiau, kokios yra žmonių vertybės bei koks yra santykis su aplinkiniais: „Nereikia kalbėti apie tai, kad žmogus turi priklausyti ar nepriklausyti kokiai nors konkrečiai organizacijai. Pradėkime nuo paprasto dalyko – kaip žmogus reaguoja į įvykius valstybėje. Yra tie politiniai įvykiai, kurie sukrečia, ir tada pilietinė visuomenė ir konkretūs žmonės turi reaguoti – būti už, prieš, pykti, džiaugtis, palaikyti… Nekalbu apie mitingus, bet imkime kokį nors viešą kalbėjimą – ar laikraščiuose, ar dar kur nors. Dabar matome labai tokį paviršutinišką ko nors supeikimą arba, kaip sakoma, nešvarių kaimyno skalbinių „ištraukimą”. Ne tai yra pilietinė visuomenė”.
Sociologas Mindaugas Degutis teigia, kad pilietinei visuomenei atsirasti reikia turtingų ir išsilavinusių žmonių. Be to, ekspertas atkreipia dėmesį ir į kitą priežastį, kodėl pilietiniai ryšiai mūsų tautoje silpni: „Valstybės pastangos taip pat galėtų būti kiek aktyvesnės, bet galbūt pati valstybė nėra tuo labai suinteresuota. Režimui paprasčiau tvarkytis tokioje šalyje, kur pilietinės visuomenės turbūt nėra. Tada mažiau trukdančių priimti tokius sprendimus, kokie yra norimi ar palankūs stipresnėms interesų grupėms“.
Taigi skurdas, priešiški valdžios ir žmonių santykiai perauga į abejingumą bei nepilietiškumą. Nuo to, atrodo, kenčia visi.
Sigitas Babilius
