Pilkoji žvalgybų interesų zona

Buvęs Valstybės saugumo departamento pareigūnas Valerijus Saveljevas teigia, jog Lietuvoje aktyviai veikia Rusijos žvalgybos rezidentūros, kurios galėjo padaryti įtakos ir Prezidentūros skandalui. Su buvusiu saugumiečiu kalbėjosi Ričardas Čekutis.
– Per Prezidentūros skandalą ne kartą įvairiomis progomis buvo pabrėžiama užsienio specialiųjų tarnybų veikla. Kiek, Jūsų manymu, šios tarnybos turėjo įtakos šiam skandalui? Kokia apskritai jų įtaka Lietuvoje?

– Žinoma, Lietuvai ypatingą dėmesį skiria Rusijos spec.tarnybos. Pirmiausia per Lietuvą „nuteka” didelės pinigų sumos. Margarita Starkevičiūtė buvo visiškai teisi, sakydama, jog mūsų nacionalinio produkto augimas yra pernelyg išpūstas. Kai sakoma, jog kasmet BVP auga po 8 procentus, yra visiška nesąmonė. Tai yra pinigai, kurie „pervaromi” per tam tikrus bankus, valdomus finansinių Rusijos magnatų. Rusijos spec.tarnybos nėra suinteresuotos tokių finansų išplovimu, todėl tiek per savo legalias, tiek ir nelegalias žvalgybos rezidentūras jie mus stebi. Tai jie daro ne todėl, kad galvoja apie Lietuvą kaip apie potencialų priešininką arba Lietuvoje yra kažkokių ypatingų technogijų. Pirmiausia tai yra politiniai, tiksliau – geopolitiniai, žaidimai. Rusijos vadovų nuomone, Baltijos valstybės neturėtų ištrūkti iš vadinamosios pilkosios zonos ir taip patekti į ES ar NATO.

– Kokiais metodais veikia Jūsų minimos Rusijos žvalgybos?

– Veikiama pradedant politinių partijų sukūrimu, tarp kurių vadovų galime rasti po kelis buvusius KGB karininkus, ir baigiant ekonominėmis-finansinėmis struktūromis. Čia galima paminėti socialistų partiją ar Rusų sąjungą. Tas pats Gorškovas – KGB kapitonas, Balaikinas – KGB majoras ir t.t. Jie kuria tam tikras nuotaikas Lietuvos rusų bendruomenėje, kuri yra visokeriopai kvailinama ir panaudojama stabdant jos visokeriopą integraciją į Lietuvos visuomeninį politinį gyvenimą.

Čia bene labiausiai „pasidarbavo” J.Zubakovas (buvęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje), kuris, be to, yra vienas iš patikimiausių Rusijos žvalgų, puikiai mokantis organizuoti rezidentūrų darbą ir jam vadovauti. Jo, kaip žvalgybininko, karjera taip pat įspūdinga – nuo operatyvinio darbuotojo laivyne iki KGB kadrų skyriaus vadovo bei ministro. Tai vienas iš žmonių, kurie apskritai šiuo metu iš tiesų valdo Rusiją, laužydamas stuburą demokratiniams procesams ir įvedinėjantis vadinamąją „valdomą demokratiją”. Taigi jis bene labiausiai prisidėjo, kad Lietuvos rusų bendruomenė jei ne negatyviai, tai bent pasyviai būtų nusiteikusi NATO ir ES atžvilgiu.

– Vadinasi, galima teigti, jog Lietuvos rusų bendruomenė yra dirbtinai dezorientuota?

– Pirmiausia rusų bendruomenėje kasmet vis mažiau jaunimo. Rusiškos mokyklos ir darželiai uždaromi, vis daugiau vaikų leidžiama į lietuviškas mokyklas, vyksta emigracija ir t.t. Tai visiškai natūralūs asimiliacijos procesai. Tad rusų bendruomenę daugiausia sudaro senyvo amžiaus žmonės, kurių daugelis yra dar sovietinės mąstysenos. Jie pripratę, kad valstybė jais rūpintųsi, ir dėl to garbina sovietinę santvarką.

Tokia nostalgija sovietmečiui puikiai pasinaudoja Rusijos ambasada, kuri visada buvo ir legali žvalgybos rezidentūra. Žiūrėkime – J.Zubakovas įsteigė vadinamąją Lietuvos rusų verslininkų asociaciją, sukūrė jiems įvairių lengvatų ir jie jau yra „pririšti”. Vėliau sukūrė vadinamąją Lietuvos tėvynainių tarybą, t.y. suvienijo visų visuomeninių organizacijų veikėjus, kurie kelis kartus per metus kviečiami į ambasadą ir pritraukiami į šią veiklą, jiems rengiami įvairūs susitikimai ir pan.

Neatsitiktinai tokioms visuomeninėms organizacijoms paprastai vadovauja jaunesnio amžiaus ir bendrauti mokantys KGB pareigūnai. Tuo tarpu savivaldybės Lietuvoje jokios visuomeninės veiklos nevykdo, tuo žmones savotiškai „paleidžia” ir jie nesunkiai patenka į svetimųjų įtaką. Todėl Lietuvai tiesiog būtina visais įmanomais būdais spartinti rusakalbių integraciją.

– Ar vien tik Rusijos žvalgybos veikia Lietuvos teritorijoje? Galbūt savo interesų čia turi ir kitos valstybės?

– Žinoma, turi interesų ir kitos žvalgybos, taip pat veikiančios ir prieš Rusiją. Lietuva ilgą laiką buvo vadinamojoje pilkojoje zonoje, kur visada patogu turėti nelegalias žvalgybos rezidentūras. Ši padėtis šiek tiek primena Šveicarijos padėtį Antrojo pasaulinio karo metais. Ten, kaip žinome, aktyviai veikė visos žvalgybos. Tačiau Lietuvoje aktyviausiai veikia Rusijos GRU ir FSB, turinčios savo legalias ir nelegalias rezidentūras.

– Kokios tai rezidentūros?

– Tai žvalgų ar agentų grupės, kurioms vadovauja atskiri rezidentai. Rezidentas visada yra šalies, kurioje veikia grupė, pilietis. Jis yra visiškai patikimas ir prityręs organizatorius. Tokių žmonių Lietuvoje yra labai daug. Vien Lietuvos KGB aparate dirbo 1600 žmonių, iš kurių apie 800 buvo vien Vilniuje. Dar 1988–1989 m. Lietuvos KGB pirmosios tarnybos vadovas Vytautas Karinauskas gavo iš Maskvos nurodymą parengti savo darbuotojus dirbti užsienyje nelegaliomis sąlygomis. Vadinasi, tada jau buvo manoma, kad Lietuva netrukus taps užsienio valstybe. Jis atsakė, kad jau turi parengęs 23 žmones ir artimiausiu metu bus parengta dar 19 tokių asmenų. Be to, į Maskvą buvo nusiųstas prašymas, kad Lietuvai būtų padidinti valiutiniai pervedimai per bankus. Už šias lėšas buvo kuriami kooperatyvai, daugelis kurių vėliau peraugo į gana dideles įmones.

Pasižiūrėkime, kas šiandien tokias įmones valdo. Dujų verslą kontroliuoja buvęs KGB pulkininkas Vajeiko, naftos verslą – buvęs KGB majoras Maškovas, pelningus viešbučius, kaip „Karolinos” ar „Vilono”, taip pat valdo buvę KGB pulkininkai, o viešbučiai, kaip žinia,– visas žvalgybas itin dominantis objektas…

– Ar mūsų specialiosios tarnybos bando neutralizuoti neigiamą užsienio spec.tarnybų įtaką? Kokia apskritai tokiomis sąlygomis įmanoma kontržvalgybinė veikla?

– Reikėtų pabrėžti, kad tik maždaug po septynerių operatyvinio darbo metų gali atsirasti reikalingų įgūdžių bei patirties tokiai veiklai. Be to, mes neturime nei vienos kontržvalgybinės mokyklos, kurią turi, pavyzdžiui, estai ar lenkai. Taip pat galima prisiminti, jog VSD šiems tikslams niekada negaudavo pakankamai lėšų ir dar departamentui buvo priskirtos tokioms tarnyboms nebūdingos funkcijos, kaip antai ekonominių pagrindų apsauga. Tai nesąmonė. To turi imtis specifinės finansinės tarnybos. Pavyzdžiui, įvyko Vilniaus banko krizė, tačiau niekas nežino, kas tuo turi užsiimti, nors buvo padaryta apie pusę milijardo litų nuostolių…

– Jūs paminėjote ne vieną trūkumą VSD darbe. Tačiau šiame departamente ne kartą keitėsi vadovai. Ar jų kaita šiek tiek pakoregavo padėtį? Kas keisdavosi departamente iš esmės?

– Išties ta kaita buvo, tačiau reikia prisiminti, kad Lietuva faktiškai pradėjo nuo nulio. Pavyzdžiui, iš pradžių VSD dirbo tie 30 žmonių, perėjusių iš KGB. Po to atėjo politiniai kaliniai ir tremtiniai, o buvusius darbuotojus išvarė ir „nuskalpavo”. Prasidėjo įvairūs aiškinimaisi ir net nelegalių struktūrų kūrimas. Mes prisimename pakaunės įvykius. Tai ir buvo tokių intrigų rezultatas.

Atėjus J.Jurgeliui, labai nepatenkinti išėjo P.Plumpa ir B.Gajauskas. Departamente nebuvo reikiamo parengimo, o politkaliniai daugiau troško keršto ar atpildo buvusiems stribams ir saumiečiams. Pagaliau nereikia pamiršti, kad į jų gretas jau tada buvo infiltruota Rusijos saugumo agentūra. Juk tuo metu veikė ne tik Lietuvos KGB padalinys. Čia buvo ir Rusijos pirmasis vyriausiosios žvalgybos tarnybos mokymo centras, čia buvo siunčiami stažuotis jų specialistai iš vadinamojo Andropovo instituto, kuris tuo metu buvo aukščiausioji Rusijos spec.tarnybų mokykla. Tie specialistai turėjo aklimazuotis pirmiausia Pabaltijo sąlygomis, kur visai kitas žmonių mentalitetas. Be to, čia veikė pasienio kariuomenės spec.tarnybos ir jų žvalgybinės rezidentūros.

– Kitaip sakant, Lietuvoje tuo metu knibždėte knibždėjo vien Rusijos spec.tarnybų žmonių…

– Žinoma, juk Lietuva buvo visada laikoma ypatinga teritorija. Lietuviai visada turėjo didelę bendruomenę užsienyje – užsienyje buvo apie milijonas lietuvių išeivijos atstovų, kurie nuolat čia atvykdavo ir juos stengėsi atitinkamai kontroliuoti, verbuoti ir t.t. Be to, ypatingą dėmesį Rusijos spec.tarnybos visada skyrė ir kaimyninei Lenkijai, o Lietuvoje nemažai gyvena lenkų. Kiekviename rajone KGB turėjo savo padalinių. Pavyzdžiui, Šalčininkuose buvo įrengtas ir modernus pokalbių pasiklausymo centras, apėmęs visą Vilnijos kraštą…