Antisemitizmas
Antisemitizmas – patrauklus politinis ginklas. Tokia išvada peršasi po šios savaitės įvykių, kurie lyg ir apibendrina tai, kas vyksta Lietuvoje jau keletą mėnesių.
„Mes atsiribojame nuo V.Mažono ir M.Murzos, o kad kovojame su semitizmu, tai tiesa, nes žydai turi didesnes teises negu mūsų tautiečiai: jiems negalioja senaties terminas, pažeidžiami įstatymai atkuriant nuosavybę. Prisimename, kaip pokario metais jie šaudydavo į bėgančius beginklius žmones, tarnavo KGB gretose…”
Tokį laišką redakcija gavo iš Panevėžio respublikonų po publikacijos apie radikalų suaktyvėjimą.
Praėjus maždaug mėnesiui po diskusijų apie radikalus, „Respublikos” redaktorius viename iš straipsnių savo skaitytojams rašo, kad Lietuvos žydų bendruomenė, prisidengdama Holokaustu, slepia ir gina nusikaltėlius.
Šį Vito Tomkaus straipsnį, iš kurio galima suprasti, kad pasaulį valdo žydai ir gėjai, iliustravo paveikslėlis, kuris, kaip antisemitizmo tyrėjai iškart pastebėjo, labai tiksliai atspindėjo ne tik gėjų, bet ir žydų tautybės asmens tipažą, kuris buvo naudojamas antisemitinės propagandos reikmėms. Per sąlyginai neilgą laiką ši propaganda tapo labai įtaigiu Holokausto įrankiu.
Kuo skiriasi ir kuo panašūs šie du, regis, vienas su kitu menkai susiję dalykai?
Nors „Respublikos” publikacijos sukėlė ant kojų vietos politikus ir atsakingas institucijas, taip pat paskatino nemenką tarptautinę reakciją, V.Tomkus nesiliovė rašęs. Šio trečiadienio laiške V.Tomkus rašo: „…daug kas sako, kad esu panašus į žydą: draugiškas, nepavydus, linkęs nelaimėje saviems padėti. Galbūt, sakau, ir aš galėčiau pasaulį su Jumis valdyti”…
Dalį skaitytojų V.Tomkus tikrai patraukė į savo pusę – juk atrodo, kad „Respublika” rašo tai, kuo tiki nemažai Lietuvos gyventojų. Tiki, bet kalba tyliai, nes garsiai apie tai kalbėti negalima – neva Lietuva, ištrūkusi iš vienų gniaužtų, pateko į JAV, žydų bendruomenės ir panašių veikėjų rankas.
Tai dar vienas Lietuvoje vyraujantis stereotipas.
Kai kurios visuomeninės organizacijos jau pasmerkė „Respublikos” rašinius, tikimasi, kad jos pagaliau bus įvertintos ir teisiškai. Tačiau atrodo, kad visuotinio pasmerkimo šis laikraštis tikrai nesulauks. Ir, tikėtina, jo populiarumas netgi išaugs.
Kam ruošiama dirva, galima bandyti spėlioti. Bet tikrai nesuklysime, teigdami, kad šie rašiniai buvo iššaukti Prezidento skandalo ir susiję su artėjančias Seimo – o gal net Prezidento – rinkimais.
Ne tik V.Tomkus žino, kad didžioji dalis Lietuvos visuomenės gyvena senų stereotipų nelaisvėje. Taip kaip Panevėžio respublikonais pasivadinę asmenys galvoja jei ne kas antras, tai kas trečias lietuvis. Kol kas labai nedaug padaryta, kad jie galvotų kitaip.
Kita vertus, suklystume, jei sakytume, kad antisemitizmo lygis priklauso nuo išsilavinimo lygio.
Šoumeno A.Valinsko laidose gana dažnai prasmunka pašaipus požiūris į žydus. Tačiau netgi intelektualesnis „Dviračio šou”, žiūrovui siūlantis kiek subtilesnį politinį humorą, šią savaitę Algio Greitai lūpomis prabilo, neva rusai ir žydai visada Lietuvą sugebėdavę užvaldyti…
O šie žmonės nedaro to, kas visuomenėje nėra populiaru ir priimtina.
Tačiau ne tik Lietuva iki šiol išgyvena antisemitinės prieškarinės ir priešholokaustinės propagandos pasekmes.
Prieš kelias savaites „The Economist” skyrė dėmesio antisemitizmo problemoms Vakarų Europoje. JAV ambasadorius prie Europos Sąjungos teigia, kad antisemitizmas Europoje greitai bus toks, koks buvo 1930 m.
Europiečiai purkštauja, kaltinami antisemitizmu, tačiau pamažu pradeda suvokti, kad vis dėlto yra dalykų, apie kuriuos reikia diskutuoti. Apie kovą su neapykanta žydams pradėjo kalbėti Prancūzijos prezidentas J.Shiracas (Ž.Širakas), Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Fischeris (J.Fišeris).
Europiečiai pamažu ėmė suvokti, rašo savaitraštis, tai, kad, nors Europoje nenusimato naujas Holokaustas, tačiau padidėjusios antisemitizmo apraiškos kelia rimtą pavojų.
Daugiausiai dėl to problemų turi Prancūzija, kurioje gyvena 600 tūks. žydų ir 5 milijonai musulmonų.
2002 m. pagrindinė žydų sinagoga Marselyje buvo padegta ir sudegė iki pat pamatų. Žydų užpuldinėjimai gatvėse yra tokie dažni, kad vyriausieji rabinai patarė žydų berniukams vietoj tradicinės žydiškos kepuraitės kipos nešioti krepšininkų kepuraites. Panašių išpuolių pagausėjo ir kitose Europos valstybėse: Belgijoje, Nyderlanduose.
Prancūzijos vyriausybė ėmėsi priemonių, kad būtų apginta šios šalies žydų bendruomenė.
„The Economist” pažymi, kad Europoje stipri ne tik neapykanta žydams, bet ir musulmonams, ir ji netgi didesnė. Ksenofobinės partijos, tokios kaip prancūzų Nacionalinis frontas, savo radikalias pažiūras pirmiausia išsako musulmonų, ne žydų atžvilgiu.
