| | |

Izidės ir Ozyrio kultas

I a.pr.Kr. Roma tapo Viduržemio jūros prekybos centru, kosmopolitine sostine, perpildyta žmonių ir idėjų iš įvairių senovės pasaulio kampelių. Įvairūs kultai audrino imperijos vaizduotę. Ypač patrauklus buvo Izidės ir Ozyrio kultas, egiptiečių sekta, siekianti faraonų laikus. Izidės ir Ozyrio istorija buvo baisi, kaip ir daugelio to meto senovės pasaulio, istorijų. Ši skelbė mirties ir prisikėlimo koncepciją. Ozyris ir Izidė buvo brolis ir sesuo, bet pagal faraonų papročois jie apsivedė. Ozyris, Egipto valdovas ir sūnus dangiškų bei žemiškų dievų, buvo nužudytas savo netikrojo (nesantuokinio) brolio Seto. Sukapotas Ozyrio kūnas buvo patalpintas karste ir įmestas į Nilo upės vandenis. Karstą išplovė prie Sirijos krantų ir šis užstrigo medžio kamiene. Izidė, nepaguodžiama dievo našlė, rado karstą, surinko likučius ir, padedama sūnaus Horo, prikėlė valdovą naujam gyvenimui. Nuo tada Ozyris tapo mirusiųjų valdovu. Egiptiečiams Ozyris asmeniškai simbolizuoja Nilą: jo mirtis įasmenino sausros meto atėjimą, o prisikėlimas – kasmetinį upės išsiliejimą. Romėnams Ozyrio ir Izidės istorija savimi kėlė audringus vaizdinius apie prisikėlimą ir nemirtingumą. Romėnų rašytojas Apulėjus, galimas dalykas, “Metamorfozėse” (įžymimiame traktate, parašytame II a.pr.Kr.) aprašė savo įšventinimą į Izidės ir Ozyrio misterijas. Pasakojimo herojus, Lucijus, savo įstojimą pradėjo nuo žyniuoniško pamokslo ir instrukcijų iš egiptietiškos “Mirusiųjų knygos”.

| | |

Katarai

Katarai [gr. katharos – švarus, skaistus, nekaltas], Vakarų Europoje (daugiausia Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje) XI-XIII a. – eretikų judėjimo dalyviai; katarai protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas, kritikavo feodalinę priespaudą; XIII a. pab.-XIV a. pr. inkvizicijos išnaikinti. Katarai – tai rytietiška erezija, atsiradusi už Bažnyčios ribų. Hermetizmo ir krikščioniškosios kabalos patrauklumas įtakojo katarizmo, eretinio krikščioniško mokymo, atsiradimą. Savo klestėjimą katarai pasiekė XII amžiuje. Susitvarkyti su eretinėmis grupėmis Bažnyčiai buvo nelengva. XII-XIII a. didžiausią nepasitenkinimą kėlė katarai, laikęsi kraštutinio asketizmo ir paskleidę savo mokymą po didesnę Europos dalį. Saugodamiesi Bažnyčios represijų, pirmieji katarai savo tikėjimą laikė paslaptyje. Katarai mokė apie materialaus pasaulio nuodėmingumą ir šėtono valdingumą. Pasaulietinės įstaigos, meno kūriniai, nuodėmingas kūnas – tai tik instrumentai, sukurti velnio vvieninteliam tikslui: užvaldyti žmogiškas sielas. Pagal katarų logiką, katalikų Bažnyčia pati yra velnio ginklas, o visi jos šventieji tėra niekšai. Skirtingai nuo katalikų, katarai tikėjo į persikūnijimą; jeigu žmogui nepasisekė viename gyvenime, tai, kaip jie tvirtina, jam gali pasisekti kitame. Jie nesituokdavo ir nesuteikdavo gyvybės vaikams, kurių pradėjimas, jų manymu, tik dar labiau surišdavo kūną ir dvasią; jie nepripažino krikšto, kryžiaus kaip simbolio.

| |

UFO, ateiviai ir sąmokslininkai

„UFO pastebėti iš MIR stoties”„Nanotechnologija: aukštas nežemiškų civilizacijų lygis”„Mėnulyje statoma!”„Marso veido skandalas: taip NASA klaidino pasaulio visuomenę”. Tai tik kelios antraštės iš gausiai leidžiamų UFO tematikos žurnalų, kuriuos šiandien galima gauti kiekviename kioske bet kurioje šalyje, kur spauda bent pusėtinai laisva. Tai, kad ateivių, UFO, tarpžvaigždinių kelionių ir panašių dalykų tema šiandien populiari beveik visame pasaulyje ir įvairiais būdais dideliu mastu varijuojama, turbūt neginčijama: mokslinei fantastikai (Science Fiction) literatūros, televizijos ir kino srityje seniai išleidžiami milijardai. Ne tiek daug gaunama iš publikacijų ir filmų, kuriems Science Fiction temos tėra tik prasimanymas, bet kuriuose tvirtinama, kad tikrai esama nežemiškų būtybių ir ateivių ir kad šie žemėje darbuojasi su savo „skraidančiom lėkštėm”. Kiek vienas kitą veikia dažnai autorių fantazija paremti, taip pat su (tariamais) faktais susiję kūriniai, dar reikės aiškintis. Dėl publikacijų šia tema mastų galima lengvai pamiršti, koks iš tikrųjų jaunas šis žanras: nors jau Giordano Bruno apie 1600 m. postulavo kitų pasaulių egzistavimą (už ką jis greitai ir buvo sudegintas), nors Jules Verne’as jau prieš gerą šimtą metų savo romanuose tarp kita ko vaizdavo ir kosminį skrydį. Bet tikroji mokslinės fantastikos, kaip ir pranešimų apie UFO ir ateivių apsilankymus, gimimo valanda išmušė tik netrukus po Antrojo pasaulinio karo, ir gimtinė, be abejo, buvo JAV.

|

Pasaulinio sąmokslo teorijos ir tikrovė

Ieškodami atsakymų į sunkėjančio gyvenimo problemas žmonės dažnai patenka į įvairių konspiracijos (pasaulinio sąmokslo) teorijų pinkles. Niekas nepaneigs, kad gyvename neregėtos techninės pažangos laikais. Deja, nepaisant jos, akivaizdu, kad ne tik didėja praraja tarp turtingųjų ir neturtingųjų, bet svarbiausia – kad tuo pačiu nyksta vidurinioji klasė. Susidaro naujos visuomenės modelis: nepasiekiami oligarchai, jiems tarnaujantys milijonieriai menedžeriai (įskaitant formalius „premjerus” ir „prezidentus”) ir „visi kiti”, t.y. buvusi vidurinioji klasė (smulkūs verslininkai ir gamintojai, mokslo ir meno darbuotojai, inžinieriai, mokytojai, gydytojai, kvalifikuoti darbininkai, kt.) bei žemesnioji klasė (nekvalifikuota darbo jėga, bedarbiai, asocialiniai elementai, kt.). Kitaip tariant artėjame prie Platono „idealiosios visuomenės” modelio: aristokratai-tarnai-vergai. Panaršykite internetą ir sužinosite apie pasaulio galiūnų teorijas, kad žmoniją reikia gelbėti nuo nereikalingo pertekliaus. Beje, žmonijos skaičius tikrai pasiekia ribas, kada reikia arba racionalizuoti ir humaniškai mažinti vartojimą, arba mažinti žmonių skaičių planetoje (čia tinka badas, karai, „reguliuojamieji konfliktai”, „terorizmas”). Suprantama, kad oligarchai pasirenka antrąjį variantą. Klausimas: ar tas akivaizdus milijonų žmonių stūmimas iki egzistencinės ribos nėra sąmoningas? Mums sako, kad vyksta pasaulinė krizė – kodėl? Rusija uzurpavo naftos ir dujų gavybą? Pirmiausia dar neuzurpavo.

|

Mitingas ir sąmokslo teorija

Taigi – mitingas. Tikriausiai niekas nesitikėjo, kad viskas baigsis ne taip, kaip visada. Tai įrodo ir policijos ‘pasiruošimas’, ir šokas žiniasklaidai. Galiausiai ir mūsų Lietuvėlėje kažkas vyksta, juk dažniausiai lietuviai į politiką žiūri per televizorių, o čia – net sniegas nesustabdė. Bet visgi, kodėl viskas baigėsi riaušėmis? Na, reik prisipažint – manęs ten nebuvo, taigi visi įspūdžiai tik iš medijos. Kiek supratau, patį mitingą pradėjo organizuoti profsąjungos, iškėlusios tiek daug visokių reikalavimų, kad galiausiai nieko nebuvo aišku. Delfi komentaruose platiname kvietime šmėkščiojo vienas žodelis “STOP” (stop tam, stop anam, žodžiu visom blogybėm). Matyt vėliau prie profsąjungų pradėjo šlietis visi kiti: pensininkai, paksistai, Murzos kariauna ir Paleckis, nieko nelaimėjęs per rinkimus, dar kalba apie Darbo partiją. Taigi, gana įvairi kompanija. Tačiau kas organizavo riaušes ir pradėjo mėtyti akmenis? Gėda pripažinti, bet lietuviai gana kultūringa tauta, ne tiek savo kultūra, bet elgesiu ir pan. Kai kam galbūt tai atrodo didelė yda, politiškumo nebuvimas. Galbūt taip ir yra. Taigi, mano sąmokslo teorija – kalti rusai. Tai nėra iš pirštų laužtas teiginys. Bent jau aš sprendžiu iš to, kiek girdėjau (kažkur rašė, kad vienas lozungas buvo net “Rusija, Rusija”). Pagalvokime – ir Latvijoje, ir Estijoje vyko tas pats. Riaušininkai iš anksto viskam jau buvo pasiruošę, mokėjo net ardyti grindinį ir pan. O tam reikia šiokios tokios praktikos ir įrankių.

| |

Sąmokslo teorijos: raudonplaukiai gali būti… ateivių palikuonys

Egzistuoja sąmokslo teorija, teigianti, kad raudonus plaukus turintys žmonės yra žmonių ir ateivių hibridai. Rimto mokslinio pagrindo tokiam įsitikinimui kaip ir nėra, tačiau teorijos šalininkai visgi nurodo kai kuriuos požymius. Pavyzdžiui, istoriškai žinomas faktas, kad nemažai Europą valdžiusių karalių ir imperatorių buvo raudonplaukiai, kai tuo tarpu procentinė raudonplaukių dalis populiacijoje visada buvo labai maža. Kad ir kaip keistai skambėtų, šios spalvos plaukus turintys žmonės turi ir kai kurių biologinių skirtumų, ne tik susijusių su išvaizda. Raudonplaukės moterys labiau linkusios kraujuoti. Dėl šios priežasties kai gimdo raudonplaukės, gydytojai imasi papildomų medicininių priemonių galimam kraujavimui sustabdyti. Raudonplaukiai ant savo galvos taip pat turi mažiausią plaukų kiekį – 90000, lyginant su 140000 pas blondinus ir rudaplaukius. Be to, liaudyje neretai galima išgirsti legendų apie neįprastą seksualinį raudonplaukių pajėgumą. Istorija šį faktą linkusi paremti, nes seksualiausi istorijoje asmenys (tiek vyrai, tiek moterys) buvo raudonplaukiai. Yra ir kiek kitokios statistikos. Pasaulyje raudonplaukių skaičius sparčiai mažėja, ir šiuo metu jie sudaro mažiau nei 2% visos populiacijos. Kai kurių genetikos mokslininkų teigimu, raudonplaukiai, kurių plaukų spalva (pagal mokslinę teoriją) susiformavo dėl Europoje prieš tūkstančius metų įvykusios mutacijos, gali visai išnykti po maždaug vieno šimtmečio. Kiek ši teorija tikėtina, lieka spręsti tik jums patiems.

|

Sąmokslo teorijų kerai

Pradžioje buvo Įvykis, bet tikslių žinių apie jį turėta šykščiai. Vienas prisiminė, kad Įvykis nutiko gana keistomis aplinkybėmis, antrajam dingtelėjo, kad atsitiktinai tokios aplinkybės nesupuola, trečiasis suskubo pareikšti žinąs, kiek visa tai kainavo ir kam galėjo būti naudinga. Kiekvienas stengėsi Įvykį nutapyti kuo ryškiau ir paveikiau, kol galiausia, patekęs tarp argumentų kūjo ir įkaitusio vaizduotės priekalo, Įvykis virto sąmokslo teorija. Sąmokslo teorijos terminu vadinami mėginimai kokį nors ypatingą politinį, socialinį ar istorinį įvykį arba jų virtinę paaiškinti slaptu užkulisiniu įtakingų asmenų ar organizacijų susitarimu veikiausia tokie pat seni kaip ir žmonija. Tyrinėjantieji šį reiškinį pastebi, kad nors didelei daliai tokių teorijų trūksta realaus pagrindo, norinčiųjų tikėti jomis nemažėja. Dėl to kaltas galingas emocinis sąmokslo teorijų užtaisas, sukuriamas įrodymų stokojančius įvykių epizodus užpildant savaip parinktais argumentais, tingumas ar nesugebėjimas ieškoti kitokių galimų aiškinimo versijų ir galybė kitų, ne mažiau žmogiškų veiksnių, pradedant siekiu suversti visą atsakomybę už padarinius kitiems ir baigiant noru tikėti, kad nepaprasti dalykai nutinka tik dėl ypatingų priežasčių. Sąmokslo teorijų aukso amžiumi neabejotinai tapo praėjęs šimtmetis. Ko verti vien XX a. pradžioje Rusijoje pasirodę antisemitiniai Siono išminčių protokolai, aprašantys tariamus žydų planus užvaldyti pasaulį.

|

Akademiniai pasauliai, sąmokslo teorijos ir autoritarizmas

Neblėstantys universitetų skandalai ir jų interpretacijos į paviršių iškėlė tai, apie ką iki šiol Lietuvoje mažai viešai diskutuota – akademinės bendruomenės nevienalytiškumą, vertybinius skirtumus. Žiniasklaidoje pateiktas kiekvienas akademinis skandalas yra gyvai aptarinėjamas analitiniuose straipsniuose, gausiuose internetiniuose komentaruose, esamų ir buvusių studentų, dėstytojų dialoguose. Akivaizdu, kad akademinis pasaulis yra sukrėstas, išmuštas iš sąlygiškai stabilios, ramios ir pastovios būsenos. Tokios sistemų būsenos tampa socialinių tyrinėtojų dėmesio objektu, nes būtent sukrėtimai, pokyčiai atskleidžia realias sistemų savybes, išryškina iki tol užslopintas ir nespręstas įtampas bei konfliktus. Būtent tada yra palankus metas analizuoti sistemas. Vis dėlto nereikia atlikti gilios diskurso analizės, kad pamatytum kelių nesusisiekiančių, atskirų akademinių pasaulių Lietuvoje koegzistavimą. Kas gi tie pasauliai, kokie jų požymiai, koks jų tapatumas? Čia pravartu stabtelėti ir trumpai prisiminti žinojimo sociologijos ir fenomenologijos vartojamą pasaulio sąvoką. Dar E. Husserlis pasauliu vadino natūraliąją nuostatą, t. y. manymą, kad pasaulis yra tai, ką aš manau juo esant. Jei pasaulis yra žmogaus suvokimas, vadinasi, jis yra subjektyvus. Anot socialinių mokslų filosofo A. Schutzo, pasaulis yra ne kas kita kaip subjektyvios kasdienio gyvenimo interpretacijos, prasmės, reprezentacijos ir veiksmų motyvai.

|

Apie “sąmokslo teorijas”

20 a. būta pačių įvairiausių sąmokslų ir sąmokslo teorijų. Ko verti vien gerai žinomi ir istorikų ištyrinėti komunistinis ir fašistinis sąmokslai. Tačiau šiame įraše mus domina ne konkretūs sąmokslai ir sąmokslo teorijos, bet bandymas pasiaiškinti, kas tai yra iš principo ir kokie yra svarbesni šio socialinio reiškinio bruožai. Pirmiausiai apibrėžkime, kas tai yra sąmokslas, kas šiuo žodžiu įvardijama ir kodėl informacija apie kai kuriuos sąmokslus vadinama “teorija”, taip siekiant išslaptintą informaciją sumenkinti. Sąmokslas yra grupės asmenų slaptas susitarimas kokiam nors neteisėtam veiksmui, siekiant pažeidžiant įstatymus pasiekti kokį nors tikslą, žalinga plačiajai visuomenei ir demokratinei valstybei. Istorijos eigoje, dažniausias sąmokslo tikslas būdavo neteisėtai užgrobti valdžia arba užvaldyti žmones. Be valdžios dar gali pasitaikyti sąmokslų susijusių su turto užvaldymu neteisėtu būdu. Taip pat galima paminėti ir pseudomokslinius sąmokslus prieš tam tikrus socialinius sluoksnius, pavyzdžiui, eugenika. Kada sakoma, kad sąmokslas yra tik “teorija”? Akivaizdu, kad tada kai nėra akivaizdžių įrodymų, bet disponuojama tik tam tikrų ženklų ir požymių analize ir logiškai išprotaujama, kad kokia nors grupė slapta gali siekti neteisėtų tikslų. Aišku, čia yra įvairių variantų ir galimybių užsiimti manipuliacijomis, apie kurias pakalbėsime toliau. Matome, kad sąmokslo teorijos atsiranda įvairių grupių ar net sluoksnių santykiuose.

|

Sąmokslo teorijos ir praktika

Pesimistai ir šiaip silpnesnių nervų žmonės tvirtina, kad blogiau, nei šiuo metu yra Lietuvoje, būti negali. Optimistas atšautų: gali. Juk Lietuvoje neparankių valdžiai žmonių radioaktyviu poloniu-210 dar nenuodija, kaip Aleksandro Litvinenkos, ir net nešaudo, kaip Anos Politkovskajos. Nebent praradusius vadovybės pasitikėjimą pareigūnus išsiunčia į Baltarusiją, kur jie patys paslaugiai iškrenta iš devinto aukšto. Tokias įtikinamas oficialias nelaimingo atsitikimo versijas bando paneigti tik visokie niekingi sąmokslo teorijų kūrėjai. Tokie ir platina fantazijas, kad Rusijos specialiosios tarnybos nuodija ir šaudo V. Putino priešininkus. Šių sapalų Kremlius net nekomentuoja. Rusijos specialiosios tarnybos nėra kokie mokslinio tyrimo institutai, kad užsiiminėtų sąmokslo ar kitomis teorijomis. Jas domina ne sąmokslo teorija, o praktika. Šiuo atžvilgiu Lietuvos Valstybės saugumo departamentas dar išgyvena kūdikystės amžių ir vartosi teorijos vystykluose. Kyla rimtų įtarimų, kad Valstybės saugumo departamento vadovybė vis dar tiki, kad sąmokslo teorijos egzistuoja, ir šiais prietarais klaidina visuomenę. Ir net valstybės vadovus – Prezidentą, Premjerą ir Seimo Pirmininką. Todėl jie ir stojo mūru ginti Valstybės saugumo departamento. Nuo ko? Be abejo, nuo priešų, be kurių negali išsiversti visos sąmokslo teorijos, teigiančios, jog nelaimės, kurios nutinka visuomenei, o šiuo atveju Saugumui, yra galingų žmonių arba jų grupių klastingų planų padarinys. Kas tie priešai?