Kas niekina Lietuvos valstybę (1 dalis)
Jonas A.Patriubavičius
Jonas Šadys
Prieš Vasario 16-ąją profesorius Vytautas Landsbergis labai suaktyvėjo, kelis kartus pasirodė televizorių ekranuose, per radiją kalbėjosi su tauta per žinomus populiarių laidų vedėjus. Visa, ką profesorius sakė, teisinga, sąmojinga, tačiau nekonkretu. Profesorius priekaištavo tiems, kurie, kaip jis sakė, niekina Lietuvos valstybę. Matyt jis turėjo omenyje rašeivas, kurie sako, kad Lietuvos valstybė pagrobta, jauni žmonės masiškai evakuojasi į Vakarus, BVP perskirstymo per biudžetą procentas daug mažesnis negu Estijoje, valstybės institucijos ne savo funkcijas vykdo, o teikia paslaugas.
Pavyzdžiui, teisėsaugos institucijos neieško tiesos, o teikia teisingumo paslaugas. Sakysim įvykdytas nusikaltimas. Atvažiuoja brigada, apžiūri mirusįjį, nufotografuoja. Vadinasi, suteikė paslaugas. Paskui prasideda biurokratinės procedūros, tyrimas perduodamas iš vienos institucijos kitai, vieno tyrėjo – kitam, vieno prokuroro – dar kitam. Taip, jeigu reikia, jeigu yra interesas, nuslepiama tiesa. O paslaugos, už kurias valstybė dosniai mokėjo, vis teikiamos ir teikiamos, tačiau tiesa lieka neatskleista. Taigi, užuot užsiėmus folkloru (pasakėlėmis), pagraudenimais ir užsipuolimais visai ne tų, kurie kalti, adresu, ar nereikėtų konkrečiai pasakyti, kad Lietuvos valstybę niekina tie, kurie nesistengia ieškoti tiesos, teikia tik teisingumo paslaugas, kas nemoka mokesčių, kas atsisako mokėti solidarumo mokesčius, kas tokių mokesčių neįveda, kas tik imituoja veiklą, o nieko neveikia: mokytojas nemoko ir neugdo, gydytojas negydo, tik teikia gydymo paslaugas.
Kas tie žmonės, kurie niekina iš komunizmo puvėsio atsiradusias naujas valstybes, tiksliai nustatė kita profesorė – Čikagos universiteto profesorė Rasma Karklins (latvių kilmės).
Visa, ką ji parašė savo knygoje apie korupciją, 150 proc. tinka ir Lietuvai. Viskas žinoma, viskas nustatyta. Reikia veikti.
Jeigu lyderiai neveikia, tai ir jie niekina Lietuvą. Toliau pateikiame ištraukas iš Rasmos Karklins knygos.
Mums pranešė, kad Vilniuje, Totorių gatvėje, penkiasdešimt metrų nuo Gedimino prospekto, užmuštas muzikantas Leonas Baltrus (Baltrušaitis). Tai buvo spalvinga asmenybė: dainininkas, dainavimo mokytojas, Korėjos karo veteranas, aršus antikomunistas. Atrodo, buvo JAV pilietis. Mums įdomu, ar šis nusikaltimas bus ištirtas, ar nebus nugramzdintas į biurokratinį teisingumo paslaugų voratinklį,o jeigu bus gramzdinamas, tai kaip.
Kas nedirba visuomenės gerovei, tas niekina Lietuvą
Rasma Karklins: „Daug korupcinių veiksmų pokomunistinėse šalyse inicijuojamos savanaudiškų valdininkų, kurie naudoja savo valdžią, kad iš jiems priskirtų išteklių save ir savo sėbrus praturtintų, o ne dirbtų visuomenės gerovei. Pereinamuoju laikotarpiu sąlygos pareigūnams praturtėti buvo idealios, nes komunizmo eroje valstybei priklausė viskas: nekilnojamasis turtas ir įmonės, paslaugų firmos ir infrastruktūra, žemė ir gamtos turtai. Perėjimas prie privačios nuosavybės ir rinkos sistemos reiškė, kad į privačias rankas turi patekti milžiniški turtai, ir tiems, kurie juos (valstybės vardu) valdė, atsirado daug galimybių pasipelnyti. Reikėjo privatizuoti ir įvairių kvazi (lyg ir) visuomeninių organizacijų, tokių kaip sporto klubų ir kultūros namų, universitetų, profsąjungų, Raudonojo kryžiaus turtą, kad šios organizacijos taptų tikrai pilietinėmis organizacijomis“.
Kas pelnosi iš visuomenės, o ne iš savo darbo ar verslo, niekina Lietuvą
„Pasipelnymas iš visuomenės turto įgijo įvairias formas: tai ir atviras grobimas, ir kyšio reikalavimas, ir įtakos sferų perdalijimas, neteisėtas privatizavimas ir neteisėti viešieji pardavimai. Paprastai tai daroma susitarus su kitais oficialiais asmenimis, ir tokiu būdu valstybinės institucijos tampa jose įsitvirtinusių vadovų feodalinėmis valdomis, tarnaujančiomis jų kaprizams tenkinti. Prievartavimas, kad duotų kyšį, neteisėtas turto perdavimas ar nuoma įgauna sisteminį pobūdį, nes nesilaikyti formalių taisyklių reikia reguliariai ir ilgą laiką. Kad papildomos pajamos iš korupcijos būtų nuolatinės, nusikaltėliai turi išmokti, kaip išsisukti, kad nebūtų demaskuoti, išmokti apgavysčių meno ir į korupcinį tinklą įtraukti kitus asmenis. Jeigu tai būtų tik paprastas pinigų srautų nukreipimas kita kryptimi (į savo ar sėbrų kišenę)… Iš tikrųjų vietoje formalaus deklaruojamo politinio režimo (demokratijos) atsiranda visai kitas politinis režimas (kleptokratija). Žemiau pateikiami pavyzdžiai, kaip pelnomasi ir kaip pasisavinamas turtas“.
Pareigūnai, privatizavę savo funkcijas per kiauliškas schemas, niekina Lietuvą
„Visuomenės turto pavertimas pareigūnų grobiu. Vienas iš būdų pareigūnams pasipelnyti yra toks: šalia oficialiojo sukuriamas kitas, slaptas biudžetas, prilygstantis ir viršijantis viešąjį ar oficialųjį. Dažnai valstybės pareigūnai gauna ne vieną mėnesinį atlyginimą, o kelis, taip pat ir premijas. Latvijoje kilo skandalas, kai paaiškėjo, kad vyriausybės kanceliarijos darbuotojų papildomas atlyginamas (iš dalies teisėtas) viršija oficialųjį 300 proc. Premijos ir specialios algos priklauso nuo viršininkų malonės. Viršininkų teisė skirti ar neskirti premiją tampa pavaldinių valdymo ir net įtraukimo į korupcinius sandėrius įrankiu. Dėl antrųjų (papildomų) atlyginimų susitariama dviese, dažnai pavaldinys turi pasirašyti raštelį, kad apie tai niekam nesakys. Šis slaptumas yra požymis, kad valdiški pinigai skirstomi neteisėtai ir kad tai, ką jie daro, yra korupcija.
Oficialūs pareigūnai naudoja ir kitas kiauliškas schemas save ir savo bičiulių kohortoms praturtinti. Publika dažnai piktinasi tuo, kas gerai matoma, t.y. akivaizdžia korupcija: valstybės tarnautojai ir pareigūnai leidžia daug pinigų prabangiems automobiliams pirkti, už valdiškus pinigus rengia ištaigingus pobūvius ir priėmimus arba trankosi po užsienius, nors tos kelionės nesusiję su jų pareigomis, t.y. nereikalingos. Štai 2000 m. paaiškėjo, kad Vengrijos žemės ūkio ministras išleido tūkstančius dolerių keliaudamas po Artimuosius Rytus“.
Kas naudojasi sovietinio tipo privilegijomis, niekina Lietuvą
„Bet tai tik ledkalnio viršūnė. Iš komunistinio laikotarpio išliko daug kitų privilegijų, kurias teikė užimamas postas. Nomenklatūrai buvo be eilės skiriami butai, automobiliai, partijos veikėjai ir viršininkai pirko specialiose parduotuvėse, valgė uždarose (kitiems neprieinamose) valgyklose, prausėsi tik jiems skirtose pirtyse ir pirtelėse, gydėsi specialiose poliklinikose ir ligoninėse, gaudavo užsieninius vaistus, o mirusieji nomenklatūrininkai buvo laidojami prestižinėse kapinėse. Tokioje darbo kultūroje formalus atlyginimas reiškė mažiau negu minėtos privilegijos, kurias pavaldiniams teikė viršininkai. Šios tradicijos, priklausomai nuo šalies, daugiau ar mažiau gajos ir dabar, ir tokia tvarka laikoma „normalia”. Be šių privilegijų buvę komunistinio režimo veikėjai visokiais būdais siekė ir siekia išsilaikyti valdžioje.
Integracija į Vakarus buvusiems komunistiniams veikėjams atvėrė naujas galimybes pasinaudoti tarnybine padėtimi: jie ima pinigus iš privačių firmų „už konsultacijas“, keliauja į tarptautines konferencijas, gauna stipendijas tobulintis užsienyje, jų vaikus valstybė „siunčia” mokytis į prestižines užsienio aukštąsias mokyklas, jiems nesunku užmegzti naudingus kontaktus su užsienio verslininkais ir politikais“.
Kas gauna ar gavo lengvą pelną, niekina Lietuvą
„Valstybės ir visuomeninių lėšų švaistymas ir pasipelnymas iš jų įgauna įvairias formas. Ilgalaikius padarinius valstybei sukelia, kai gamtinių išteklių valdytojai ir gamtos vertybių saugotojai pasinaudoja tais ištekliais ir vertybėmis savo ir savo politinių draugų labui. Pavyzdžiui, Rytų Europoje masiškai kertami miškai ir rąstai vežami į užsienį, siekiant gauti lengvą pelną. Medžioklės taisykles dažnai pažeidžia viršininkai ir turtingi klientai. Nepaisydami nacionalinių interesų ir įstatymų, valdininkai leidžia įvežti ir branduolines atliekas.
Kai kur ir kai kada vagiama atvirai. Manoma, kad 1993 ir 1994 m. Rusijos generolai pavogė 65 mln. dolerių lėšų, gautų pardavus karinę įrangą ir skirtų kariškių gyvenamiesiems namams statyti. Dažnai asmeniniams reikalams naudojami tarnybiniai automobiliai, kompiuteriai, valdiškos medžiagos ir įranga. Didžiausias pavojus gyventojų saugumui kyla tada, kai karinės medžiagos atsiduria juodojoje rinkoje. Kalbama, kad Rusijos Šiaurės karinis laivynas gelbėjimo įrangą išnuomojo privačioms bendrovėms, dėl to nebuvo kuo gelbėti skęstančio povandeninio laivo „Kursk”. Kas pasinaudojo už nuomą gautais pinigais, taip ir liko neišaiškinta.
Dar vienas paplitęs oficialiųjų asmenų pasipelnymo būdas yra valstybės turto, tokio kaip valstybinių įmonių, transporto sistemų, uostų, parkų, žemės, įstaigų patalpų ir butų, sanatorijų ir poilsio namų, parduotuvių, restoranų, universitetų ir mokyklų nuoma. Sakysime, mokykla valstybinė, bet direktorius taip negalvoja ir jos tokia nelaiko, kai išnuomoja patalpą kokiai nors privačiai bendrovei. Kai kas gali sakyti, kad tokios operacijos negalima laikyti korupcija, nes pinigai panaudojami mokyklos reikalams, tačiau visi žino, kad tokie sandėriai retai būna skaidrūs, vadinasi, korupcijos tikimybė labai didelė.
Kas pelnosi iš pavaldinių darbo, niekina Lietuvą
„Taip pat paplitęs pasipelnymas iš pavaldinių darbo. Sakysime, Rusijoje kareiviai stato vasarnamius („dačas”) savo viršininkams. Asmenys, gaunantys iš valstybės atlyginimą, „išnuomoja” save kitiems darbams, kuriuos atlieka tarnybos valandomis: policininkai dirba asmens sargybiniais, chirurgai daro operacijas užsieniečiams, profesoriai, užuot skaitę lekcijas, moko atskirus piliečius privačiai ir gauna už tai pinigų. 2001 m. Lenkijos audito rūmai atkreipė dėmesį, kad valstybinėse įstaigose paplitusi korupcinė praktika, kai pirmiausia paslaugos teikiamos tų įstaigų darbuotojams (Lietuvos žemėtvarkininkai ir matininkai pirmiausia žemės sklypus atsimatavo sau ir savo sėbrams – LL pastaba). Rumunijos finansų ministerijos tarnautojai dirba antraeilininkais kaip buhalteriai arba privačių firmų auditoriai, „saugodami tas firmas, kurios juos pasamdė”.
Kas nacionalinį turtą privatizuoja, o skolas nacionalizuoja, niekina Lietuvą
„Kai kurie visuomeninio turto valdytojai valdo tą turtą taip, lyg būtų jo savininkai. Tokių valdytojų niekas nekontroliuoja, jeigu ir yra kokia stebėtojų taryba ar direktorių valdyba, tai tik dėl akių: jų nariai, gaudami milžiniškus atlyginimus, kurie, savo ruožtu, jokiose ataskaitose neįrašyti, nevykdo savo funkcijų. Rumunijos laikraščiai rašė, kad „valstybės sekretoriai ir kiti aukšti pareigūnai posėdžiauja bendrovių, kurių akcijų dalis priklauso valstybei, administravimo tarybose. Daugumoje čia minėtų atvejų korupcija pasireiškia kaip interesų konfliktas“.
Pakliuvę į skandalą dėl viešųjų pirkimų, niekina Lietuvą
„Pasipelnymas iš privatizavimo ir viešųjų pirkimų dažnai sutampa su kitais korupciniais veiksmas, tokiais kaip politikų, įstatymų leidėjų ir net teisėjų papirkinėjimas. Žinoma, sumos milžiniškos“.
„Kaip taisyklė, kainos privatizuojant (parduodant) valstybei priklausantį turtą daug mažesnės už tikrąją to turto vertę (rinkos vertę), tačiau kainos, mokamos už valstybei perkamą turtą, visada per didelės. Pasaulio bankui ištyrus kainas, kurias Lenkijos valstybė mokėjo per viešuosius pirkimus, paaiškėjo, kad tos kainos didesnės už rinkos kainas nuo dviejų iki trijų kartų. Neteisėtas pasipelnymas iš viešųjų pirkimų gaunamas panaudojant išmoningas apgaulės schemas, todėl sunku tas apgaules atskleisti, dar sunkiau – įrodyti. Pokomunistinio pasaulio spauda, radijas ir televizija kasdien pranešinėja apie skandalus, susijusius su privatizavimu ir viešaisiais pirkimais, tačiau tik labai retai valstybės kontrolieriai, teismai ar pati žiniasklaida priveda reikalą iki galo. Valdžios institucijų nesugebėjimas (ar nenoras) užkirsti kelią aiškių aiškiausiai korupcijai sukelia piliečių frustraciją ir dažnai naudojamas kaip argumentas pateisinti pačių piliečių antiįstatymiškus veiksmus, kaip vengimas mokėti mokesčius ir pirmojo lygmens korupcija (kyšio davimas)“.
„Įtartini privatizavimo ir viešųjų pirkimų atvejai reiškia, kad oficialūs pareigūnai „pasuka“ vertingą turtą sau, savo sėbrams ar visiems, kas duoda didesnį kyšį. Paprastai nesilaikoma konkurso sąlygų ir taisyklių, atsiranda interesų konfliktas. Dažnai valstybės institucijos perka nereikalingus daiktus. 2001 m. Čekijos gynybos ministerija pirko parašiutų už 16,7 mln. JAV dolerių iš nelegalios bendrovės. Parašiuto gamintojas (ar konstruktorius, angl. „inventor”) buvo ministerijos departamento tarnautojas, atsakingas už sandėrį. Parašiutai pasirodė nesaugūs, vienas neišsiskleidė, žuvo karys“.
„Visame pokomunistiniame pasaulyje skamba skandalai dėl viešųjų pirkimų, kai kyla interesų konfliktas. Sakysime, Maskvos miesto vyriausybės nariai yra įvairių firmų, varančių biznį su miestu, valdančiųjų tarybų nariai. Paprastai kyšiai sudaro nuo 5 iki 10 proc. kontrakto sumos, bet visuomenei gali kainuoti daug daugiau, jeigu firmos tarpusavyje susitaria. Sofijoje (Bulgarijos sostinė) tokie susitarimai ypač paplitę ir kontraktų kainą pakelia iki 20 proc. jų vertės. Pasak Europos Sąjungos monitoringo, Rumunijoje „viešuose pirkimuose korupcija yra sisteminė – nuo susitarimų tarpusavyje ir nusikalstamų patrono-kliento ryšių iki standartinio kyšio”. (…)
„Korupcija, susijusi su privatizavimu, pasireiškia įvairiomis formomis, tačiau bendras vardiklis yra šis: atsakingi už privatizavimą pareigūnai, užuot darbavęsi visuomenės gerovei, pasuko į šunkelį – sutelkė pastangas kuo greičiau ir kuo labiau praturtėti (kuo daugiau prisigrobti sau). Tai sugadino visų – beveik be išimties – politikų įvaizdį, nes tik keli iš jų ne tik neprisidėjo prie šių machinacijų, bet ir ėmėsi priemonių tramdyti savo kolegas. Įdomu, kad sąžiningesni politikai nesiėmė prevencinių priemonių, tai vienas iš būdingų šio laikotarpio korupcijos siautėjimo aspektų. Be abejo, be ekonominės žalos korupcija padarė milžinišką žalą politikai ir politiniams procesams: valstybės institucijos ir valstybės atstovai, taip pat rinktieji, neteko visuomenės pasitikėjimo“.
