Čia Lietuva, čia lietūs lyja, čia valdo „Zuoko brigada“…
Vilniaus senamiestis 1994 m. buvo įrašytas į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Pasaulio paveldo sąrašą. Įrašant Vilniaus senamiestį į šį sąrašą, UNESCO Pasaulio paveldo komitetas konstatavo, kad nuo XIII a. iki XVIII a. pabaigos, būdamas „politiniu Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės centru, Vilnius turėjo didžiulės įtakos kultūriniam ir architektūriniam Rytų Europos vystymuisi. Nežiūrint užpuolimų ir dalinių sugriovimų, jis išsaugojo įspūdingus gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus bei viduramžių miesto struktūrą ir natūralią aplinką“. Tai reiškia, kad Vilniaus senamiestis tapo pripažinta pasauline kultūros vertybe, kurios išsaugojimu suinteresuota visa Pasaulio bendruomenė. Ar Lietuva kada nors yra sulaukusi didesnio pripažinimo? O keisčiausia tai, kad Vilnius, nežiūrint šimtmečius trukusių užpuolimų ir dalinių sugriovimų, išsaugojo įspūdingas vertybes, o Lietuvai tapus nepriklausoma, „naujalietuvių ordos“ Vilniaus senamiestį – Pasaulio paveldo objektą nusiaubė per keletą metų.
Ką lietuviui reiškia Vilnius?
Lietuvių gentys jau XIII a. suvokė būtinybę vienytis ir sukūrė savo valstybę, kurios vienas svarbiausių centrų buvo Vilnius. Nuo to laiko Vilnius buvo ir bus svarbiausias mūsų valstybės politinis, kultūrinis ir religinis centras. Kiekvienas iš mūsų esame gimę kokiame nors mieste ar kaime ir tai vadiname savo tėviške. Tačiau kad ir kaip mylėtume savo tėviškes, Vilnius visada bus svarbiausias mūsų miestas, ir joks kitas miestas negalės su juo lygintis. Vilnius yra mūsų valstybės simbolis. Kas to nesupranta, tas nėra pakankamai sąmoningas lietuvis ir tikras savo šalies patriotas. Dauguma lietuvių Vilniaus tiesiog nepažįsta. Tačiau mūsų visų pareiga – jį pažinti, studijuoti jo istoriją, domėtis jo architektūra, kultūriniu palikimu. Vilniaus bėda šiandien yra ta, kad dauguma Vilniuje gyvenančių žmonių nėra vilniečiai, o tik Vilniaus gyventojai, kurie nesupranta ir nesistengia suprasti jo reikšmės mūsų valstybingumui, tautiniam identitetui, nepažįsta ir nevertina Vilniaus kultūrinio ir dvasinio palikimo. Sunaikinti Vilniaus autentiškumą, reiškia sunaikinti Lietuvos valstybingumo pamatus.
Lietuviui inteligentui Žagarė baisesnė už Sibirą
Jau prieš porą metų buvo akivaizdu, kad Vilniaus senamiestyje vyksta labai negeri dalykai. Tačiau Lietuvos žaliųjų organizacijai jokiu būdu neatrodė, kad ji turi imtis ir Vilniaus senamiesčio apsaugos. Juk Vilniuje tiek inteligentijos, tiek TV laidų su pykčiu ir be pykčio, kad net nekilo abejonės, jog inteligentai – senieji tarybiniai ir naujieji, rinkos ekonomikos pagimdyti, kai susivienys, kai tars žodį, tai visi Pasaulio paveldo niokotojai tik susigūš, ir baigsis Vilniuje visi „bezpriedielai“. Tačiau kasdien žaliųjų būstines Kaune ir Vilniuje pasiekdavo žinios apie naujus Vilniaus senamiesčio griovimus ir neįtikėtinas statybas, tarytum gyventume ne Europos Sąjungoje, o talibų valdomame Afganistane, kur pasaulinio garso kultūros paminklų griovimas buvo tapęs „normaliu“ reiškiniu.
Pokario metais buvo suplanuota per Vilniaus senamiestį nutiesti keletą plačių prospektų, išgriaunant namus, kaip kad buvo padaryta Minske. Tokio „prospekto“ pavyzdys Vilniuje yra Vokiečių gatvė, tačiau tuometinių Lietuvos inteligentų pastangomis senamiesčio griovimas buvo sustabdytas. Nors pagalvokime, kokie buvo laikai: už vieną žodį galėjai atsidurti Sibire ar net lageryje! O kur šiandieninės nepriklausomos Lietuvos inteligentai? Gal išmirė iš bado? Atrodo, kad ne visi, nes vienas kitas veidas šmėsteli įvairių valstybinių švenčių ir nacionalinių apdovanojimų metu, kai Jo Ekscelencija teikia ordinus ir premijas už nuopelnus Lietuvai. Jie turbūt netiki, kad gali būti tokia valdžia, kuri netremtų nepaklusniųjų: sovietiniai kėgėbistai trėmė į Sibirą, o nepriklausomos Lietuvos rezervistai gali ištremti į Žagarę.
Pravertė Sąjūdžio laikų patirtis
Taigi, nieko kito nebeliko, kaip tik žaliesiems įsitraukti į Vilniaus senamiesčio gynimo kampaniją. Kartu su Vilniaus gyventojų bendruomenių atstovais 2004 m. vasarą buvo įkurta Visuomeninė senamiesčio komisija. Ji gimė stichiškai ir demokratiškai, svarstant su visuomene Vilniaus senamiesčio detalųjį planą. Situacija buvo panaši į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės gimimą. Bet tokiais atvejais oponentai būtinai infiltruoja savų veikėjų, kurių paskirtis šnipinėti, kiršinti tarpusavyje grupės narius, izoliuoti aktyviausius ir sąžiningiausius visuomenės atstovus. Kadangi žalieji visa tai išgyveno 1988 – 1993 metais ir sukaupė atitinkamą patirtį, Vilniaus senamiesčio naikintojų infiltruotiems veikėjams nepasisekė perimti komisijos kontrolės ir izoliuoti pagrindinių aktyvistų. Komisijai „braškant ir traškant“ vis dėl to pasisekė paviešinti senamiesčio problemas ir iškviesti užsienio ekspertus.
Vilniaus valdininkų demokratijos pamokos
Spaudžiant visuomenei, UNESCO ekspertus sutiko iškviesti Kultūros ministerija. Praėjusių metų pabaigoje, į Vilnių atvykus ekspertams, įvairaus lygio valdininkai surengė tikrą spektaklį: jie visais įmanomais būdais trukdė aktyviausiems visuomeninės komisijos atstovams susitikti su ekspertais, grubiai nutraukdavo jų pasisakymus. Tačiau tuo pat metu mielai kviesdavo į susitikimus senamiesčio naikintojams palankius veikėjus, kurie net televizijos laidose išdrįsta pareikšti (pvz., Daiva Vilkelytė), jog Vilniaus senamiesčio skverų užstatymas nėra nieko blogo, nes skverus galima sumažinti, medžius perkelti… Dar p. Vilkelytei atrodo, kad dėl visų Senamiesčio bėdų yra kalta …pati visuomenė, kad nesugebėjo sutramdyti naikintojų!? Štai tokie žmonės „įsirašė“ ar buvo „įrašyti“ į Visuomeninės senamiesčio komisijos narius. Ir taip jie kalba net tada, kai UNESCO ekspertai pateikė savo išvadas, nurodydami, jog skverų ir erdvių užstatymas yra vienas pagrindinių pažeidimų, saugant Vilniaus senamiesčio vertybes, o dėl Senamiesčio žalojimo yra atsakingi politikai.
Dėl Vilniaus senamiesčio žalojimo atsakomybę turi prisiimti politikai
Kultūros ministerija UNESCO ekspertų paprašė įvertinti tik Vilniaus senamiesčio detaliojo plano projektą, o apie senamiestyje vykdomų statybų ir kitokių pertvarkymų vertinimą nebuvo net užsimenama. Tačiau visuomenės atstovai ekspertams įteikė rašytinę ir vaizdinę informaciją apie Vilniaus senamiesčio vertybių naikinimą, todėl ekspertai atkreipė į tai dėmesį ir nevienareikšmiškai pasiūlė kreiptis į UNESCO Paveldo komitetą, kuris atsiųstų ekspertus su daug didesniais įgaliojimais, kurie nuodugniai ištirtų susidariusią padėtį ir įvertintų įvykuius pakitimus Vilniaus senamiestyje nuo 1994 m. iki šiol.
UNESCO ekspertai 100 procentų pritarė visiems visuomenės nuogastavimams dėl padarytų pažeidimų Pasaulio paveldo objekte – Vilniaus senamiestyje. Ekspertai įvardijo pagrindines problemas, dėl kurių kenčia Vilniaus senamiestis. Tai – aukštuminių pastatų statybos Senamiesčio apsaugos zonoje, jau nebesančių pastatų atstatymas, susiformavusių skverų, žaliųjų zonų ir kitų atvirų erdvių užstatymas, istorinių statinių keitimas, tyčinė istorinių pastatų nepriežiūra, siekiant juos nugriauti, restauravimo metu naudojami netradiciniai statybos metodai ir netradicinės medžiagos, dėl ko restauruojami namai tampa pernelyg modernūs, baudos už neteisėtas statybas yra juokingai mažos, už paveldo išsaugojimą atsako keletas valstybinių institucijų, tačiau nėra tiksliai apibrėžtos teisinės atsakomybės. Tiek UNESCO ekspertų, tiek Visuomeninės Senamiesčio komisijos narių nuomone, parengtas Vilniaus senamiesčio detalusis planas susidariusių problemų ne tik kad neišspręstų, bet dar jas pagilintų. Jis įteisintų visus akivaizdžius pažeidimus, kurie šiuo metu daromi Senamiestyje: neleistinas statybas, atvirų erdvių užstatymus ir pan.
Pagrindinė UNESCO ekspertų išvada yra tokia, kad Vilniaus senamiesčiui daroma žala dėl politikų ir valdininkų sąmoningai priimamų Pasaulio paveldui nepalankių sprendimų.
Čia Lietuva, čia lietūs lyja, čia valdo „Zuoko brigada“…
UNESCO ekspertai, rašydami išvadas, stengėsi būti taktiški, tačiau kartais savo nusistebėjimą dėl naikinamo Pasaulio paveldo, jie išreiškia labai atvirai: „Mes matėme keletą pakeitimų ir statybų atvejų, kurie neatitinka pasaulio paveldo, ir netgi paprasto paveldo apsaugos standartų. Todėl labai griežtai klausiame, kaip taip gali būti?“ Atsakymas galėtų būti maždaug toks: čia Lietuva, čia lietūs lyja, čia valdo „Zuoko brigada“…
O štai ką rašo UNESCO ekspertai, apie žydų kvartalą, kur maždaug 1 ha plote buldozeriais ir ekskavatoriais buvo išdaužyti XV – XVII a. rūsiai: „Mes matėme archeologinės struktūros liekanas žydų kvartale, ir susirūpinę klausiame, ar tai, kas buvo ten daroma, buvo daroma vadovaujantis senamiesčio archeologinių sluoksnių apsaugos reglamentu?“
Atėjo mundurų skalbimo metas
Iš tikrųjų UNESCO ekspertai nepasakė nieko naujo, ko nebūtų pasakę visuomenės atstovai ir padorūs vietiniai paminklosaugos specialistai, kurie atvirai ne kartą įvardijo visas Vilmiaus senamiesčio bėdas, tačiau jų tiesiog niekas nenorėjo girdėti, ir tik padedant visuomenei bei UNESCO ekspertams, pasisekė paviešinti seniai žinomas tiesas. Todėl beveik tuzinas Lietuvos valstybinių institucijų, atsakingų už Vilniaus senamiesčio apsaugą, tikrai žinojo tas problemas. Beveik du mėnesius UNESCO ekspertų išvadas buvo delsiama paskelbti. Galiausiai jas paskelbus, atsakingi pareigūnai bando visaip išsisukinėti.
Už į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų objektų apsaugą tiesiogiai atsako Kultūros ministerija. Dabartinis kultūros ministras V. Prudnikovas spaudai bandė neigti, kad UNESCO ekspertai pateikė neigiamas išvadas dėl Vilniaus senamiesčio apsaugos: „R. Bondinas (UNESCO ekspertas – red. past.) pasakė, kad fotografuojant Vilniaus senamiestį iš vienur dangoraižiai matomi, o iš kitur jų net nematyti“. Buvusi kultūros ministrė R. Žakaitienė, kurios kadencijos metu ir buvo padaryta daugiausia žalos Vilniaus senamiesčiui, visą kaltę verčia Kultūros vertybių apsaugos departamentui (KVAD), kurio veiklą pati ir turėjo kontroliuoti. Šio departamento direktorė D. Varnaitė džiaugiasi, kad UNESCO ekspertai KVAD–ui tiesiogiai jokių priekaištų nepareiškė, nors be šios institucijos atstovų parašų, Vilniaus senamiestyje net kastuvo į žemę įsmeigti negalima. Vilniaus senamiesčio naikinimą palaiminusio departamento vadovė guodėsi tuo, jog panašūs procesai vyko ir kituose pasaulio miestuose. Tik kažin, ar po to tenykštės „varnaitės“ liko savo pareigose? KVAD Vilniaus teritorijos padalinio viršininkas A. Bundonis tvirtino, kad žydų kvartale senovinių rūsių sienos pačios „netyčia nugriuvo“… Nors visų akivaizdoje sienos buvo sugriautos buldozeriais ir ekskavatoriais.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos, pavaldžios tiesiogiai Seimui, pirmininkas J. Glemža piktinasi aukštuminiais pastatais senamiesčio apsauginėje zonoje, tačiau šiuo metu prasidėjo naujo dangoraižio statyba, kuriai turimais duomenimis pritarė ir P. Glemža. Be to, šiuo metu daugelyje senamiesčių vietų vyksta statybos darbai, nors jie ten negalėtų vykti.
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Dirmaitė siūlo naujas statybas vykdyti laukuose, nekeisti Senamiesčio veido. Bet kodėl UNESCO atstovė taip prakalbo tik tada, kai Senamiesčiui padaryta nebeatitaisoma žala ir kai dėl to visuomenė sukėlė triukšmą, taip ir lieka neaišku?
Vilnių privalo išsaugoti patys Lietuvos žmonės
Reikia pripažinti, kad Vilniaus senamiesčio naikinimo procesą ryžtingai bando stabdyti tik aktyviausi visuomenės atstovai ir kai kurie paminklosaugininkai. Dabartinėje situacijoje pasirinkimo beveik nėra: arba visuomenė ryžtingais veiksmais apgins Pasaulio paveldo objektą – Vilniaus senamiestį, arba jis bus galutinai ir negrįžtamai subjaurotas. Lietuvos žaliųjų judėjimas kartu su aktyviausių Vilniaus bendruomenių atstovais griežtais reikalaus, kad būtų įgyvendintos visos UNESCO ekspertų rekomendacijos, nedelsiant sustabdytas Vilniaus senamiesčio naikinimas ir nubausti netinkamai savo pareigas atliekantys pareigūnai. Artimiausiu metu bus reikalaujama, kad:
1. Kultūros ministerija kuo greičiau įkurtų Tarybą, kurią sudarytų Kultūros ministerijos, savivaldybės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Taryba turi skubiai įvertinti visus Vilniaus senamiestyje ir jo apsauginėje zonoje įgyvendinamus projektus ir sustabdyti tuos, kurie pažeidžia Pasaulio paveldo apsaugos reiklavimus;
2. Atleisti iš pareigų KVAD direktorę D. Varnaitę ir KVAD Vilniaus teritorijos padalinio viršininką A. Bundonį;
3. Peržiūrėti visus teisinius aktus, reglamentuojančius Vilniaus senamiesčio apsaugą ir tvarkymą, pašalinti jų tarpusavio prieštaravimus ir padaryti pakeitimus, kurie užkirstų kelią Pasaulio paveldo žalojimui ir Vilniaus m. savivaldybės savivalei;
4. Netvirtinti Vilniaus senamiesčio detaliojo plano, o dėl jo reikalingumo surengti viešą politikų, atsakingų pareigūnų, paveldo specialistų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų diskusiją.
Jeigu tai nebus daroma arba sąmoningai bus vilkinamas šis procesas, nevyriausybinių organizacijų atstovai bus priversti pasinaudoti UNESCO ekspertų siūlymu kreiptis į UNESCO Pasaulio paveldo komitetą, jog šis atsiųstų į Vilnių dar vieną grupę ekspertų, kurie kruopščiai ir išsamiai įvertintų situaciją ir visus įvykdytus pakeitimus Vilniaus senamiestyje nuo 1994 m. iki šiol. Nevyriausybinių organizacijų atstovai yra beveik įsitikinę, kad Vilniaus senamiestis būtų įrašytas į „Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą“. Tai užtrauktų Lietuvai didelę nešlovę, todėl geriau būtų pasinaudoti UNESCO eksperto R. Bondino patarimu, jog Vilnių gali ir privalo išsaugoti patys Lietuvos žmonės.
