Vestuvės: beribės fantazijos ar meksikietiškų serialų atspindys?

Anksčiau apie jaunųjų šventę pranešdavo arklių kanopų kaukšėjimas ir skambalai, dabar vis dažniau – malūnsparnio propelerio, automobilio, motociklo ar jachtos variklio blerbimas. Berods, vestuvės tapo viena kūrybos sričių, kur galima realizuoti savo fantazijas, o turint gerą humoro jausmą – pasinerti į neišsemiamus eksperimentus.

Vasaros savaitgaliais į Santuokų rūmus ir bažnyčias tiesiog plūsta puošnios poros. Bet iškilminga akimirka tampa tokia trumpa – juk už durų trypia daugybė savo eilės laukiančių jaunųjų. Sumainius žiedus, net ir išvyka į gamtą neretai tampa komiška: jūsų pamėgtoje vietoje, kur tikėjotės smagiai pabūti prieš vestuvių pokylį, taip pat knibždėte knibžda jaunųjų pulkai, laukdami eilės vienai pirmųjų bendro gyvenimo akimirkų įamžinti.

Kuo gi nustebinsi?

Jei esate jaunesnis nei trisdešimties, ko gero, jums jau neteko matyti vestuvių puotos pradžioje rengiamų išbandymų jauniesiems: pavyzdžiui, skutančios bulvę, vystančios lėlę jaunosios, kapojančio malkas jaunojo. O nuotakos pagrobimas, juokingas piršlio testamentas ir korimas? Regis, ir jaunosios nešimas per tiltą tampa vis didesne atgyvena. Šiandien tradicijas į šalį stumia specialieji efektai, pirotechnikos stebuklai. Atrodo, kokios vestuvės be gausybės gėlių, plazdančių žvakių liepsnelių, kaspinų, byrančių rožių žiedlapių skambant nuostabiai muzikai?

Nieko jau nenustebinsi limuzinais ar retro automobiliais, padangėje žaižaruojančiais fejerverkais, žvakėmis nušviestu jaunavedžių keliu, į dangų tam tikru metu pakylančiais balandžiais, virš ežero kranto plaukiančiais sidabriniais balionais ir daugeliu kitų nerikėtų spindinčių, pokšinčių staigmenų. Fantazijai – beribės erdvės. Regis, neįmanomų dalykų nėra. Stebint vestuvių puotą net pamiršti, kad dalyvauji dviejų žmonių šventėje. Vis dažniau net ir jaunieji nežino, kas jų laukia – vieną įsimintiniausių jūsų gyvenimo dienų gali suorganizuoti vestuvių planuotoja.

„Santa Barbaros” princesė

Apie tokį verslą dauguma tautiečių sužinojo iš Holivudo melodramos „Vedybų planuotoja”. Besirengiantys tuoktis jaunieji ne visada turi laiko iškilmėms ieškoti salės, rūpintis svečių poilsiu ir vaišėmis, linksmybėmis, tvarkyti dokumentus. Nenuostabu, kad norinčiųjų pasinaudoti vedybų planuotojos siūlomomis paslaugomis vis daugėja. Atrodo, paslaugų kaina prieinama ir vidutinės klasės žmonėms. Tik štai, norint realizuoti fantazijas, gali tekti gerokai pakratyti piniginę. Entuziastingi jaunieji neretai originalioms vestuvių iškilmėms negaili ir kelių dešimčių tūkstančių litų.

Šiuolaikinės merginos trokšta bent vieną dieną tapti pasakų princesėmis. Juo labiau, kad dabar viskas pasiekiama. „Didelių puotų scenarijai, mados atėjo iš meksikietiškų serialų, „Santa Barbaros”. Juk mes, lietuviai, iki tol nieko panašaus nei turėjome, nei regėjome. Argi kiekviena moteris anais laikais galėjo pasigirti savo spintoje turinti puošnią, įspūdingą vakarinę suknelę? Vestuvės – diena, kai nors kartą gyvenime gali virsti šaunios puotos princese. Lietuviai pamatė, kad vestuvės nėra tik užstalės dainos, valgiais nukrauti stalai ir kelios paros gėrimo. Tai gali būti puošni, graži šventė, liekanti porai atmintyje visam gyvenimui”, – sakė vedybų planuotoja Kristina Kaikarienė.

Pilvo šventė giminėms baigiasi!

Dabar galima rasti įstabių vietų įsimintinai dienai atšvęsti. Vieni jaunieji renkasi kaimo sodybas, vilas ant ežero kranto, istorija ir romantika dvelkiantį restauruotą vienkiemį, naujai pastatytą dvarą ar prabangų restoraną. „Neįmanomų dalykų beveik nėra, viskas kur kas paprasčiau. Kažką sugalvoji ir maždaug žinai, kaip vieną ar kitą dalyką gauti bei įgyvendinti. Organizuojant pirmąsias vestuves net ir elementarios idėjos atrodė keistos, kvailos ar neįgyvendinamos. Netgi tai, kad jaunieji norėjo surengti šventę Trakų pilyje, pageidavo būti sutuokti tam tikro dvasiškio ir panašiai. Tais laikais nebuvo norimos spalvos žvakių ir servetėlių, tad jos buvo purškiamos visokiais dažais, plaukų lauku. Medžiagos dažomos visokiomis rūgštimis, dabar tiesiog neįsivaizduojamomis priemonėmis ir būdais. Baisią, apleistą salę turėjome paversti pokylių sale, kad vestuvių šventė būtų iš tiesų įspūdinga”, – prisimena Kristina.

Vis dažniau girdime porų, kurios pasigiria turėjusios netradicines vestuves – susituokė malūnsparnyje, oro balione, delfinariume, mūsų šalies ežerų ar Raudonosios jūros vandenų gelmėse, įspūdžius. Tradicija turbūt liko tik meilė, noras būti kartu ir troškimas, kad vestuvių diena liktų viena įsimintiniausių gyvenime. Net ir norintieji išlaikyti senąsias tradicijas jas gerokai transformuoja – kad tai nebūtų įkaušusių žmonių vainikų deginimas su vulgariais komentarais, pilvo šventė gausiai giminei. Keliant net ir kuklias vestuves, vengiama svečius guldyti ant čiužinių, per visą kambarį ištiestų ant grindų. Vis svarbesnis tampa svečių poilsis bei komfortas.

Mesk puokštę ir kojaraištį

Lietuviškos vestuvės anaiptol nelietuviškėja. Čia gausu amerikietiškų, prancūziškų, rusiškų ir kitų šalių tradicijų. Puošnios vestuvės jau neįsivaizduojamos be jaudinačio, svaigaus šventės akcento – rožių žiedlapių barstymo. Užuot džiovinusios, palikusios kaip relikviją dukroms ir anūkėms vestuvių puokštelę, lietuvaitės vis drąsiau mėto jas ištekėti norinčioms pamergėms. Nusimesdamos lietuvišką drovumą, mėto ir puošnius kojaraiščius.

Ne vienos merginos mama, ko gero, galėtų papasakoti apie tai, kaip gražiai adydavo ypatingais raštais puoštą promočiutės vestuvių suknelę, galėtų iš savo spintos ištraukti sentimentais ir rūtomis kvepiantį nuometą. Dabartinė mada leidžia pasirinkti nepaprastai individualų suknelės fasoną ir toną, visiškai atitinkantį nuotakos stilių ir individualumą. Suknelės perkamos, nuomojamos arba užsisakomos. Kai kurios nuotakos vis dar renkasi baltas, dramblio kaulo atspalvio ar šampano spalvos sukneles, drąsesnės nuotakos dabinasi šviesiai žydra ar alyvine, ryškiai raudona ar aukso spalva.

Vestuvėse – kaip gyvenime

Visos vestuvės panašios. Nesvarbu, tuokiasi užkietėjęs verslininkas ar studentas, pirmos tai ar trečios jų vedybos, ar dar kartą santuokos saitus nori įtvirtinti 30 metų civilinėje santuokoje gyvenanti pora. Visi patiria tą patį jaudulį, virpulį, jo nei nupirksi, nei kitaip gausi. Bažnyčia turi stebuklingos didybės ir žavesio, jos akivaizdoje visiems neišvengiamai kojos linksta.

„Vestuvėse – kaip ir gyvenime, -sako Kristina. – Pretenzingi žmonės, pavydintys kaimynui, turinčiam geresnį namą, brangesnį automobilį, geresnės veislės šunį ar drabužį su etikete nesugebės pajausti ir tikrojo vestuvių džiugesio. Jie niurzgės dėl pernelyg šviečiančios saulės, apniukusio dangaus ar lietaus. Niekas neįtiks – nuo bažnyčios grindų, patiesto kilimo, gėlių spalvų iki praskrendančio paukščio. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių yra labai mažai. Juk svarbiausia – pozityvus požiūris ir tikra sutuoktinių meilė”.

Trumpai kaip blyksnis, bet laiminga

Vedybų planuotoja sako, kad jokiu būdu neverta nusiminti tiems, kurių biudžetas neleidžia iškelti ištaigingos vestuvių puotos: „Tik neskubėkite sodinti už stalo visų giminių. Kam to reikia? Neverta! Susituokite bažnyčioje ir šaukit ten, kur galėsite pabūti dviese ar su pačiais artimiausiais draugais, su kuriais tikrai norite būti. Tai jūsų šventė, o ne visos giminės, su kuria susitinkate tik kartą ar du per metus, per laidotuves. Geriau praleiskite tą dieną ant ežero kranto prie žvakės ir vyno butelio. Dažnai jaunoji nuogąstauja: „Kaipgi taip trumpai pabūsiu su šia gražia vestuvių suknele”? Geriau pabūk žavinga, kerinti trumpai kaip blyksnis, bet vėliau būk laiminga amžinai ir negalvok, kaip grąžinti vestuvių puotai pasiskolintus pinigus”.