Korupcija žiniasklaidoje: skaidrumo problema

Tema “Korupcija žiniasklaidoje” skamba dviprasmiškai. Viena vertus ši tema įpareigoja kalbėti apie žiniasklaidą kaip apie vieną iš efektyviausių antikorupcinių įrankių, kurie viešai kalba apie tokius negatyvius valdininkavimo aspektus kaip kyšininkavimas, piktnaudžiavimas tarnyba, įgaliojimų viršijimas – visas tas veikas, kurios Lietuvos Baudžiamajame kodekse įvardijamos kaip “Nusikaltimai valstybės tarnybai”. Tačiau yra ir kitoks šios temos aspektas, kuris vargu ar gali būti reglamentuotas baudžiamaisiais įstatymais, ir kuris suponuoja korupcijos supratimą ne tik teisiniame, bet ir platesniame politiniame moraliniame diskurse. Čia korupcija suprantama kaip valdžios liga, jos veiklos neskaidrumo, žemo jos atstovų profesinio bei moralinio lygio išdava. Tokiame kontekste korupcijos tema gali būti siejama ir su ketvirtosios valdžios fenomenu: ar visada žiniasklaida teisingai panaudoja savo simbolinę galią, ar visada jos veiksmai atitinka pilietinės visuomenės interesus? Kitaip tariant, ar mes neidealizuojame žiniasklaidos kaip efektyvaus ginklo prieš valdininkų korupciją, manydami, kad šis demokratijos sargas (watchdog) negali būti šeriamas iš svetimų rankų, arba turėti savų privataus pobūdžio interesų? Pabandykime aptarti šiuos aspektus.

Gerai žinoma, kad korupcijos liga serga visi be išimčių autoritariniai režimai, kad nuo jos, deja, neapsaugotos ir demokratinės vyriausybės, ir kad ji tampa ypač pražūtinga toms valstybėms, kurios dėl politinių ir socialinių permainų nesugeba sukurti efektyvios tiek vidinės tiek viešosios valdžios kontrolės formų. Tokiose visuomenėse nekontroliuojama valdžios viešųjų funkcijų “privatizacija” trikdo demokratines ir ekonomines reformas, skatina nesveiką socialinę diferenciaciją, demoralizuoja visuomenę. Suprantama, kad šiandieną antikorupcinės veiklos organizavimas yra opi tiek Lietuvos, tiek kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių problema. Korupcijos problema negali būti efektyviai išspręsta vien kuriant antikorupcinius įstatymus, organizuojant atitinkamus padalinius teisėsaugos institucijose arba viešai deklaruojant gerus ketinimus. Ne atsitiktinai Europos komisija neseniai paskelbtoje ataskaitoje apie ES narėmis siekiančių tapti valstybių pažangą specialiai akcentavo efektyvių antikorupcinių veiksmų nebuvimą visose šiose valstybėse.

Todėl antikorupcinėje veikloje daugiau vilčių siejama su tomis institucijomis, kurios nepriklauso nuo valdžios struktūrų, gali tiesiogiai atstovauti ir ginti piliečių interesus. Nepriklausoma žiniasklaida demokratinėje visuomenėje visada buvo laisvo žodžio ir nuomonių įvairovės sinonimas. Tradiciškai žiniasklaida reiškė pilietinės visuomenės interesus, padėdama apsaugoti jos narius nuo valdžios savivalės bei valdininkų bandymų “privatizuoti” savo tarnavimo visuomenei funkcijas. Tokiame kontekste laisva ir nepriklausoma žiniasklaida ne be pagrindo įsivaizduojama kaip veiksmingas visuomenės ginklas prieš valdžios korupciją. Kaip teigiama viename Jungtinių tautų dokumente: “Žiniasklaida potencialiai gali vaidinti didelį vaidmenį gydant ir užkertant kelią socialinėms ligoms, tarp jų ir nusikaltimams, tirti korupciją, kelti klausimus dėl įstatymų, institucijų bei valdžios teisėtumo, o taip pat dalyvauti arba net ir skatinti procesus, vedančius sveikesnės visuomenės link”.

Nenuostabu, kad demokratėjant Lietuvos visuomenei Lietuvos žiniasklaida vis intensyviau atlieka ir savo demokratinę valdžios veiksmų priežiūros funkciją. Keli pavyzdžiai, parodantys kaip keitėsi pagrindinių dienraščių dėmesys tokiai temai kaip nusikaltimai valstybės tarnybai.

Publikacijose ir reportažuose apie korupciją galima aptikti įvairių valstybinių institucijų atstovus, piktnaudžiaujančius savo tarnybinėmis pareigomis. Suprantama, ne visos publikacijos arba reportažai baigdavosi teisminiais procesais, ir ne visa publikuojama arba rodoma medžiaga buvo originalus tiriamosios žurnalistikos darbo rezultatas. Tačiau tokios publikacijos ir reportažai turėjo didelį atgarsį visuomenėje, įtakojo tam tikrus politinius sprendimus ir nemažai prisidėjo prie aukšto žiniasklaidos reitingo.

Lietuvos žurnalistai ne be pagrindo gali teigti, kad jų veikla skatina demokratijos procesą visuomenėje, padeda praskaidrinti valdžios veiksmus ir apginti piliečių interesus. Tačiau, ar visada taip deklaruojami tikslai atitinka realius žiniasklaidos interesus? Žymus žiniasklaidos tyrėjas P. Lazarsfeldas , dar prieš 50 metų buvo pastebėjęs, kad modernioji žiniasklaida gerokai skiriasi nuo tos žiniasklaidos, kuri 19 amžiuje buvo tiesioginė visuomenės atstovė, kuomet spaudos laisvė reikšdavo kartu ir piliečių nuomonę (žodžio laisvę). Dichotominis opozicinis modelis: valdžia – žiniasklaida, kaip piliečių balsas, pasikeitė ir šiandieną geriau gali būti pavaizduotas trikampiu, kurio kampus sudaro vadžia, žiniasklaida kaip industrija ir piliečiai.
Kaip teigia Lazerfeldas, šiame trikampyje įmanomi bet kurie aljansai. Iš tikrųjų, šiandieną mes puikiai matome, kad žiniasklaida, kaip ir senais laikais, gali tarnauti pilietinės visuomenės tikslams, tačiau kartu ji gali rūpintis ir savo komerciniais interesais, ir būti viešosios nuomonės manipuliacijos įrankiu dominuojančios valdžios rankose. Viskas priklauso nuo vadinamos “vidinės” žiniasklaidos ideologijos, kitaip tariant nuo informacijos atrankos, apdorojimo ir skleidimo principų. O jie savo ruožtu priklauso nuo tokių konkrečių veiksnių kaip:

– informacijos šaltiniai;
– profesionalizmas ir personalinės preferencijos;
– komercinis interesas;
– bendra leidinio arba programos orientacija;
– leidėjo ir kolegų įvertinimas;
– skaitytojų, klausytojų arba žiūrovų nuomonės ir t.t. .

Suprantama, kad tiriamoji žurnalistika, reikalaujanti nemažų finansinių investicijų, žurnalistinio talento ir profesionalumo, ne visada “įsirašo” į konkretaus leidinio arba programos vidinės ideologijos principus. Todėl nereikia stebėtis, jeigu valdžios korupcijos temos gali atsidurti komerciniame-pramoginiame arba politiniame-manipuliaciniame minėto trikampio kampe. Lietuvoje, kaip beje ir kitose pokomunistiniuose kraštuose, yra pakankamai šio fenomeno pavyzdžių. Ar tokios publikacijos ir reportažai skatina antikorupcinę veiklą visuomenėje ir stiprina pilietinės visuomenės pamatus yra atviras klausimas. Tačiau, kaip rodo nūdienos Rusijos žiniasklaidos pavyzdys, nuo tokios “antikorupcinios veiklos” gali nukentėti, visų pirma, pati žiniasklaida, kuri tampa dezinformacijos šaltiniu ir praranda visuomenės pasitikėjimą.

Tačiau kritinis žiniasklaidos vertinimas negali būti interpretuojamas kaip pretekstas tramdyti žiniasklaidą, uždėti jai cenzūros apynasrį arba bausti “blogus”, “korumpuotus” žurnalistus. Žiniasklaidos “neskaidrumas” nėra vien “gerų” ir “blogų” žurnalistų problema, nors žurnalistų profesionalizmo temos negalima ignoruoti. Galima tik pritarti Fr. Folgu, kuris faktiškai sieja efektyvią žiniasklaidos antikorupcinę veiklą tiek su bendra visuomenės pažanga kuriant atvirą pilietinę visuomenę, tiek su žurnalistikos etikos principais. Kitaip tariant, žiniasklaidos skaidrumas neatsiejamas nuo pačios visuomenės pilietinio brandumo. Todėl piliečiai, skatindami aktyvų ir profesionalų žiniasklaidos dalyvavimą antikorupcinėje veikloje padeda ne tik kurti brandesnę visuomenę, bet kartu ir skaidresnę žiniasklaidą.

Lazarsfeld, Paul F. Qualitative Analysis: Historical and Critical Essays. Boston: Allyn and Bacon, Inc. 1972, p. 111.

Johnsen, Jan & Mathiesen Thomas. “A War in the Name of Freedom?” In: The Nordicom review of Nordic Mass Communication Research.” 1992, No.2, pp. 5-7; Chibnall, Steve. Law-and-Order News, p. 221.

Aleksandras Dobryninas,
Socialinės teorijos katedra, Vilniaus universitetas