Apie “sąmokslo teorijas”

20 a. būta pačių įvairiausių sąmokslų ir sąmokslo teorijų. Ko verti vien gerai žinomi ir istorikų ištyrinėti komunistinis ir fašistinis sąmokslai. Tačiau šiame įraše mus domina ne konkretūs sąmokslai ir sąmokslo teorijos, bet bandymas pasiaiškinti, kas tai yra iš principo ir kokie yra svarbesni šio socialinio reiškinio bruožai. Pirmiausiai apibrėžkime, kas tai yra sąmokslas, kas šiuo žodžiu įvardijama ir kodėl informacija apie kai kuriuos sąmokslus vadinama “teorija”, taip siekiant išslaptintą informaciją sumenkinti. Sąmokslas yra grupės asmenų slaptas susitarimas kokiam nors neteisėtam veiksmui, siekiant pažeidžiant įstatymus pasiekti kokį nors tikslą, žalinga plačiajai visuomenei ir demokratinei valstybei. Istorijos eigoje, dažniausias sąmokslo tikslas būdavo neteisėtai užgrobti valdžia arba užvaldyti žmones. Be valdžios dar gali pasitaikyti sąmokslų susijusių su turto užvaldymu neteisėtu būdu. Taip pat galima paminėti ir pseudomokslinius sąmokslus prieš tam tikrus socialinius sluoksnius, pavyzdžiui, eugenika. Kada sakoma, kad sąmokslas yra tik “teorija”? Akivaizdu, kad tada kai nėra akivaizdžių įrodymų, bet disponuojama tik tam tikrų ženklų ir požymių analize ir logiškai išprotaujama, kad kokia nors grupė slapta gali siekti neteisėtų tikslų. Aišku, čia yra įvairių variantų ir galimybių užsiimti manipuliacijomis, apie kurias pakalbėsime toliau.

Matome, kad sąmokslo teorijos atsiranda įvairių grupių ar net sluoksnių santykiuose. Šios grupės vartoja skirtingus terminus, tuo išsakydamos savo skirtingą požiūrį į paviešintą informaciją. Kitaip sakant žodis sąmokslas iš esmės yra kažkam mestas kaltinimas, o sąmokslo teorija yra apkaltintų asmenų arba grupių propagandinis atsakymas į šį kaltinimą. Šia fraze, “sąmokslo teorija“, paviešinta informacija apibūdinama kaip fantazijos ir prasimanymas. Todėl manyčiau reikalinga apibrėžti ir tai, kas yra teorija? Yra kelios reikšmės. Pirma, teorija moksle yra rišlus ir pagrįstas kažkokio reiškinio veikimo paaiškinimas. Šį žodį naudoja beveik visos mokslo disciplinos. Žinomos yra fizikos teorijos, chemijos teorijos, biologijos teorijos, lingvistikos teorijos, istorijos teorijos ir t.t. Antra, žodis teorija gali reikšti nepatvirtintą, hipotezės lygio bandymą paaiškinti kokį nors reiškinį. Frazėje “sąmokslo teorija” žodis “teorija” vartojamas pastaraja reikšme ir šiame konktekste dar labiau sustiprinamas iki fantazijos, prasimanymo ar net kliedesių lygio.

Kaip ten bebūtų, visame pasaulyje posakis “sąmokslo teorija” įtvirtinamas ir naudojamas šia neigiama reikšme ir manoma, kad vien šio posakio užtenka, kad būtų paneigta paviešinta kokia nors informacija. Šiuo žodžiu yra piktnaudžiaujama ir jis naudojamas ir ten kur reikia, ir ten kur jis visai netinka, dažnai net nesivarginant rimtai atsakyti į mestą kaltinimą sąmokslu. Ši frazė visuomenėje įtvirtinta tokia manipuliacine prasme ir net skirta pajuokti ir pašiepti žmones, kurie tokias “teorijas” kuria, netgi tais atvejais, kai šios teorijos yra teisingos. Žinoma, manipuliavimas galimas iš abejų pusių, tiek vadinamųjų kaltintojų, tiek vadinamųjų kaltinamųjų. Pasaulyje pasitaiko visko ir bet kokie kaltinimai taip pat gali būti tik susidorojimo priemonė ir būdas. Bet daug kas priklauso nuo konteksto ir požymių. Nes tai dažnai matosi ir priklausonuo žmonių charakterio ir veiklos būdų visuomenėje bei valstybėje. Kaltinamos dažniausiai galingos grupės ar sluoksniai, net ištisos valstybės valdančios klasės, o kaltintojai yra dažniausiai laisvi žmonės ar laisvų žmonių visuomenė, stebinti valdžios veiksmus. Iš to kokios šios grupės yra ir kaip jos veikia galima suprasti daug ir apie tai, ko jos gali siekti, juolab kad per istoriją vietinių ir globalinių sąmokslų yra buvę kiek tik nori.

Sakiau, kad dažnai sąmokslininkų siekis yra valdžios paėmimas. Tokiu atveju galime turėti galingą grupę neesančia valdžioje, kuri gali siekti atimti ją iš kitos grupės. Jeigu priemonės ir tikslai neteisėti, tai yra sąmokslas. Taip pat valdžioje esanti grupė gali siekti sustiprintis savo valdžią kitų sąskaita arba specialių, pavyzdžiui, psichotroninių priemonių panaudojimu. Kitaip sakant, gali būti pačių įvairiausių sąmokslų. Pavyzdžiui, mūsų laikais labai aktualus sąmokslas galėtų būti demokratinės santvarkos silpninimas ar visiškas jos panaikinimas, atimant iš laisvų žmonių teisę dalyvauti valstybės valdyme. Tokiu galimu sąmokslu valdžią, pavyzdžiui, galima būtų apkaltinti pagal jų veiksmus, priimamus įstatymus, padėtį valstybėje, kitaip sakant “logiškai” išprotauti, nes apie tokius sąmokslus ir slaptus planus viešai niekas nedeklaruojama, todėl “faktų” atrodo lyg ir nėra. Beveik šimtaprocentinė tikimybė, kad atsakymas į tokį kaltinimą būtų “sąmokslo teorija”. Aišku būtų galima apkaltinti ir šmeižtu, bet tada tektų gilintis į informaciją, tad tenkinamasi lingvistinėmis manipuliacijomis ir propaganda, tikintis, kad visuomenė nepatikės arba patikėjusi negalės nieko padaryti. Svarbiausia, šia fraze siekiama įnešti sumaištį, painioti žmones ir kurstyti abejonę.

Dar svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad sąmokslui būdingas požymis yra slaptumas, o slaptas reiškia tai, kad ribojama informacija. Būtent dėl tokio informacijos ribotumo, informacijos viešinimas gali turėti “teorijos” pobūdį, kuri išvedama iš tam tikrų požymių ar turint kokį nors slaptą šaltinį, nutekinantį informaciją. Kokie gali būti požymiai, iš kurių galima būtų spręsti apie valstybės ruošiamą sąmokslą, tarkime panaikinti arba labai apriboti, konstitucinės demokratijos santvarką, siekiant, pavyzdžiui, psichotroninio visuomenės ir valstybės užvaldymo. Tai aišku yra tipiškas valdžios sąmokslas, kurio tikslas sustiprinti savo ir susilpninti žmonių valdžią. Požymiai labai paprasti, netgi elementarūs. Tai mosklininkų darbas, moksliniai tyrimai, technikos kūrimas, projektai, patentai, įvairiausių “nemirtinų” ginklų kūrimo programos ir t. t. Koks tikslas valdžiai finansuoti psichotroninės technikos kūrimą? Tik tam, kad ją būtų galima panaudoti prieš žmones, nors tai prieštarauja Europos ir tarptautinei teisei. Akivaizdu, kad tai – sąmokslas, netgi akiplėšiškas sąmokslas ir “teorijos” pašiepiamąja prasme beveik nėra. Juolab, kad žmonės liudija ir tokios technikos išbandymą. Tad matome, koks yra ryšys tarp sąmokslo ribotos informacijos ir spekuliacijų, vadinamų teorijomis. Svarbiausia mokėti logiškai pagrįsti ir surasti šaltinių bei požymių. O viešinti yra būtina, aišku nešmeižiant, nes tokios teorijos turi labai sveiką profilaktinį poveikį.

Dar vienas dalykas taip pat šiek tiek susijęs su informacijos ribotumu yra tas, kad teorija gali būti prieš sąmokslo faktą ir po sąmokslo fakto. Po fakto dažniausiai turima visa arba didžioji dalis informacijos, bent jau žinomas svarbiausias tikslas ir autoriai, nes sąmokslas tampa realybe. Po fakto mes iš istorijos galime tyrinėti komunistinį ir fašistinį sąmokslus užvaldyti visą planetą. Aišku ir čia galima nesutarti dėl viešų, įprastinių versijų ir mažiau įtikimų, bet galimai tikrų ir teisingų, pavyzdžiui, pasitelkiant galimą kokių nors slaptų organizacijų įtaką. Tuo tarpu prieš faktą paprastai būna tikras informacijos badas ir stebėti grupuočių, organizacijų ir net ištisų sluoksnių veiksmus reikia labai akylai laukiant požymių ir analizuojant elgesį ir kuriant pagrįstas teorijas, jeigu prie to prieina, netgi kaltinant, kai, pavyzdžiui, turima tikslios asmeninės informacijos iš savo patirties. Jau sakiau, kad profilaktika yra labai svarbi, ir ji netgi gali užkirsti kelią tikram sąmokslui ir jį sužlugdyti.

Kodėl valdžia yra linkusi naudoti propagandines taktikas arba slaptą susidorojimą, vietoj to, kad paduotų į teismą už šmeižtą? Čia yra įvairių priežasčiu: 1) gali būti vengiama neformalių grupių ir jų tikslų viešumo, 2) nenorima, kad būtų nagrinėjama informacija, galinti patvirinti kaltinimą, 3) ir nenorima likti kvailio vietoje, kai paneigus kaltinimą sąmokslu kaip šmeižtą, sugriausi slaptas užmačias, jeigu jos buvo tikros, 4) galų galia yra ir tokia galimybė, kad kaltinimai akivaizdžiai nepagrįsti ir gali sukelti tik juoką, nes tai gali būti iš tikro tik niekuo nepagrįsta “sąmokslo teorija”, suprantama savo plačiai įtvirtinta pašiepiama ir pajuokiama prasme. Bet kokiu atveju matome, kad dažniausiai renkamasi būtent propagandinė taktika, vietoj oficialių kaltinimų šmeižtu. Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame sąmokslų ant kiekvieno kampo ir jie labai dažnai būna tikri ir gali nesunkiai išaiškėti analizuojant informaciją. Todėl įvairios klikos ir renkasi būtent propagandinę taktiką, siekdami diskredituoti galimų sąmokslų viešintojus ir sukelti visuomenės nepatiklumą ir abejonę.