Ar galimi Lietuvos ir Lenkijos geri kaimyniniai santykiai?

Vietinės rinktinės klubo pirmininkui
Gerb. A. Paulavičiui

Ar galimi Lietuvos ir Lenkijos geri kaimyniniai santykiai?

Atsižvelgiant į galimus naudingus bendradarbiavimo santykius tai yra įmanoma, tačiau Lenkijoje gyvenančių lietuvių ignoravimas ir nenoras jiems padėti rodo priešingai, ko nepasakysi apie lenkus, gyvenančius Lietuvoje, kur mažiausias jų skundas sprendžiamas vos ne valstybiniu lygiu. Taip kaip ir žydų visame pasaulyje „išrinktąją tautą“, kuri spjovusi į visas konvencijas, susitarimus jau ne tik kiršina nesantaiką tarp šalių iš to darydama milžiniškus pinigus, tačiau ir pati ėmėsi akivaizdžiai rimtos Palestinos okupacijos. Juk tikslas pateisina priemones. A. M. Brazauskas nors ir neįgaliotas ir neįpareigotas atsiprašė visų judėjų už, neva, lietuvių jiems padarytą žalą, neišsiaiškinęs kas tai darė. Gal jo giminaičiai ar artimieji? Iš kur toks nuolankumas? Ar tai netampa viena iš lietuvių vadovų „gero tono tradicijų“ – dėl bet ko žemintis prieš emigrantus ir kitataučius(dėl asmeninių ar kitokių interesų)?

Tačiau esmė glūdi Lenkijos (AK) įteisinime ir įtvirtinime per visuomenines ir kitas organizacijas. Artėjant seimo rinkimams atsirado puiki proga tai išnaudoti, nes pats A. M. Brazauskas rimtai tuo užsiėmė, turbūt norėdamas pasirinkti balsų iš lenkų, kadangi mes, rinkėjai (kad ir kokios tautybės bebūtume), reikalingi tik sudaryti demokratijos vaizdą. Nusipelniusius gyventi geriau, nepriekaištingus bei „suprichvatizavusius“ mūsų turtą į seimą parenka kiti.

Bet kas gausis su vietine rinktine, kuri kovojo prieš AK ir jos nusikalstamą veiklą Lietuvoje? Jie taps Vilniaus krašto okupantais ir gali prarasti kario savanorio statusą, o AK taps išvaduotojais. Bernardinų bažnyčioje rasti dokumentai, kurie byloja apie AK vykdyta, o gal ir dabar vykdomą, „etninį valymą“, kurio metu buvo nužudyta apie 4000 civilių ir 50 – imt vietinės rinktinės karių.

Apie AK žiaurumus aprašyta „Vakaro žiniose“ 1989 m. (kūdikėlių žudymai, skalpavimai ir kt.).

Todėl įvertinus visą (AK) veiklą, nors Lietuva ir Lenkija yra vienodos Europos ir NATO narės, reikia galų gale skubos
tvarka:

1. Generalinei prokuratūrai ištirti (AK) veiklą Lietuvoje, nedelsiant, kol dar yra likę gyvi to liudininkai.

2. Teisiškai nustatyti bei įvertinti (AK) nusikaltimus ir visą tai paviešinus neatidėliojant sulaukti iš Lenkijos viešo atsiprašymo bei materialinių nuostolių atlyginimo.

3. Jokiu būdu neleisti jokių lenkų judėjimų, visuomeninių politinių ir kt. organizacijų steigimo, nors užuominoms, susijusiomis su (AK) veikla (nuolat juos kontroliuoti).

4. Įpareigoti gen. prokuratūrą išsiaiškinti kiek ir kur šiuo metu Lietuvoje veikia užsimaskavusių panašaus pobūdžio judėjimų, darančių tikrai milžinišką žalą Lietuvai.

Visa tai įvykdžius įmanoma bendradarbiavimo deklaracija, tik prieš tai viešai atsiklausus bei atsiprašius visos Lietuvos tautos, ypač tų, kurie liko gyvi (ar jų giminaičių) po (AK) represijų.

Vietinės rinktinės, kuri susideda jau tik iš garbaus amžiaus žmonių, klubo vadas A. Paulavičius paskutiniu metu pasidarė „keistai atlaidus“: tai su žydais veda derybas (nes taip žydai užsigeidė) dėl paminklo A. Paneriuose patraukimo į mišką nuo tikrosios 80 – ies vietinės rinktinės karių, 1944 m. sušaudytų vokiečių, užlaidojimo vietos, tai su lenkais puola „bučiuotis“, užmiršęs žuvusius nuo (AK) savo bendražygius, tuo kasdamas duobę ne tik sau ir savo bendražygiams, tačiau ir Lietuvos generolo P. Plechavičiaus karių sąjungai (įkurtai 1997 m.) bei visai Lietuvai.

Lietuvos gen. P. Plechavičiaus karių sąjungos gretose yra buvę partizanai, rezistentai ir kt. pasipriešinimo dalyviai bei pagrindas – jaunimas, kurį mes apmokome ir pagal galimybes ruošiame būtinąjai karinei tarnybai – ginti Tėvynę. Kodėl nebuvo atsiklausta ir mūsų nuomonės dėl šių užkulisinių derybų? Mes tam tikrai turime pilną, ne tik moralinę, tačiau ir juridinę teisę.

Koks mums pavyzdys? Ar vietinės rinktinės klubo vadovas p. A. Paulavičius visai su protu susipyko, o gal visame tame yra asmeniniai ir materialiniai jo interesai? Kitokio atsakymo negaliu rasti.

Todėl kviečiu visą vietinės rinktinės valdybą išanalizuoti tokį savo vadovo poelgį ir pašalinus jį iš pareigų pakeisti kitu, ne tokiu „emonacialiu ir atlaidžiu“.

Tiktai tuomet Lietuvos gen. P. Plechavičiaus karių sąjunga pradės glaudų bendradarbiavimą su vietinės rinktinės klubu ir jo nariais, atitinkamai juos pagerbiant bei įvertinant Jų nuopelnus, kurių dauguma yra tikrai to verti. Taip pat perimant ir perduodant ateities kartoms gen. P. Plechavičiaus karinę dvasią, kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės vientisumo ir stabilumo.

Nesileiskime manipuliuojami purvinų politikų, kurie mus įtraukia į savo partines rietenas dėl valdžios, kurią paėmę tikrai mus užmirš!

Pagarbiai

Lietuvos generolo P. Plechavičiaus karių sąjungos
Generalinis štabo viršininkas K. Staniulevičius